LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nors su Ernesta nesame pažįstamos, tačiau jos atviras, nuoširdus ir šiltas bendravimas iš karto sužavėjo. Matyt, todėl mūsų pokalbis labai greitai virto ne interviu, o jaukiu dviejų, seniai nesimačiusių draugių pašnekesiu. Pašnekesiu apie asmeninį gyvenimą, darbus, gyvenimą laisvoje, nepriklausomoje šalyje ir dar daugelį kitų dalykų.
Žinoma, ir apie žinomumą, tiksliau – Ernestos darbų populiarumą, kuris ją vis labiau garsina po to, kai šiuos darbus pastebėjo Kėdainių konservų fabrikas ir pakvietė amatininkę prisidėti prie savo kuriamos reklaminės kampanijos, skirtos padėti ir tapti žinomesniais smulkiesiems verslams.
Ir nors iš tiesų keramikės Ernestos Vaičiulienės kiekvienas darbas yra tarsi meno šedevras, „Ernesta.ceramics“ įkūrėja kuklinasi, kad esą vis dar nemoka galybės dalykų.
Daugiausia gamina indus
Keramika devintus metus užsiimanti Ernesta pasakoja, jog dažniausiai jos gaminami darbai – indai, nuo pačių mažiausių iki didesnių, skirtų kasdieniam naudojimui.
„Man labai patinka daryti įvairius dubenėlius, o ir žmonėms jie labai patinka, – šypsosi keramikė. – Viskas nuolat sukasi aplink ryškias spalvas, taškiukus, burbuliukus, kartais labai minimalų, ramų dekorą.
Būna, sugalvoju kokias nors interjero detales: sienos papuošalus, veidrodžius, lenteles su užrašais, plyteles.
Visuomet darant indus šalia yra jausmas ir noras daryti interjero elementus, tik laiko pritrūkta – mokausi jo rasti daugiau.“
„Suprantu, kad verslas gimė iš hobio?..“ – tęsiu mūsų pokalbį.
„Nuo pat pradžių, kai nusprendžiau kažko išmokti, tiksliau – keramikos, neabejojau, kad man pavyks tai paversti savo pagrindiniu darbu, nors absoliučiai nežinojau, ar žmonėms patiks, ar pirks.
Tvirtai žinojau, kad noriu šio amato išmokti, dirbti sau, dėliotis laiką pati, kurti.
Taip viskas pamažu ir rutuliojosi banguotai, – pasakoja Ernesta. – Nepasakyčiau, kad tai buvo hobis, gal kažkoks stiprus noras iš to naujo dalyko susikurti sau darbą ir galėti iš to gyventi, džiuginti žmones, išreikšti save.“
Dirba viena
Kol kas viena keramikos dirbinius kurianti Ernesta teigia, vis dažniau pamąstanti ir apie daugiau pagalbos rankų.
„Tai yra mano darbas, mano žaidimas, galvosūkiai, įvairaus dydžio bangos, mano išraiška, mano laimė matyti žmonių šypsenas.
Visuomet maniau, kad nenorėsiu tapti „didele“, kad nenorėsiu turėti didelės komandos ar panašiai.
Laikui bėgant, mintys pasidėlioja visaip.
Kai sunkiai spėju su darbais, visuomet primenu sau, kad dabar tokia banga – po to bus ramiau ir galėsiu pailsėti, – prisipažįsta jauna moteris. – Kol kas atrodo, kad noriu ir toliau dirbti viena – lėtai, viską išjausti, nieko nepamesti – o tai man svarbiausia.
Dirbdama viena galiu visiškai susikoncentruoti į dalykus, dėliotis laiką taip, kaip jaučiu, bet yra dalykų, pavyzdžiui, fotografavimas, kurį norėčiau paleisti.
Man labai patinka pačiai komponuoti, fotografuoti, bet ši dalis po truputį manyje atsipalaiduoja ir tikrai susidėlios taip, kad fotografavimą perduosiu kažkam kitam, su kuo pajusime ryšį.“
Į paprastą klausimą, kaip jai sekasi, keramikė nuoširdžiai ir linksmai atsako: „Gerai, ar net gal ir labai gerai. Toli gražu ne visada sėkmė matuojama pinigais.
Man be galo gera, kad sutinku daugybę nuostabių žmonių ir matau jų šypsenas.
Žmonės grįžta vėl ir vėl, o tai yra, mano supratimu, didžiausia sėkmė.“
Visada svajojo gyventi sostinėje
Iš Pasvalio kilusi Ernesta atvirauja, jog gyveno ir dirbo ne vienoje Lietuvos vietoje, kol pagaliau rado ramybę savo išsvajotame mieste.
