Reginą traukia gėlės, įvairūs gamtos vaizdai, gyvūnai: „Galiu juos piešti ir piešti“. Labiausiai senjorei patinka augaliniai motyvai, jų ji pripiešusi visą gausybę. / Džestinos Borodinaitės nuotr.

Nuo pat vaikystės mėgusi piešti ir siuvinėti, bet neturėjusi galimybės mokytis dailės, Regina Marija Lazarevičiūtė (83), kilusi iš Dzūkijos, Alytaus rajono, o šiuo metu gyvenanti Kėdainiuose, savo pomėgį atrado skaičiuodama ketvirtą dešimtį.

Pirmas konkursas – pirma vieta

Nuo to laiko moteris paniro į kūrybinį procesą, o pirmuosius savo darbo rezultatus išdrįso parodyti viešumoje, kai būdama sanatorijoje dalyvavo kūrybiniame konkurse.

„Mano mama buvo gabi. Ji mezgė, siuvinėjo, audė. Taip pat viso šito mokėjo ir mano močiutė. Aš nuo pat mažens irgi buvau linkusi į kūrybą, o kai pradėjau eiti į mokyklą, visko išmokau dar daugiau.

Tais laikais ne tik siuvinėjau ir mezgiau, bet ir puikiai piešiau. Nors tais laikais, kai dar buvau maža, nebuvo populiaru dalyvauti konkursuose, tačiau vėliau, kai jau buvau subrendusi ir buvo man apie keturiasdešimt metų, savo rankdarbius, siuvinėtus kūrinius, pristačiau sanatorijoje. Tai buvo mano pirmoji paroda, ir kaip bebūtų keista, užėmiau pirmąją vietą“, – prisiminimais dalijasi Regina.

Kūrėja piešia ir sau artimas vietas: tėviškę, dabartinę savo gyvenamąją vietą, mišką: „Spalvos man padeda išlieti savo jausmus.“/Džestinos Borodinatės nuotr.

Kūrėja piešia ir sau artimas vietas: tėviškę, dabartinę savo gyvenamąją vietą, mišką: „Spalvos man padeda išlieti savo jausmus.“/Džestinos Borodinatės nuotr.

Blaškė, daužė

O dar anksčiau likimas Reginos gyvenimą dėliojo savaip – blaškė, daužė… Ir taip susiklostė, jog kūrybos teko atsisakyti.

„Gyvendama pas tėvus buvau piemenė. Ganiau žąsis, vėliau paaugusi – karves. Baigusi keturias klases netikėtai susirgau. Būdama vos trylikos metų mergaitė susirgau labai sunkia kaulų liga. Dėl to esu ne vieną kartą operuota.

Dėl sveikatos sutrikimų ilgai negalėjau mokytis, o norėdamas mane paguosti tėvas vis kartodavo: „Paaugsi, išleisim mokytis siūti“. Būtent taip ir išėjo. Būdama trisdešimties metų išvažiavau į Vilnių įgyti siuvėjos specialybės. Po mokslų teko nemažai keliauti.

Buvau Uzbekijoje, o grįžusi į Lietuvą gyvenau Kaune, kol galų gale apsistojau Šiauliuose, ten ne tik gyvenau, bet ir dirbau“, – sako Regina.

Siuvinėjo sukneles

Senais laikais, anot Reginos, buvo itin populiaru ir madinga dėvėti siuvinėtus drabužius. Būtent toks ir buvo jos darbas Šiauliuose. Moteris piešė eskizus ir juos siuvinėjo ant suknelių.

„O namuose dažniausiai siuvinėdavau pagalvėles. Vėliau į galvą toptelėjo mintis, kodėl nenusipiešus man kokio paveikslo ir jo neišsiuvinėjus. Pirmiausia sesei nupiešiau ir išsiuvinėjau didelį paveikslą. Tada tokio pat dydžio išsisiuvinėjau sau.

Po truputį mano įgūdžiai tobulėjo, daug mano paveikslų pas artimuosius, giminaičius, pas drauges nugulė. O dabar sukurti darbai, kurie mano namuose dar likę, kol kas laukia savo šeimininkų.

