Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Per gyvenimą – atvira širdimi
Šyp­se­na pa­si­tin­kan­ti, ap­ka­bi­ni­mu iš­ly­din­ti – to­kią Ge­no­vai­tę Čes­naus­kie­nę te­ko pa­žin­ti man. To­kią ją, at­la­pa­šir­dę že­mai­tę nuo Tve­rų, pa­žįs­ta ir rie­ta­viš­kiai. Ge­nu­tės rū­pes­čio ir šir­dies už­ten­ka ne tik jos pa­čios šei­mai. Mo­te­ris jau be­veik du de­šimt­me­čius sa­vo dė­me­sį ski­ria ir li­ki­mo do­va­nų sto­ko­jan­tiems neį­ga­lie­siems – su­tri­ku­sio in­te­lek­to glo­bos bend­ri­jo­je „Rie­ta­vo vil­tis“ jiems ne­gai­li­ nei at­jau­tos, nei nuo­šir­džios pa­gal­bos, nei ge­ro žo­džio, ku­ris kar­tais bū­na ir ei­liuo­tas. Ge­nu­tė ku­ria. Ei­liuo­ja ir že­mai­tiš­kai. Ra­šo ne tik sau – sa­vo ei­les yra su­gul­džiu­si į kny­gą. Pa­var­tęs ją tik dar sy­kį įsi­ti­ki­ni, ko­kia skaid­ri šios mo­ters sie­la. O švie­sūs rie­ta­viš­kės dar­bai ne­li­ko ne­pas­te­bė­ti – Pa­dė­kos va­ka­ro me­tu už sklei­džia­mą ši­lu­mą ir gė­rį, že­mai­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mą, ak­ty­vią kul­tū­ri­nę bei vi­suo­me­ni­nę veik­lą Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis jai įtei­kė sim­bo­li­nį ge­ru­mo an­ge­lą.

Gy­ve­ni­mas ne­glos­tė

„Bu­vo ma­lo­nu. Ta­čiau ne­ži­nau, ar ką to­kio pa­da­riau“, – ro­dy­da­ma gau­tą stik­li­nę an­ge­lo sta­tu­lė­lę kuk­li­no­si pa­šne­ko­vė, ku­rios ki­taip kaip Ge­nu­te ir ne­si­no­ri va­din­ti. Smul­ku­tė, ge­rų akių, vai­kiš­kai ty­ro džiaugs­mo ku­pi­na mo­te­ris ir pa­ti sa­ko la­biau pra­tu­si, kad ją šauk­tų Ge­nu­te. Taip pa­pras­čiau ir ar­ti­miau. O juk ji to­kia ir yra – kiek­vie­ną prii­man­ti at­vi­ra šir­di­mi, ne­svar­bu, kad ta šir­dis vai­kys­tė­je ir bu­vo už­gau­ta. Ge­nu­tė gi­mė ir au­go gam­tos ap­sup­ty­je. Na­mai – Ži­lai­čių kai­mo vien­kie­mis ne­to­li Tve­rų. Au­go su bro­liu ir se­se, iš tri­jų vai­kų – pa­ti vy­riau­sia. Ma­ma bu­vo la­bai ti­kin­ti, to­dėl Ge­nu­tė kla­sė­je tarp pio­nie­rių vie­nin­te­lė ne­ry­šė­jo rau­do­nos kak­las­ka­rės. Ki­tiems at­ro­dė tar­si bal­ta var­na. Mer­gai­tė daž­nai su­lauk­da­vo bend­rak­la­sių už­gau­lio­ji­mų. Vai­kai juok­da­vo­si iš jos pa­mal­du­mo. Užk­liū­da­vo bet kas – kad ir ki­še­nė­je ras­tas ro­ži­nis. Tad taip su­si­klos­tė, kad ži­lai­tiš­kė užau­go ne­tu­rė­da­ma drau­gų. Į šo­kius taip pat nei­da­vo. Pa­sau­lis jaut­rios sie­los mer­gai­tei tuo­met at­ro­dė tam­sus kaip gū­di nak­tis. Te­kęs sun­kus at­stum­to­sios vaid­muo, pri­vers­ti­nis at­si­ri­bo­ji­mas nuo ki­tų nuo­lat slė­gė.
 Ge­nu­tę toks gy­ve­ni­mas už­grū­di­no, bet šir­dis dėl to ne­su­kie­tė­jo. Nuos­kau­dų ji ne­be­tu­ri – vi­sas jas, už­ra­šiu­si po­pie­riu­je, iš­lie­jo pra­dė­ju­si kur­ti ei­les. Ši­taip iš­mo­ko skaus­mą pa­leis­ti. O poe­zi­ja ke­lią pas ją ra­du­si į jos gy­ve­ni­mą įžen­gus vy­rui Jo­nui.