„Į Vilnių norėjau visada. Bet įstojau į Kauno technologijų universitetą ir 10 metų praleidau Kaune. Po studijų dirbau įvairius darbus, bet niekada niekur nesijaučiau gerai. Visuomet buvau linkusi ieškoti tos patinkančios veiklos, vietos ir nenurimau, kol neatsidūriau Vilniuje, pas nuostabią naują vadovę, renginių organizavimo srityje.
Buvo įdomu, smagu, kitaip, nauja, daugiau kūrybos darbe ir, žinoma, pagaliau – Vilnius. Čia ir tebesu ir niekur nenoriu išsikraustyti, bent jau kol kas“, – juokiasi pašnekovė.
Paklausta, ar nepasiilgsta gimtųjų kraštų, o gal pagalvoja apie grįžimą į juos, keramikė sako: „Gimtųjų kraštų pasiilgstu ir visada smagu į juos grįžti, bet tai yra daugiau šeima, buvimas kartu, pokalbiai, skanus mamos maistas.
Daugiau nelabai kam ir lieka laiko per tuos apsilankymus, nes labai norisi visą dėmesį skirti tėvams ir sesės šeimai, būti kartu. Grįžti gyventi į Pasvalį negalvoju.
Man labai patinka žinojimas, kad bet kada galiu nueiti į bet kokį renginį, susitikti su draugais čia, Vilniuje.
Taip pat mano klientų didelė dalis yra Vilniuje ir jiems smagu atvykti į mano palėpę išsirinkti darbų gyvai, pabendrauti. Turbūt esu iš tų, kuriems reikia didesnio miesto.“
Prisimindama ne tik gimtuosius namus, bet ir laisvę bei nepriklausomybę, kurioje gyvename, Ernesta už tai dėkoja drąsiems žmonėms: „Visos Lietuvos Respublikos valstybės šventės, tarp jų ir šios dvi datos (Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji), man visų pirma asocijuojasi su tais žmonėmis, kurie buvo drąsūs, ryžtingi, užsispyrę ir visomis išgalėmis kovojo už tai, ką turime dabar – nepriklausomą Lietuvą.
Ačiū Jiems ir visiems, kas myli mūsų šalį. Noriu ir tikiu, kad laisvi būsime visada!
Svarbiausia nepamiršti, prisiminti, švęsti, džiaugtis ir kurti gražius dalykus visiems kartu.
Man visuomet be galo gera ir malonu sutikti žmones, kurie džiaugiasi gyvendami čia, Lietuvoje. Man ir pačiai čia gera, nes galiu daryti tai, ką noriu laisvai.“
Mūsų pokalbio metu Ernesta taip pat pasidžiaugia, kad „Vikonda“ grupei priklausantis Kėdainių konservų fabrikas įgyvendino puikią iniciatyvą, skirtą paremti mažesniems verslams.
„Buvo labai smagi ir graži patirtis.
Labai gera, kad šiuo pandemijos metu Kėdainių konservų fabrikas norėjo ir tebenori atkreipti dėmesį į mažuosius kūrėjus. Labai sveikintina iniciatyva.
Kiekviena tokia ar kitokia patirtis, bendradarbiavimas duoda naudos – tave pamato daugiau žmonių, kažko pats išmoksti.
Konkrečiai šiuo atveju man buvo labai įdomu pamatyti savo keramiką kitų akimis – kaip indai nufotografuoti, nufilmuoti. Likau labai patenkinta“, – linksmai kalbėjo keramikė.
Gražūs indai – ne vienos šeimininkės svajonė. Pačios moters namuose taip pat netrūksta savo rankų darbo.
„Ne paslaptis, kad dirbant su keramika kaupiasi brokas. Jo neįmanoma išvengti, tad namuose yra tikrai nemažai mano pačios darytų brokuotų indų, visa šeima nuolat gauna brokuotus, bet tinkamus naudoti dalykus.
Norisi, kad tie brokeliai irgi gyventų gyvenimą – parduoti nekyla ranka, užtat šeima ir draugai visada džiaugiasi“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau ji prisipažįsta, kad vieno vienintelio mėgstamiausio indo neturi: „Tokio vieno indo turbūt kaip ir nėra, bet galbūt tai gali būti mano apskritai antras nulipdytas dalykas – piala.
Namuose ji tarsi turi nematomą etiketę „reikia ypatingai saugoti“.
