Saulutę Taujanskienę ir jos auklėtinius sieja artimas ryšys, besitęsiantis jau aštuonerius metus. Šių mažylių gyvenime Saulutė atsirado, kai jiems tebuvo treji metukai.

Saulutės Taujanskienės namuose dar tebežydi artimųjų dovanotos gėlės 64 – ojo gimtadienio proga. Veide šviečia ir šypsena, kuri tarsi patvirtina jos vardą.
Beveik 40 metų pedagoge dirbanti moteris sako, kad vaikai keičiasi. Tačiau nesikeičia tai, kokių savybių reikia su jais dirbantiems žmonėms.

Svajojo būti pedagoge

Saulutė Gasiūnaitė – Taujanskienė kilusi iš Astravo. Ji buvo aštuntas vaikas šeimoje, pagrandukė. Mama namuose dirbo siuvėja, o tėvelis visą gyvenimą – „Siūlo“ fabrike.
Saulutė baigė Biržų „Aušros“ vidurinę mokyklą. Iš Astravo į miesto centrą važiuodavo autobusu arba eidavo aplūžusiu lieptu per Širvėnos ežerą. Žiemą keliaudavo per ežero ledą.

Moteris džiaugiasi neseniai dalyvavusi savo klasės susitikime po 45 metų. Kartu su jais buvo ir klasės auklėtoja Jolanda Vazalienė.
Saulutė sako nuo pat vaikystės svajojusi dirbti pedagoginį darbą. Galbūt įtaką padarė labai gera pradinių klasių mokytoja Valentėlienė, mokėjusi su vaikais bendrauti ir palikusi didžiulį įspūdį.

Mergaitė nuolat „mokydavo“ kaimynų vaikus. Mama ją taip ir vadindavo – „panele mokytoja“.
Saulutė baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.
Grįžusi į Biržus dvejus metus dirbo Medeikių vidurinėje mokykloje. Kaip vieną ryškiausią pirmųjų mokinių ji prisimena Zitą Martinonienę, dabar dirbančią medicinos slaugytoja Biržų savivaldybės poliklinikoje.
Vienerius metus Saulutė dirbo Biržų „Aušros“ vidurinėje mokykloje, o nuo 1981 metų – vaikų lopšelyje – darželyje „Vyturėlis“. Ilgiausiai jai teko būti darželio grupės auklėtoja.

Auklėtiniai atveda savo vaikus

„Čia užaugo ne tik mano vaikai, bet ir anūkai. Čia atvedė vaikus ir mano buvę auklėtiniai“, – įstaigos veiklos įvertinimu džiaugiasi moteris.
Ji supranta, kodėl tėvai veržiasi leisti vaikus į „Vyturėlį“. Čia yra baseinas, teikiamos masažo paslaugos, rūpinamasi vidaus ir lauko aplinka, pedagogų kvalifikacija.

Įstaiga dalyvavo specialioje olimpinėje programoje „Jaunieji atletai“, kurios koordinatorė Lietuvoje yra kadaise „Vyturėlyje“ auklėtoja dirbusi Aušra Kriškoviecienė.
Kuo skiriasi dabartinis darbas vaikų darželyje nuo to, kurio teko pedagogei imtis profesinės karjeros pradžioje?
S. Taujanskienė prisimena, kad seniau būdavo didesnės grupės, po 25 vaikus. Darželyje net lovyčių pritrūkdavo. Tiesa, dirbti reikėdavo ir tada, ir dabar.

Šiais laikais labai skiriasi darbo planavimas. Seniau apie veiklą į žurnalą būdavo įrašoma viena eilutė. Dabar į kompiuterį vedami duomenys apie kiekvieno vaiko pasiekimus, surašomos jo kompetencijos pagal aštuoniolika punktų.
Pedagogė norėtų, kad Lietuvoje būtų geresnė demografinė situacija, kad daugiau vaikų gimdytų tos šeimos, kurios pačios augina ir prižiūri savo atžalas. Deja, dabartinė situacija, jos nuomone, gana sudėtinga.

Užsienyje nepasisekė

Prieš penkiolika metų, kai buvo planuojama uždaryti „Vyturėlį“, S. Taujanskienė liko be darbo. Ji mano, kad tai buvo švietimui vadovavusios valdininkės kerštas.
Atsiradus galimybei moteris išvyko dirbti į Ispaniją. Deja, čia nepasisekė. Sako, į namus grįžusi su vienu euru kišenėje.
Po to ji vaikus mokė namuose. O nuo rugsėjo vėl buvo pakviesta į tą pačią įstaigą dirbti auklėtoja. Tuomet ji įstojo į Šiaulių pedagoginį universitetą ir įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę.

Reikia daugiau dėmesio

Pastaruosius dešimt metų S. Taujanskienė dirba su neįgaliais vaikais. Kai pradėjo veikti grupė specialiųjų poreikių vaikams, daug kas bijojo joje dirbti. Saulutė sako drįsusi pabandyti. Pirmiausia su vaikais susipažinusi, stebėjusi juos, o po to įpratusi ir prie šių vaikų labai prisirišusi.

