Su choreografe Raminta MATULYTE-ŠILIENE buvome susitikę prieš porą metų. Kalbėjomės apie jos didžiąją aistrą – šokį. Dabar Ramintos gyvenime daugiausia laiko užima šokio repeticijos su Kėdainių socialinės globos namų gyventojais. Šlapaberžėje įkurtuose globos namuose gyvena vidutinę ir sunkią fizinę ir psichinę negalią turintys asmenys, kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra.

Globos namus moteris juokaudama pavadina ir savo namais. Šokio repeticijos čia vyksta tris kartus per savaitę. Ramintos suburtiems šokėjams pastarieji metai – itin sėkmingi. Iš žmonių su negalia meninės raiškos konkurso Kėdainių socialinės globos namų šokio kolektyvas grįžo apdovanotas pagrindiniais prizais.

– Raminta, kaip vyksta repeticijos globos namuose, kokias taikote metodikas?

– Išgirdus gerą muziką norisi šokti, mušti koja ritmą, linguoti. Vieniems tiesiog patinka jos klausytis, ir kai mes dirbame jie tiesiog stebi, maloniai leidžia laiką, tarsi nieko neveikia, bet yra tokių, kurie labai mėgsta šokti ir judėti.

Jokių specialių darbo metodikų netaikau. Svarbiausia – žmogiškas santykis ir atstumo nebuvimas. Jie pirmiausia yra mano draugai. Turėjau išmokti juos priimti be perdėto emocinio gailesčio. Taip, yra ir fizinę negalią turinčių: ir širdutė dunksi, ir rankos negali pakelti. Kaip ir visiems, jiems būna ir gerų, ir prastesnių dienų, bet išdėlioji viską taip, kad susitikimų metu jie gautų gerų emocijų dozę. Po repeticijų jie išeina su šypsena ir puikiai nusiteikę.

Repeticijos – labai garbingas reikalas. Mes gerbiame vienas kitą, nevėluojame, susirinkę būtinai pasisveikiname, palinkime vienas kitam geros dienos, apsikabiname.

Apšylame pagal patinkančią muziką. Mano šokėjams labiausiai patinka popmuzika, nes per ją galima smagiai pasiausti. Pastebėjau, kad labai gerai veikia ir liaudiška muzika. Gyventojai noriai ir greitai išmoksta liaudies šokių: matyt, tai glūdi prigimtyje. Taigi ne tik klasika: Mocartas, Betchovenas turi terapinį, gydomąjį poveikį.

Apšilimas svarbus tiek vidinei emocijai ir darbui pažadinti, tiek kūno parengimui.

Mūsų šokis prasideda nuo idėjos. Aš ją perteikiu žodžiais, o jie – judesiu ant scenos. Bet kaip nuoširdžiai ir atvirai jei tą daro! Visiems iš jų reikėtų pasimokyti laisvės ant scenos išreikšiant emocijas, jausmus. Jie negalvoja kaip atrodys. Jie galvoja, kaip gera tai daryti.

– Ar sudėtinga dirbti su negalią turinčiais žmonėmis?

– Kūrybiniu atžvilgiu man su jais dirbti yra lengviausia. Jie labai nori bendrauti, nuoširdžiai priima naujus žmones, jiems viskas labai įdomu.

Iš gyventojų aš mokausi paprastumo, natūralumo ir begalinio laimės pojūčio. Mes kartais nuo laimės bėgame prigalvodami keisčiausių dalykų. O jie praveria duris, ir laimė ateina. Atveria širdį ir žmonės ateina.

Globos namuose tvyro ypatinga, sunkiai nusakoma aura. Čia dirbant man kyla idėjos, kurias aš vėliau realizuoju dirbdama ir su vaikais.

– Kokie žmonės ateina pasirenka mokytis šokio kalbos?

– Žmonės, kurie nori kažką veikti, save parodyti, tobulėti, bendrauti. Gal ir mane kaip žmogų ir vadovę mėgsta (nusišypso).