Prieš porą metų svajojau dar vieną parodą padaryti, bet nuo to, kai pradėjau apie tai mąstyti, buvo labai nelengvas metas. Turėjau sveikatos problemų, tad nieko per tuos metus naujo nenupiešiau ir neišsiuvinėjau. Paskutinis mano paveikslas „Vilkai“, kurį nupiešiau dar užpraeitais metais“, – pabrėžia Regina.

Ištiko nelaimė

Daug laiko skirti individualiai kūrybai Regina negalėjo.

Panirti į kūrybinį procesą ir grįžti prie širdžiai mielos veiklos ji tikina galėjusi tik tada, kai atsikėlė į Kėdainius. Čia moteris atsidūrė dėl ją ištikusios nelaimės.

Reginą traukia gėlės, įvairūs gamtos vaizdai, gyvūnai: „Galiu juos piešti ir piešti“. Labiausiai senjorei patinka augaliniai motyvai, jų ji pripiešusi visą gausybę./Džestinos Borodinatės nuotr.

Reginą traukia gėlės, įvairūs gamtos vaizdai, gyvūnai: „Galiu juos piešti ir piešti“. Labiausiai senjorei patinka augaliniai motyvai, jų ji pripiešusi visą gausybę./Džestinos Borodinatės nuotr.

„Papuoliau į didelę avariją ir nebegalėjau toliau dirbti. O Kėdainiuose gyvena mano sesuo ir jos vaikai, su kuriais labai glaudžiai bendravau. Po ilgų svarstymų butą Šiauliuose iškeičiau į butą Kėdainiuose.

Tuo metu, kai net septyniolika metų išdirbusi Šiauliuose grįžau į Kėdainius, buvo nelengva. Vis užplūsdavo prisiminimai, vis galvodavau apie darbo kolektyvą, apie klientes, kurios buvo mane pamėgusios, ir apie savo mokines, kurias mokiau siuvinėjimo“, – prisipažįsta senjorė.

Gyvena 20 metų

Nepaisant to, kiek Reginai teko patirti, šypsena iš jos lūpų nedingsta. Šiuo metu Regina gyvena Babėnuose ir tuo labai džiaugiasi.

„Dvidešimt metų gyvenu Kėdainiuose. Per tą laiką spėjo visi vaikai, kuriuos atvažiavusi radau, užaugti ir susilaukti savo atžalų. Džiugina ir tai, kad pavyko rasti labai gražią ir jaukią gyvenamąją vietą, šalia kurios miškas, nuostabūs gamtos vaizdai. Būtent tai mane ir įkvėpė vėl panirti į kūrybą“, – tikina Regina.

Traukia gamta

Reginą traukia gėlės, įvairūs gamtos vaizdai, gyvūnai: „Galiu juos piešti ir piešti“. Labiausiai senjorei patinka augaliniai motyvai, jų ji pripiešusi visą gausybę.

„Man labai patinka gamta – kai kuriuos vaizdus nupiešiau iš mano akį patraukusių ir mintyse užsifiksavusių vaizdų, kuriuos, įamžindama paveiksluose, noriu tarsi sustabdyti, kiti – „iš galvos“.

Mano vaizdinyje atsiskleidžia tie dalykai, kurie mane pakerėjo, kurie atkreipė mano dėmesį. Labai mėgstu laukinius gyvūnus, todėl daugumoje piešinių bandau juos „patupdyti“ gamtos vaizdinyje. Piešiu ir sau artimas vietas: tėviškę, dabartinę savo gyvenamąją vietą, mišką. Spalvos man padeda išlieti savo jausmus, įspūdį“, – sako kūrėja.

Piešia „iš savęs“

83 metų senjorė piešia „iš savęs“ – kaip moka ir supranta. Visi darbeliai, kurie puošia Reginos namų sienas, sukurti būnant Kėdainiuose.

„Iš Šiaulių parsivežiau tik didelį siuvinėtą paveikslą, kuris buvo vienas iš mano pirmųjų darbų, ir pagalvėles“, – teigia Regina.

Iš tiesų žvelgiant į Reginos paveikslus negalima nepastebėti kūrybiškumo gyslelės.

Žemė yra būtina

Kaip tvirtina kūrėja, jai visada patiko menas, gamta, jos grožis, gal todėl ir norėjosi jį įamžinti.

„Nuo pat vaikystės leidau laiką apsupta gamtos. Užaugau kaime, mano tėviškėje buvo nuostabus sodas, todėl ir dabar žemė man yra būtina, kaip ir menas.