O šiaip yra dalis indų, kurie man pačiai ypatingesni ir labai džiaugiuosi, kai jie tampa ypatingais kitiems. Bet kažkokio vieno išskirtinio nėra, visus myliu, nes stengiuosi daryti tik tai, kas man patinka, ką jaučiu.“
Įdomūs užsakymai
Darbas su keramika, pasak kūrėjos, nėra tas, kurio rezultatus galima pamatyti ir įvertinti labai greitai, nes pagaminti, kad ir mažiausią daiktą, užtrunka laiko.
„Labai priklauso nuo daikto dydžio. Mažas, pavyzdžiui, magnetukas pasidaro labai greit, per kelias minutes, per dieną būna išdžiūvęs ir jau galima degti pirmą degimą, kuris trunka apie parą (nuo krosnies užkūrimo ir atidarymo).
Tada glazūravimas ir vėl degimas.
Atrodo, viskas kaip ir greitai, bet vieno magnetuko neišdegsi, reikia daugiau dalykų krosnyje. Grubiai kalbant: vieną savaitę lipdau įvairaus dydžio indus, kitą savaitę jie džiovinami, dekoruojami, o trečią savaitę du degimai.
Ir ne visada viskas pavyksta iš pirmo karto, tad procesas nėra trumpas“, – darbo su keramika subtilybes vardija Ernesta.
Ji pažymi, kad būta nemažai ir individualių, neįprastų užsakymų, kuriuos ji ne visada apsiimdavusi daryti.
„Individualių užsakymų buvo labai daug ir visokių, bet laikui bėgant išmokau savęs labai aiškiai paklausti – ar aš galiu tai padaryti ir ar tai man „limpa“.
Būna, kad paprašo padaryti dalyką, kurio aš visiškai nejaučiu ir žinau, kad, jei darysiu, gausis negerai. Tuomet su klientu gražiai, atvirai pasikalbame ir ieškome kitų variantų.
Yra buvę, kad manęs kažko paprašo, aš „pasispardau“, bet galų gale sutinku ir rezultatas mane pačią sužavi. Tokiems kantriems klientams esu be galo dėkinga“, – šiltai kalbėjo moteris.
Prisimena keramikė ir vieną atmintin įstrigusį įdomų užsakymą: „Vienas iš labai įdomių užsakymų buvo pernai vasarą – klientė norėjo dubens vaisiams ir kad jame būtų chaosas.
Ilgokai dėliojau mintis galvoje, bet jaučiau, kad man įdomu ir tikrai padarysiu.
Dar nežinojau kaip, bet padarysiu.
Rezultatas buvo nuostabus ir man pačiai, ir klientei – labai ačiū jai už kantrybę ir pasitikėjimą! Tokie užsakymai, rodos, išsiurbia kažkokias tavo dalis, labai jaudiniesi atiduodamas, laukdamas reakcijos ir tada, jeigu sulauki itin teigiamos reakcijos, užplūsta neįvardijamas nuostabus lengvumas.“
Taškiukai ir burbuliukai
Žvelgiant į Ernestos darbus, kažkodėl jie asocijuojasi su A. Gaudi šedevrais, puošiančiais Katalonijos sostinę Barseloną. Paklausta, kur semiasi įkvėpimo savo darbams, ji sako: „Ačiū už nuostabų komplimentą!
Visų pirma mane įkvepia žmonės, kuriems patinka mano darbai. Jeigu tų žmonių nebūtų, tikrai nebūtų jokio noro ir stimulo kažką daryti.
Aš labai mėgstu žiūrėti kitų keramikų darbus. Nerealu, kokių dalykų žmonės sukuria!
Man tiesiog labai patinka matyti tas visas idėjas, variacijas, formas, dekoravimo būdus, lipdymo technikas, viską.
Tuomet, dažniausiai prieš užmiegant, mėgstu galvoti apie savo jau turimą taškuotą braižą – kaip dar tuos taškiukus padėliot, ką naujo sugalvot ir panašiai.
Įkvėpti gali ir paprasčiausias įrankis, kurį turi arba randi naują. Bet kas, svarbu pagauti atėjusias mintis ir jas bent jau pasižymėti“, – kalba kūrėja.
Pajuokauju ir pasidomiu, kodėl jos darbuose vyrauja taškiukai ir burbuliukai kaip premjerės Ingridos Šimonytės kaklaskarėse. Pasirodo, tai pastebėjau ne aš viena.
„Net nežinau. Kai padariau savo patį pirmą molinuką, jame padėliojau taškiukų. Antrame taip pat.
Kai dar tik mokiausi, kalbėjome su viena drauge ir ji pasakė: turbūt dėlioji taškiukus?
Aš nustebusi paklausiau: kodėl tu taip manai? Ir ji man priminė, kad studijų laikais, susirašinėjat visur pridėliodavau taškiukų.