– Jūs neapsiribojate veikla tarp keturių sienų. Savo kolektyvą pristatote festivaliuose, konkursuose. Kaip vertinami Jūsų vadovaujamų šokėjų pasirodymai?

– Labai skaudu matyti, kai gyventojai nesulaukia savo artimųjų net per šventes. Jie labai ilgisi savo šeimos, rašo ilgiausius laiškus. Mes visi norime meilės.

Mūsų gyventojai dievina išvykas: visuose miestuose turi draugų ir labai laukia susitikimų su jais. Esu labai dėkinga administracijai, kuri sudaro sąlygas mums nuolatos išvykti.

Mano pirmasis spektaklis „Monologai“, praėjusiais metais Tauragėje vykusiame respublikiniame neįgaliųjų konkurse „Ir aš galiu“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu – tarp dalyvavusių 15 globos namų kolektyvų buvome pripažinti geriausiais. Po mūsų reginio visa salė atsistojo. Į globos namus parsigabenome prizą – didžiulę lauko renginių kolonėlę.

Balandžio mėnesį Joniškio rajono Jurdaičių socialinės globos namuose vykusiame respublikiniame neįgaliųjų teatrų festivalyje „Mūzų glėbyje – 2018“ pristatėme naują spektaklį „Laiškas“. Tai spektaklis apie laišką sau. Kuriame kažką pasižadu, džiaugiuosi, liūdžiu, kažkam dėkoju. Ir visas tas emocijas mes perkėlėme ant scenos. Už šį spektaklį gavome festivalio mecenato ir idėjos autoriaus Vlado Baranausko įsteigtą vardinį prizą – didelę, storą knygą apie teatro pedagogiką.

„Tu tarsi sizifas, ridenantis akmenį į kalną“, – praeitais metais sakė man V. Baranauskas. Ir, panašu, kad šiais metais tą akmenį užridenome.

„Žinai, ką darai nuo pat pirmos minutės, neapsikrauni butaforija, kurios nereikia. Pasikliauji tik žmogumi ir judesiu“, – prisimenu mūsų spektaklio aptarimą.

Neslėpsiu, kai tave giria ir tavo idėjas palaiko profesionalas, iš tiesų jautiesi įkvėptas ir palaimintas.

Mūsų laukia liaudiškos muzikos konkursas Ventoje, kuriame dalyvausime jau ketvirtą kartą. Norėtųsi statyti šokius pagal šokio specialistų kompozicijas. Tačiau jos mums – per sudėtingos. Kompozicijas pritaikome prie savo galimybių, darome tai, ką sugebame ir mums visai šauniai išeina. Taip pat jau daug metų drauge su dainininku Kęstučiu Valioniu dalyvaujame meno raiškos festivalyje Rokiškyje „Stiprus, kai tu šalia“. Reikia pamatyti emocijas, kurios kyla gyventojams, kai jie leidžia laiką šalia su savo mylimais savo atlikėjais.

– Sceniniam vaizdui sukurti reikalingos bent minimalios išlaidos...

– Spektaklis prasideda nuo muzikos, nuo atlikėjo rūbo. Pabandykite parodyti spektaklį be apšvietimo ar garso operatoriaus pagalbos.

Tačiau, mes, menininkai, žinome genialią frazę: „tikrasis grožis slypi paprastume“.

Jurdaičiuose vykusiame festivalyje spektaklių temose į kūrybinę veiklą įtraukiamos socialinės problemos: o tai būtų ir meilė, ir darbas, ir mūsų kasdienybės rutina, ir pramogos.

Spektaklyje „Laiškas“ buvome apsirengę kasdieninius rūbus: džinsus. Kad neįklimptumėme į emocinį purvą, teko juos atsiraitoti, vilkėjome kitame festivalyje gautas „maikutes“ su užrašu: „Ir aš galiu“, kurios labai atitiko mūsų temą. Vaidinome basomis. Basos pėdos įjautrina mūsų vidinę būseną ir energetiką.

– Kokia esate vadovė?

– Esu reikli sau. Taip pat ir gyventojams. Mes kuriame sceninį vaizdą ir norime, kad žiūrovams būtų gražu. Negalime klysti, nebent netyčia.