Vasarą kasdien einu į savo nediduką darželį, sukišu rankas į žemę ir nors nusipirkti daržovių ar vaisių dabar net pigiau, bet man užsiauginti ką nors savo nuosavame darže – didžiulis malonumas kūnui ir sielai.

Svarbiausia tausoti sveikatą, kuri šiuo metu taip pat yra labai reikšmingas dalykas“, – teigia senjorė.

Kūryba – malonumas

Vasaros darbams pasibaigus Regina vėl ketina grįžti prie kūrybos. Tai moteris vadina malonumu.

„Svajonėse mąstau, jog dar tikrai nupiešiu, bet tai bus tik rudenį, kai užsidarys durys į lauką. Dabar daug laiko skiriu augalams, jų priežiūrai, namų tvarkymuisi. Nors nelengva vienai visą gyvenimą, bet aš pripratusi ir man nereikia jokių kompanionų. Kitokio savo gyvenimo jau neįsivaizduoju.

Neslėpsiu, kai dar dirbau, buvo tikrai smagu. Mūsų brigada labai sutarė, nebuvo jokio pavydo, apkalbų tarpusavyje, mėgome važinėti į ekskursijas, tačiau ir dabar negaliu skųstis savo gyvenimu. Pasikartosiu, svarbiausia saugoti savo sveikatą“, – pabrėžia Regina.

Nemėgsta terliotis

Pasiteiravus, ar žino, kiek per savo gyvenimą yra sukūrusi darbų, Regina tikina tiksliai nežinanti. Bet jų, anot kūrėjos, tikrai nemažai.

„Spalvoti pieštukai – pagrindinė mano kūrybos priemonė. Nors piešdama jais ryškių spalvų neišgaunu, bet man patinka.

Esu bandžiusi ir turiu piešinių, tapytų vandeniniais dažais, bet man tos terlionės nelabai patinka, mėgstu švarų darbą, todėl renkuosi savo pamėgtus pieštukus“, – apie savo kūryboje naudojamas priemones kalba Regina.

Augalai – kaip vaikai

Šeimos Regina per gyvenimą taip ir nesukūrė. Nors norėjo, bet galimybės tam nebuvo palankios. Kūryba ir taip mylimi augalai jai atstojo viską, sako Regina.

„Kadangi atžalų neturiu, prižiūru, puoselėju ir rūpinuosi bei labai myliu savo gėles. Augalai man – kaip vaikai. Gaila, jog šiemet mano gėlynas apleistas. Pavasarį stirnos suniokojo visas mano tulpes. Rožės anksti sprogusios, šalnai užklupus nušalo, tad žiedeliai labai menki.

Tikiuosi, kad jos mane dar nudžiugins, nes įprastai kiekvienais metais žydėdavo net tris kartus. Iki pat rudens. Minėdama savo gimtadienį, kuris yra rugsėjo 20 dieną, kaskart galėdavau džiaugtis žydinčiomis rožėmis.

Norėčiau dar ir šiemet, kai minėsiu savo 84-ąjį gimtadienį, pasidžiaugti tuo grožiu“, – viliasi Regina.

Jautė palaikymą

Moteris sako visą laiką jautusi brolių ir seserų palaikymą.

„Giminaičiai labai mane lankydavo, dabar, kai jau ir sesės, ir broliai garbingo amžiaus, susitinkame rečiau. Jaunimas šiais laikais taip pat kitoks nei buvo mano jaunystės dienomis. Savo laiku augau be telefono, be televizoriaus, todėl bendravimui ribų niekada nebuvo.

Dar ir dabar pamenu, kai su sesėmis dainuodavome. Nuo mūsų dainų skambėdavo visas kaimas. Šiais laikais jaunoji karta daugiau panirusi į virtualų pasaulį, bet laikai keičiasi, todėl turime prie to priprasti“, – mano Regina.

Užtenka siuvinėjimo

„Labai smagu, jog giminėje dukterėčios dukrai nesvetima kūryba. Ji labai mėgsta piešti, bet kiek kitaip nei aš. Jos kūriniai meniški, mano – natūralūs“, – baigdama pokalbį sako Regina.

 

Džestina BORODINAITĖ