Ją ne kartą matėme televizijos laidose, galime girdėti „Žinių radijo“ eteryje, ji yra parašiusi ne vieną knygą ir davusi interviu ar komentavusi kokią nors temą ne viename straipsnyje. Tačiau, kol pačiai tiesiogiai neteko su ja susidurti, net nenutuokiau, jog ji yra kėdainietė. Ji – tai psichologė, psichoterapeutė, prozininkė Genovaitė BONČKUTĖ-PETRONIENĖ. Tąkart kalbant apie hipnozę, Genovaitė man pasirodė labai šiltas ir įdomus žmogus. Todėl vos ji tik prasitarė, jog turi ryšių su Kėdainiais, nė akimirkai nedvejodama paprašiau su „Rinkos aikštės“ skaitytojais plačiau pasidalyti mintimis ir istorijomis apie savo praeitį bei dabartį.

– Genovaite, kai kalbėjomės apie hipnozę, minėjote, kad turite ryšių su Kėdainiais? Kokie jie?

– Mano tėvai atvyko į Kėdainius, kai man buvo keleri metai, tad savo gyvenimą prisimenu jau nuo Kėdainių... ir gyvenau juose, kol baigiau mokyklą.

–  Ar galėtumėte save vadinti kėdainiete?

– Aš, žinoma, esu kėdainietė, bet su Vilniumi save sieju visgi labiau, nes viską, ką nuveikiau suaugusi, įvyko ten.

–  Ar Kėdainiai Jums brangūs, jaučiate kokių nors sentimentų?

– Taip, Kėdainiams jaučiu sentimentų, nes šį miestą aš patyriau būdama vaikas: iki smulkmenų atsimenu gatves, krūmus, statybas, vaikų aikšteles, laiptines, kitų vaikų butus, ėjimą prie Nevėžio, Babėnų mišką, chemijos gamyklos darbuotojų vaikus, vaikų darželio auklėtojas ir puikias, daug man davusias mokytojas, šaunią paskutinių kelerių metų klasę.

– Kokius dar prisiminimus nešiojatės širdyje iš to gyvenimo laikotarpio, kai gyvenote Kėdainiuose? Gal turite sau brangią, mielą vietelę?

– Brangios vietelės... Vieta, kur buvo chemijos gamyklos profilaktoriumas – Babėnų miškas, Nevėžio pliažas ir slėnis, Liepų alėja. Į profilaktoriumą važiuodavome beveik kasmet. Skirtingai nei naujame rajone (gyvenau Mindaugo, anais laikais Tiesiojoje gatvėje) – prie profilaktoriumo buvo daug gamtos ir puiki bendraamžių kompanija. Šią vietą ypač mėgau. Mėgau ir savo kambario langą, pro kurį buvo matyti Kėdainių panorama. Baugiai traukianti ir labai įdomi atrodė ir chemijos gamykla, į kurią dažnai nusivesdavo abu ten dirbantys tėvai. Senamiestis, nors gražus, savas man nebuvo, nes per jį mano, kaip vaiko, keliai nėjo.

– Iš Jūsų pasakojimų ir prisiminimų tikrai susidaro įspūdis, kad Kėdainiai vis dar yra Jūsų širdyje. Kodėl palikote Lietuvos centrą?

– Lietuvos centrą palikau, nes išvažiavau gyventi į Vilnių, bet, tiesą sakant, ir gyvenant Kėdainiuose mane traukė didesnio miesto galimybės.

–  Ar grįžtate aplankyti Kėdainių? Galbūt turite kokią nors tradiciją čia lankytis?

– Kėdainius, žinoma, aplankau tradiciškai per Kalėdas, Velykas, tėvų gimtadienius ir kitokiomis progomis, pavyzdžiui, klasės susitikimuose.

G. Bončkutė-Petronienė teigia, jog visai neseniai pradėjo daugiau laiko skirti sau ir mažiau skubėti. Asmeninio archyvo nuotr.

– Pereikime nuo prisiminimų apie miestą prie prisiminimų apie Jus. Genovaite, kaip nutiko, kad pasirinkote psichologiją?

– Psichologiją pasirinkau ne iš karto. Gyvendama Kėdainiuose apie šį mokslą nutuokiau menkai – niekas aplink tuo nesidomėjo. Stojau į fiziką, mat trejus metus pakliūdavau į geriausių Lietuvos fizikų dešimtuką. Fizika man patiko, o ypač dėstytojai ir studentai, bet jutau, kad šis mokslas man per sausas, norėjau daugiau emocijų, bendravimo.