Mano tikslas – gražus reginys. Ir paruošti žmones taip, kad būdami ant scenos jaustų ne diskomfortą, o malonumą.

Norime, kad žiūrovas pajustų visas emocijas, kurias perteikdami jaučiame patys. Aš jiems sakau: „Atiduokite visą savo širdį, visą save. Dirbkite taip, kad žiūrovui būtų gražu ir jis norėtų jums ploti“.

– Iš kur Jūs semiatės minčių, idėjų?

– Labai mėgstu skaityti. Šiuo metu pasinėriau į psichoterapinę literatūrą. Turbūt kiekvienai knygai, kiekvienam žanrui ateina laikas.

Taip pat šiuo metu keliu kvalifikaciją – studijuoju kultūrinės veiklos vadybą.

– Nuolatos studijuojate. Ar neišgirstate klausimo: „kam Jums viso to reikia“?

– Mokausi ir neketinu sustoti. Kaip pastebėjo vienas dėstytojas, mes, vyresni, nusprendę vėl mokytis, išeiname iš savo komforto zonos: juk visi turime darbus, mėgstamas veiklas. Svarbu išdrįsti ir nebijoti.

Studijos leidžia pakeisti aplinką, „nevirti“ tose pačiose sultyse, susitikti su talentingais, gražiais, labai skirtingais žmonėmis, kurie nori tobulėti ir dalijasi patirtimi.

Mokytis man patinka, o kiekvienos studijos atnaujina kūrybinį procesą ir praturtina žinių bagažą.

– Apsisprendimas dirbti globos namuose irgi buvo ėjimas iš komforto zonos. Ar nenusivylėte? Ar nė karto nenusviro rankos?

– Darbas su žmonėmis yra labai dinamiškas ir nenuspėjamas. O glaudus santykis su žmogumi, susitikimas su kitu visada praturtina, keičia, moko, augina. Juk Lietuvoje dar visai neseniai išvis viešumoje mes faktiškai nematydavome neįgaliųjų. Vienoje vietoje pamačiusi tiek neįgalių žmonių ir netgi įvairiausių kūno formų – tiek „spalvų“ to, kas vadinama žmogumi, patyriau šoką, man reikėjo su tuo apsiprasti. Bet taip pat aš pajutau dar didesnę pagarbą žmogui.

Tikrai negalvojau, kad bus sunku. Aš tik ėjau su labai dideliu noru pabandyti. Nežinojau, ar man pavyks, ar sugebėsiu, galų gale ar pakelsiu emociškai.

Tačiau rankos niekada nesviro, nebuvo kada. Po dviejų savaičių turėjome pasirodyti konkurse „Stiprus, kai tu šalia“.

Turbūt vidinė prigimtis neleidžia sustoti, pasiduoti. Aš visada sakau, kad man įdomu, jeigu yra problema, jeigu per lengva, man tiesiog – per paprasta.

Esu labai laiminga, kad galiu dirbti su šiais žmonėmis. Šiame darbe mano veikla neatsiejama nuo humanistinio požiūrio į žmogų – besąlygiško priėmimo ir empatijos. Tačiau kaip tai įkūnyti? Jei aš atsistočiau šalia žmogaus, sėdinčio vežimėlyje, ir kalbėsiu jam „iš viršaus“, vargu ar tai įkūnys pagarbą, besąlygišką priėmimą. Nors, tiesą sakant, daug dalykų mano darbe iš tiesų vyksta intuityviai.

– Ar bendraujate su jaunimo bendruomenėmis?

– Drauge su mano suburtu Akademijos kultūros centro jaunimo šiuolaikinio šokio grupe „Carpie Diem“ organizuojame jungtinius pasirodymus. Ši nuoširdi draugystė tęsiasi jau ketverius metus. Drauge įgyvendinome ne vieną meninį projektą, parengėme koncertines programas.