Di­džiau­sias tur­tas – šei­ma

Ge­nu­tei vy­rą nu­žiū­rė­jo jos tė­vu­kas, ei­gu­lys. Sy­kį bu­vo pa­pra­šy­tas gre­ti­ma­me kai­me mal­kų pjau­ti. Ten ir pa­ma­tęs šei­mi­nin­kės sū­nė­ną, kaip vė­liau pa­si­ro­dė, dė­me­sio ver­tą vai­ki­ną. Po sun­kių dar­bų pas te­tą šis ne­sė­do kar­tu su vy­rais prie sta­lo vai­šin­tis, o iš­lė­kė į Lau­ku­vą, kur gy­ve­no. Grį­žęs ei­gu­lys duk­rai mes­te­lė­jo: „Ko­kį vy­ku­sį žen­tą nu­žiū­rė­jau!“ Ta­da Ge­nu­tė iš to tik pa­si­juo­ku­si, ta­čiau ne­tru­kus na­mie su­lau­ku­si pirš­lių. Pats Jo­nas į Ži­lai­čių vien­kie­mį pas bū­si­mą­ją at­vy­kęs. Tie­sa, ne vie­nas – su te­ta. Ir prie­žas­tis bu­vo įvar­din­ta ki­ta – pri­si­den­gė mal­ko­mis. Pas ei­gu­lį dėl jų va­žiuo­ti bu­vo įpras­ta. O at­vy­kęs taip ir pa­si­li­ko... Po tri­jų mė­ne­sių nu­ne­šė už­sa­kus, o su­tuok­ti­niais Čes­naus­kais ta­po jau po pus­me­čio. Ir bend­ru gy­ve­ni­mo ke­liu žy­giuo­ja jau 37-erius me­tus.
 Po­ros gy­ve­ni­mas nu­si­sto­vė­jo Rie­ta­ve. Sa­vo ran­ko­mis Jo­nas pa­sta­tė šei­mai na­mą. Per pen­ke­rius me­tus Čes­naus­kams gi­mė du sū­nūs ir duk­re­lė. Da­bar jie jau pa­tys su­kū­rę šei­mas, au­gi­na po dvi at­ža­las: To­mas įsi­kū­rė Klai­pė­do­je, Ta­das – Vil­niu­je, o Ali­na, čia su­ti­ku­si sa­vo iš­rink­tą­jį, li­ko Rie­ta­ve.
Ge­nu­tės vai­kams, kaip ir ma­mai, kū­ry­bi­nės gys­le­lės ne­trūks­ta: an­tai Ta­das gro­ja Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­re tri­mi­tu, To­mas, dar bū­da­mas moks­lei­viu, taip pat į ves­tu­ves gro­ti, dai­nuo­ti ei­da­vo, o vie­nin­te­lė duk­ra bai­gė kul­tū­ros va­dy­bą. Nors šio dar­bo ir ne­dir­ba, me­nas ir kul­tū­ra jai – ar­ti­mi. Me­no mo­kyk­lą yra bai­gę vi­si Čes­nauk­sų vai­kai. O da­bar džiu­gi­na ir anū­kė­liai: Ti­tas vie­ną po ki­to me­da­lius tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je pel­no šok­da­mas spor­ti­nius šo­kius, anū­kė­lė Bea­ta yra pui­ki skai­to­vė. Tar­si spin­du­lė­liai se­ne­liams ir ki­ti vai­kai­čiai – Lė­ja, Lu­kas, Ry­tis ir Emi­lis. Apie sa­vo šei­mą mo­te­ris kal­ba su di­de­le mei­le. Sa­vo ar­ti­miau­siems ji dė­ko­jo ir Pa­dė­kos va­ka­ro me­tu at­siim­da­ma ge­ru­mo an­ge­lą. Už įver­ti­ni­mą sa­kė esan­ti dė­kin­ga ir vi­siems ki­tiems, ku­rie ją „au­gi­na“, pa­ska­ti­na, stu­mia į prie­kį.
 Ir poe­tė, ir ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė
Mums kal­ban­tis, Ge­nu­tė vis pa­mi­ni kaž­ka­da kar­tu su ja li­go­ni­nė­je dir­bu­sią tuo­me­ti­nę fel­če­rę Fal­mi­rą Dro­man­tie­nę, me­niš­kos sie­los mo­te­rį. Jai pir­mai įver­tin­ti kaž­ka­da pa­ti­kė­ju­si sa­vo ei­les, ji pir­mo­ji ir pa­ra­gi­nu­si kur­ti, sa­vo po­smus gar­siai skai­ty­ti ki­tiems. F. Dro­ma­tie­nė Ge­nu­tę at­ve­du­si į me­no my­lė­to­jų klu­bą „Mū­za“ – čia daug me­tų sklei­dė­si, o da­bar spin­di Ge­nu­tės ta­len­tas. Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Rie­ta­vo sky­riaus, ku­riai mo­te­ris šian­dien pri­klau­so, pir­mi­nin­kas Pet­ras Leng­ve­nis, jau gu­lė­da­mas li­gos pa­ta­le, rū­pi­no­si, kad ta­len­tin­gos rie­ta­viš­kės ei­lės apie mei­lę žmo­gui, gam­tai, gim­ti­nei ir Tė­vy­nei bū­tų su­dė­tos į pir­mą­ją kny­gą „Prie vers­mės“. Nuo­lat jau­tė ir Plun­gės li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ va­do­vės Ade­lės Dau­kan­tai­tės pa­lai­ky­mą. Rie­ta­viš­kės kū­ry­ba iš­spaus­din­ta ne tik jos pa­čios, bet ir ki­to­je kny­go­je pa­va­di­ni­mu „So mei­lė Že­mai­tė­jė“. Mo­te­ris yra ir Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to ta­ry­bos na­rė. Ji vi­sur spė­ja, vi­sur yra lau­kia­ma ir rei­ka­lin­ga.
 Tur­būt di­džiau­sias rie­ta­viš­kės poe­zi­jos ger­bė­jas – jos Jo­nas. Pris­ta­tant kny­gą „Prie vers­mės“ jis skai­tė pa­ties pa­si­rink­tą žmo­nos ei­lė­raš­tį. Iš­rink­tą­ją jis vi­sa­da pa­lai­ko, iš­lei­džia į ren­gi­nius, bend­ra­min­čių su­si­bū­ri­mus, ku­riuo­se lau­kia­mos poe­tės ei­lės.
Mo­te­ris sa­ko, kad šian­dien jųd­vie­jų mei­lė – dar stip­res­nė nei pa­žin­ties pra­džio­je. Tuo­met, kai su­si­pa­ži­no, ji mo­kė­si siu­vė­jos ama­to Klai­pė­do­je. Su­si­tik­da­vo tik sa­vait­ga­liais. Grei­tai su­si­tuo­kė, vie­nas po ki­to gi­mė vai­kai, pra­si­dė­jo na­mo sta­ty­bos... To dė­me­sio vie­nas ki­tam pri­trūk­da­vo. O da­bar, kai vai­kai užau­gę, vie­nas ki­tą tar­si pa­ma­tė nau­jo­mis aki­mis.