Psichologiją pasirinkau atsitiktinai – tuo metu mačiau save tik kaip mokslininkę, išsirinkau tris įdomiausius mokslus – mediciną, biologiją ir psichologiją. Pastaroji į sąrašą pakliuvo todėl, kad buvau pradėjusi mokytis medituoti, o su savo būsenų valdymu kažką bendra turėjo tik psichologija. Važiuodama iš Fizikos fakulteto bendrabučio, kuris buvo Saulėteky, pirmiausia privažiavau Vilniaus universiteto centrinius rūmus, kuriuose buvo Filosofijos fakutetas su Psichologijos katedromis. Įėjusi į dekanatą, radau dekaną, kuris tuo metu buvo dabar jau amžinatilsį filosofas ir politikas Justinas Karosas, ir pasakiau, kad norėčiau iš fizikos pereiti į filosofiją.

„Fizikai labai protingi ir mes mielai jus priimsime – iš pradžių kaip laisvą klausytoją, o kitais metais pervesime jus iš fizikos antro kurso į psichologijos antrą kursą“, – taip per dvi minutes aš tapau psichologijos studentė.

Viena katalikų vienuolė vėliau man pasakė, kad šis įvykis buvo labai aiškus dievo įsikišimas.

– Psichologija, žmonių psichologinė būklė, būsena yra labai aktualios šių dienų temos. Kaip manote, kodėl? Tai mada ar žmonių nemokėjimas, negebėjimas susitvarkyti su savo vidiniu pasauliu, stresu, greitu gyvenimo tempu?

– Nieko keista, kad žmonės nesusistvarko su stresu – tempas toks didelis, koks niekad anksčiau nebuvo, niekas su tuo nemoka tvarkytis. Ir tempas dar didėja, o pasaulis sudėtingėja. Kita vertus, labai daug žmonių patyrė psichologijos teikiamą naudą, todėl ji pamažu tampa madinga. Kam kankintis pačiam, patirti pralaimėjimus, kai su psichologu daug lengviau įveiksi gyvenimo sunkumus? Aš ir pati dėl šios priežasties mielai naudojuosi kolegų paslaugomis.

Sutinku, kad žmonės turėtų daugiau laiko paskirti patys sau – reikėtų mažiau psichologų, bet kartais laiko neužtenka, reikia žinių, ir kiek laiko beturėsi, sudėtingų psichologinių rebusų vienas gali neišpsręsti. Genovaitė Bončkutė-Petronienė

– Ar ateidami pagalbos pas psichologą, žmonės nesistengia tiesiog „permesti“ savo blogos būsenos psichologui, t. y. tingėdamas pats su savimi atvirai pasikalbėti ir įvardyti tikrąsias problemas?

– Nemanau, kad žmonės stengiasi tiesiog „permesti“ savo blogą būseną psichologui, nes psichologas, skirtingai nei draugas ar giminaitis, tuoj užduoda klausimų, ima analizuoti problemą – nėra kada nei klientui ilgai skųstis, nei psichologui ilgai tą negatyvą ryti. Sutinku, kad žmonės turėtų daugiau laiko paskirti patys sau – reikėtų mažiau psichologų, bet kartais laiko neužtenka, reikia žinių, ir kiek laiko beturėsi, sudėtingų psichologinių rebusų vienas gali neišspręsti.

– Kaip Jums pačiai pavyksta (o gal ne?) susitvarkyti su stresu, įtampa, kasdieniu skubėjimu, lėkimu?

– Man sekasi santykinai neblogai – psichologiją visų pirma bandau taikyti sau, judu į priekį pati, nevengiu iššūkių, bet, kai stresas paliečia mano silpniausias vietas, man, kaip ir visiems žmonėms, tvarkytis sunku. Nepaisant to, kad turiu žinių, įsijungia senoviniai vaikiški nelogiški jausmai ir protas, jų panaikinti taip lengvai negali. O štai su lėkimu pradėjau ryžtingai tvarkytis tik pastaruoju metu, sekasi neidealiai, bet visgi gerokai sumažinau darbų – kas dieną turiu bent valandą, kurią skiriu tik sau.