Moteris neslepia, kad šiuo metu ji ypač jaučiasi artima savo vienuolikamečiams auklėtiniams. Su jais pradėjo dirbti tuomet, kai jie tebuvo vos trejų metukų. Dabar nuėjus į grupę auklėtojai ją vaikai apspinta ir prie jos glaudžiasi.
Kuo ypatingas darbas su neįgaliaisiais vaikais? Pedagogė sako, kad jiems reikia daugiau dėmesio, individualaus darbo, juos būtina labai gerai pažinti.

Moteris nerimauja, kad specialiuosius poreikius turinčių vaikų daugėja. Ypač daug jų yra su kalbos defektais. Tačiau pedagogė džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau tolerancijos neįgalių vaikų atžvilgiu.
„Vaikai nekalti, kad tokie yra. Juos reikia priimti tokius, kokie yra“, – įsitikinusi Saulutė.
Pastaruoju metu S. Taujanskienė dirba vakarais su savaitinės grupės vaikais. Sako, jiems labai patinka žaidimai, kuriems naudojami rankų pirštai. Neseniai su jais mokėsi užsisegti sagas ir susirišti batų raištelius…

Vaikų yra visokių

Pedagogė 40 metų vaikus moko to paties. Ar nepavargsta, ar neįgrysta rutina?
S. Taujanskienė sako, kad visi jos ugdyti vaikai labai skirtingi. Vienos grupės auklėtiniai labai mėgdavo šokti. Kiti skaityti ir žaisti mokyklą. Niekada nebūna tokio pat atvejo, kiekvienas vaikas unikalus.
Ir vaikai nuo tėvų dažnai labai skiriasi. Tad ji nori paneigti posakį, kad obuolys nuo obels netoli tenurieda. Anot pedagogės, obuoliukas gali riedėti ir labai toli.
Dabar vaikai esantys drąsesni, daugiau žinantys, smalsesni, nebijantys klausti.
Pedagogė mato, kaip vaikus keičia išmaniosios technologijos.

Tiesa, darželyje jiems neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais ar kompiuteriais. Bet matyti, kad jais naudojamasi namuose.
Vaikų elgesys iškalbingas – patyrusi pedagogė mato, kuriam trūksta griežtesnio žodžio, o kuriam – prisiglaudimo.
Nors vaikų elgesys keičiasi, tačiau iš žmogaus, dirbančio su jais, reikalaujama tų pačių dalykų – meilės, kantrybės, profesionalumo.
„Ne visi gali dirbti su vaikais“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji apgailestauja, kad vis mažiau randasi jaunų žmonių, norinčių ir galinčių dirbti su mažais vaikais. Daugeliui auklėtojų jau per 60, ir neaišku, kas jas pakeis. Baigę mokslus jauni žmonės vyksta į užsienį, kur atlyginimai kitokie. O juk jaunas žmogus yra imlesnis naujovėms, labiau stengiasi, todėl norėtųsi, kad tokių Biržų ugdymo įstaigose atsirastų daugiau.

Džiaugiasi gyvaisiais, liūdi išėjusiųjų

S. Taujanskienė pasakoja, kad labai gerai sutaria su buvusiais auklėtiniais. Ji retai išeina į miestą, todėl ją buvę auklėtiniai dažniausiai susiranda interneto socialiniame tinkle „facebook“.
Prisimena, kaip vienas buvęs auklėtinis, gyvenanatis užsienyje, prieš Kalėdas į jos namus atvykęs su gėlių puokšte ir saldainių dėžute.

Moteris džiaugiasi, kad daugelis buvusių ugdytinių susituokę, vaikus augina. Deja, yra ir išėjusiųjų…
Saulutė Taujanskienė ir pati patyrė daug netekčių. Palaidojo viduriniąją penkių mėnesių vos sulaukusią dukrytę, abu tėvus, du gyvenimo vyrus, savo dvi seseris ir brolį.
Didelį smūgį patyrė, kai kraupioje avarijoje žuvo jos bendradarbė Inutė.
Ji liūdi ir Anapilin išėjusio uošvio Mykolo Taujansko, su kuriuo labai gerai sutardavo.

Moteris prisimena, kaip uošvis rengdavo kaimynų šventes, rūpindavosi kitais.
„Apie save jis niekad negalvojo. Jei būtų ilgiau gyvenęs, dar daug būtų padaręs“, – įsitikinusi S. Taujanskienė.

Gerai vaikams – gerai ir mamai

Saulutė Taujanskienė neslepia turinti svajonę – pamatyti Norvegijos fjordus. Osle jau buvo, kelionę gavo dovanų 60 – mečio proga.
Savo mintimis ir svajonėmis ji dažnai pasidalija su trimis Biržuose esančiomis geriausiomis draugėmis pedagogėmis Aušra Maciene, Rima Viederiene ir Eugenija Prokopovičiene.

Su pastarąja jas sieja draugystė nuo studijų laikų, kai abi gyveno tame pačiame kambaryje.
Laisvalaikiu mezga. Ne tik namuose, bet ir darbe Kalėdų eglutės puošiamos jos nėriniais – snaigėmis, angeliukais, varpeliais.
Saulutė Taujanskienė džiaugiasi dukros Kristinos šeima, dviem anūkėmis ir proanūkiu. Kasdien bendrauja su Olandijoje dirbančiu sūnumi Audriumi.
„Svarbiausia, kad viskas būtų gerai vaikams, sveiki augtų anūkai. Tada ir mamai viskas gerai“, – šypsosi S. Taujanskienė.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“