Politikė savo būsimų savanorystės planų neslėpė, tačiau plačiau apie kelionę kalbėti labai nenorėjo, teigdama, kad niekada nežinai, kada kas nors gali visai kitaip pasisukti. Tačiau žurnalistės įkalbėta pasidalinti, kaip jai pavyko gauti finansavimą kelionei, pasidalijo keliomis detalėmis.

– Jau ne kartą esu dalyvavusi įvairiose programose, siųsdavau dokumentus ir gyvenimo aprašymą, norėdama išvykti savanoriauti. Tačiau visada likdavau antra. Šįkart Nacionalinei nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijai nusiunčiau dokumentus ir sulaukiau skambučio. Jie informavo, kad „Uganda youth skills training organization“ mane atsirinko ir laukia atvykstančios savanoriauti, – atskleidė pašnekovė.

Dažnai savanorių ieškančios organizacijos skelbia apie ilgalaikę savanorystę – trims mėnesiams ar net pusmečiui. Tai nelabai patogu dirbančiam žmogui. R.Grigalienės savanorystė truks mėnesį, kurį tolimoje šalyje moteris praleis kartu su vyru.

– Mes abu turime tokius tikslus ir vyksime kartu. Tačiau vyrui teks keliauti savo lėšomis. Kiek teko domėtis, ten labai laukiami savanoriai, pagalba labai reikalinga. Šalis be galo skurdi ir europiečiai laikomi labai turtingais. Suplanuotiems užsiėmimams priemones vežuosi pati, – teigė savanorė.

Pasiteiravus, kokie darbai laukia, R.Grigalienė įvardijo, kad planuoja vietos gyventojus mokyti siūti lėles, verti karoliukus, gaminti atvirukus – tai, kas galėtų padėti bent kiek užsidirbti. Ji taip pat rengs pokalbius su moterimis ir vyrais apie smurtą, mat šalyje itin įsitvirtinęs patriarchatas ir smurtas šeimoje Ugandoje neretas.

– Vykstu ten ne pasaulio keisti. Pasidalinsiu tuo, ką žinau. Man labai pravers skautijoje įgytos žinios ir patirtis, – atskleidė lagaminą jau susikrovusi pašnekovė.

Ar pavyks bent kiek pakeliauti? Nežinia, mat Ugandoje keliai itin prasti. R.Grigalienė teigė girdėjusi, kad 200 km atstumą gali tekti važiuoti net 10 valandų. Visgi savaitgaliais gal pavyks apsidairyti svečioje egzotiškoje šalyje, kurią Vinstonas Čerčilis pavadino Afrikos perlu.