Glo­bo­ja silp­niau­siuo­sius

Sa­vuo­se na­muo­se Ge­nu­tė gy­ve­na ne tik su vy­ru, bet ir su duk­ters šei­ma bei sa­vo se­se­ri­ke. Taip ji va­di­na „sau­lės vai­kų“ li­ga ser­gan­čią jau­nė­lę Vi­du­tę. Se­sers ne­ga­lia mo­te­rį prieš daug me­tų ir at­ve­dė į „Rie­ta­vo vil­tį“ – ly­dė­da­vo ją į šeš­ta­die­ni­nę mo­kyk­lė­lę.
 Da­bar Ge­nu­tė pa­ti neį­ga­liuo­sius ly­di į įvai­rias eks­kur­si­jas, ren­gi­nius, juos pri­žiū­ri, tal­ki­na sto­vyk­lų me­tu. Įvai­rios bend­ri­jos ata­skai­tos, su­si­rin­ki­mai, ren­gi­niai – taip pat pa­ti­ki­mi Ge­nu­tei. Anks­čiau į bend­ri­jos veik­lą bu­vo įtrau­ku­si sa­vo duk­rą, da­bar čia karts nuo kar­to su­kio­ja­si, per ren­gi­nius ei­lė­raš­čius dek­la­muo­ja, per sto­vyk­las pa­de­da anū­kė­lė Bea­tu­tė.
Ko rei­kia li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nės, kaž­ka­da pa­ti gy­ve­ni­me skriau­dų pa­ty­ru­si Ge­nu­tė pui­kiai ži­no. Rei­kia šil­to žo­džio, rei­kia iš­klau­sy­mo, rei­kia dė­me­sio. „Jie vi­si no­ri pa­si­pa­sa­ko­ti, pa­ro­dy­ti dar­be­lius, ku­ruos pa­da­rė, no­ri, kad pa­gir­tum. Ma­mai pa­si­pa­sa­ko­ti juk įpras­ta, o jei iš­klau­so kaž­kas iš ša­lies, la­bai ap­si­džiau­gia“, – sa­ko rie­ta­viš­kė. Ge­nu­tė ti­ki­si, kad ki­to­kius vai­kus au­gi­nan­tiems tė­vams ka­da nors Rie­ta­ve at­si­ras ato­kvė­pio pa­slau­ga, ko­kia jau tei­kia­ma Ma­žei­kiuo­se. Ji pa­ti dėl to ju­di­na le­dus. Juk daž­nai in­te­lek­to su­tri­ki­mo ne­ga­lią tu­rin­čius vai­kus au­gi­na vie­nos ma­mos, tad kur, joms su­si­rgus, dė­ti at­ža­las. Šios mo­ters pa­sau­lis vi­sa­da su­ka­si apie ki­tus. Da­li­ja ji sa­vo šir­dį, sa­vo lai­ką, sa­vo poe­zi­ją. Vi­siems at­lei­du­si, nuo­skau­das pa­lei­du­si, at­si­pra­šy­ti už men­kiau­sią žo­de­lį pra­tu­si Ge­nu­tė sa­ko esan­ti la­bai lai­min­ga. Nuo­lat dė­ko­jan­ti Die­vui už tai, ką da­vė, už kiek­vie­ną gy­ve­ni­mę su­tik­tą žmo­gų, už kiek­vie­ną su­teik­tą ga­li­my­bę.
Rekomenduojami video