Tai net nežinau, turbūt taškiukai mane persekioja visur ir visada, kyla iš kažkokių gelmių.
Laikui bėgant mačiau, kad žmonėms taškiukai taip pat labai labai patinka. O man jie tiesiog liejasi iš vidaus!“ – apie savo dekoravimo braižą pasakoja menininkė.
Dažnai kyla mintis, jog kūrėjai savo darbuose nevengia ir tautinės atributikos – vėliavos spalvų, Vyčio ženklo ar kitų. Tačiau Ernestai, kaip ji pati sako, bent jau kol kas tai „nelimpa“.
„Savo darbuose vengiu konkrečių dalykų, atributikos ir panašiai, nes tai neplaukia iš vidaus.
Būna, paklausia, ar neturiu magnetukų su „VILNIUS“ ar „LIETUVA“ užrašu. Atsakau, kad ne ir nelabai kyla ranka daryti.
Nieko blogo visame tame nėra, tiesiog žinau, kad geriausi dalykai išeina, kai juos jauti ir viskas, – šypsosi menininkė. – Tik šiemet kažkaip sugalvojau pabandyti padaryti kažką su Lietuvos vėliavos spalvomis. Dar nežinau, ar išeis, bet bus matyt.
Daugiau iš to paties žaidimo serijos, pažiūrėti, ar kam nors bus įdomu, kas nors norės tokį indą turėti ir kaip man pavyks suderinti tris ryškias spalvas.“
Kad ir koks mielas ir mėgstamas darbas bebūtų, jame vis tiek yra kažkas, ko nesinori daryti. Ernesta atskleidžia ir savąją nemėgstamiausią sritį: „Tikra tiesa, kiekviename darbe, kiekvienoje sferoje yra detalės, kurios erzina. Man labai nepatinka buhalterinė dalis, skaičiai...“
Svajonėse – Japonija
Jeigu ne keramika, kūrėja svarsto, jog savo gyvenimą galbūt sietų su interjero dekoravimu arba psichologija. O kol kas mėgaujasi tuo, ką daro ir jaukinasi naujas svajones.
„Dirbtuves aš turiu, labai patogiai, palėpėje virš namų. Svajoju turėti dirbtuves ir parduotuvėlę kažkur mieste, bet kol kas tai tik tokia tiesiog svajonė.
Nežinau ar tai netgi labai būtina, nes dabar viskas labai patogu taip, kaip yra. O ir klientams labai patinka atvykti pas mane, surašau instrukcijas, kaip rasti ir visuomet išvystu šypsenas veiduose įžengus pro duris, – ir pati šypsodamasi kalba menininkė. – Dar viena svajonė – nuvykti su savo darbais į Japoniją, į kokią nors dizaino mugę. Žinoma, kai tai bus įmanoma padaryti ir kai būsiu pasiruošusi.“
„Kodėl būtent Japoniją?“ – pasidomiu.
„Japonija mane žavi jau seniai, tokia tolima, savita šalis su sava filosofija. Niekada ten nebuvau ir labai labai noriu pakeliauti po šią šalį.
Nuostabu tai, kad japonams, bent jau daliai jų patinka mano keramika.
Dalyvaujant mugėse, kai jos būdavo pilnos turistų, ypatingai atkreipdavau dėmesį į japonus, priėjusius prie mano stalo. Jie žavisi, kukliai klausinėja, kažką išsirenka, dėkoja. O mane toks nepaaiškinamas jaukumas tuomet užplūsta.
Turėjau japonus ir savo palėpėje, svečiuose. Dvi moterys turi parduotuvėles Osakoje ir Tokijuje. Kas kelis metus jos atvyksta į Baltijos šalis, važinėja ir renkasi dalykus.
Man be galo malonu, kad jos randa patinkančių dalykų ir pas mane.
Sakė atvyktų ir dabar, bet, deja – niekas niekur negali keliauti. Bet kokiu atveju tas geras jausmas šildo.
Taip ir susideda du dalykai: ta šalis mane visada KAŽKODĖL traukia, ir – japonams mano darbai patinka. Norisi patyrinėti šią visą kombinaciją nuvykus ten“, – jaukų mūsų pokalbį baigia keramikė Ernesta Vaičiulienė.
Tikrai norėtųsi palinkėti keramikei išpildyti savo svajones, o jos darbai, kad puoštų ne tik lietuvių, bet ir įvairių pasaulio namų interjerus. Tiesa, Ernestos gaminta keramika jau ir dabar keliauja po visą pasaulį, o ji galvoja susikurti mažą žemėlapį, kuriame galėtų žymėtis, kur jau gyvena jos darbai.
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