Pasak psichologės Genovaitės Bončkutės-Petronienės, ji ir gyvendama Kėdainiuose, svajojo apie gyvenimą didesniame mieste. Asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiomis problemomis žmonės dažniausiai ateina pas Jus?

– Žmonės ateina su santykių problemomis: dažniausiai kalbama apie partnerį, antroje vietoje – apie tėvus. Daug kas ateina su didesnio ar mažesnio laipsnio depresija, aukštu nerimo lygiu, dalis žmonių skundžiasi darbo problemomis ir t. t. – visko tiek daug, kad neišvardysi.

– Atrodo, gyvenimas tarsi ir lengvėja, gerėja, tačiau žmonės vis tiek yra labai nelaimingi. Daugelis slepiasi po kaukėmis, plačiomis šypsenomis ir gražiais vaizdais socialiniuose tinkluose. Bijo parodyti, kaip jaučiasi iš tikrųjų. Tikriausiai patyręs specialistas tose „glamūrinėse“ nuotraukose nesunkiai įžvelgtų tikrąją žmogaus būseną. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Gyvenimas gerėja ekonomiškai, bet dirbti reikia daugiau. Įvaizdis šiais laikais daug svarbesnis nei anksčiau, tad irgi reikia vargti jį kuriant. Kai slepiesi, jautiesi vienišas, didėja įtampa, baimė, kad kiti supras, jog nesi toks jau šaunus, kaip rodaisi esąs. Taip yra, manau, visų pirma dėl interneto ir socialinių tinklų, kurie leido įvaizdį paversti pinigais: būti žinomu – tai tas pats, kas uždirbti. Kita vertus, prie pagerėjimų greitai priprantama, ir žmonės nebesidžiaugia gavę tai, apie ką svajojo, bet šis dėsnis veikia visose srityse.

– Ar įmanoma kaip nors „pagydyti“ šiuolaikinius žmones, kad jie būtų laimingesni? Gal turite kokių nors patarimų?

– Šiuolaikinių žmonių laimingumas visų pirma priklauso nuo to, ar jie sugebės nepersidirbti. Taip pat nuo artimiausių santykių, kuriuose žmogus gali būti nuoširdus, pasijausti įvertintas ir reikalingas,teigiamumo.

–  Genovaite, Jūs esate parašiusi ne vieną knygą. Apie ką jos?

– Pirmoji knyga – esė rinkinys „Laukiniai prisiminimai“ – emocinės įžvalgos kasdienybėje. Antroji – „Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams“ – jau populiarios psichologijos knyga. Trečioji – romanas „Neįvykusi terapija“ apie gyvenimą, santykius, meilę. Ketvirtoji – „Pas kunigą ir detektyvą, psichologo kabinete“ – tai psichoterapinės istorijos, parodančios, kaip pasveiko keletas mano klientų. Paskutinė knyga „Laimės svarstyklės“ – populiariosios psichologijos knyga, sudaryta iš priešingų atsakymų į vieną ir tą patį psichologinį klausimą, tai tarsi disputas, medžiaga ginčams šeimoje, skirta pažadinti paties skaitytojo mąstymą.

–  Kas Jus įkvepia rašyti? Galbūt knygose sudėti Jūsų pačios išgyvenimai?

– Žiūrint, kokia knyga. Pavyzdžiui, psichologinių knygų rašymui įkvepia noras pasidalyti svarbiomis žiniomis su žmonėmis, kadangi tai jiems padeda geriau gyventi. Daug kartų žmonės man dėkojo, kad labai gerai paaiškinau jiems vieną ar kitą dalyką ir tai net pakeitė jų gyvenimus. O grožines knygas rašyti labiau įkvėpė mano pačios išgyvenimai, nors daug medžiagos, įdomių istorijų, detalių semiuosi ir iš klientų.

– Paskutinė knyga pasirodė praėjusių metų vasarį. Galbūt artimiausiu metu savo gerbėjus, skaitytojus ketinate pamaloninti dar vienu kūriniu?

– Taip, atspėjote, pradėjau rašyti romaną apie moters, patyrusios skyrybas, vidinio augimo metus, per kuriuos ji suvokia, kas jos pačios viduje vyksta negerai, kodėl ji nuolat tarnauja kitiems, apie jos išsilaisvinimą. Bet romaną dar tik įpusėjau ir jis pasirodys negreitai.

– Ačiū už įdomų pokalbį!

Rasa JAKUBAUSKIENĖ