Bendraujame ir su Akademijos gimnazijos moksleiviais. Kovo mėnesį, prieš Velykas, mus aplankė aštuntos klasės mokiniai drauge su klasės auklėtoja Daiva Barauskiene ir dailės mokytoja Indre Masiliūniene. Vėliau jų klausiau, kas paskatino juos atvykti: juk dažnai važiuojama patenkinti savo smalsumą ar todėl, kad liepiama. Pasirodo, jų niekas nevertė, jie patys kepė pyragus, ruošėsi susitikimui. Marginome kiaušinius, bendravome. Sutarėme, kad dabar mes važiuosime pas juos į svečius. Turėsime galimybę pabūti mokykloje, pamatyti, apčiuopti, kaip ten viskas vyksta.

Labai brandus šios klasės mokinys yra Jokūbas Augas. Jokūbui per Lietuvos šimtmečio minėjimo šventę buvo patikėta skaityti Vytauto Lansbergio sveikinimą visai Lietuvai. Tokie jaunieji lyderiai gali pakeisti visuomenę.

– Ko Jūsų kūryboje daugiau: humoro ar tragizmo?

– Iš mano veido, balso žmonės sprendžia, kad aš esu labai griežta. Tačiau iš tiesų esu lyrikė. Sakoma, kad žmogų lengviau prajuokinti negu sugraudinti. Bet lyrizmą, netgi tragizmą skoningai pateikti irgi nėra paprasta.

Mes savo kūryba rodome, kad gyvenimas nėra monotoniškas, kad gyvenimo tarpsniai yra skirtingi: jeigu yra juodas laiptelis, yra ir baltas. Jeigu šiandien nesisekė, tai rytoj ateis šviesesnė diena. Mes akcentuojame optimizmą ir viltį. Ir į negalią žiūrime taip pat.

Apskirtai darbas su negalią turinčiais žmonėmis – aš tarsi vaikštau stiklu ir negaliu padaryti net mažiausios klaidos – sudaužyčiau pasitikėjimą, viltį ir begalinį norą.

– Ką šokio judesys duoda neįgaliam žmogui?

– Kūryba padeda išlaisvinti kompleksus. Išlaisvintas kūnas reaguoja visiškai kitaip. Kai neserga dvasia, tai ir mūsų energija – visai kita.

Gėrėtis mišku – tai irgi kūryba. Tu pats save kuri dvasiškai ir pats save dvasiškai pakylėji.

Kūryba gyventojams pirmiausia suteikia nusiraminimą ir dvasinę ramybę, sudėlioja labai aštrias emocijas. Įsitraukimas į kūrybą tas emocijas suminkština. Pasikeitus emocijoms, nurimus pykčiui atsipalaiduoja veido raumenys, kūnas pradeda ilsėtis, nebėra spazmų, įtampos.

Geras emocijas suteikia plojimai, dėmesys. Labai tikslus yra vieno festivalio devizas – „Ir aš galiu“. Galiu ne tik išlaisvinti kūną, bet ir kitiems sutiekti džiaugsmo.

– Ką Jums suteikia šokis?

– Nuostabu, kad per trumpą laiką ta formų, išorės įvairovė išnyksta – ji tampa visiškai nesvarbi. Lieka tik žmogaus esmė. Per kūrybinę išraišką žmonės iš tiesų labai atsiskleidžia, ir tu pamatai tą, ką kasdienybėje sunku įžvelgti.

Aš taip pat pavargstu, nesu robotas, turiu problemų. Kartais stoviu prie bedugnės krašto. Tačiau turiu Dievo dovaną – repeticijas. Atėjus į salę, visos problemos lieka už durų, jas užsimirštu ir atsipalaiduoju. Smagiausia, kad po repeticijos jau galiu spręsti problemas.

Repetuodamas žmogus turi jausti vadovo artumą, jo pozityvią šilumą, suprasti, kad jisai nori duoti, o ne atimti. „Jeigu jūs manote, kad aš turiu ką duoti, tai imkite“, – sakau. Jei tikėsime tuo, kad „kūnas niekada nemeluoja“ (Martha Graham), tai šokdami susisiekiame su savo kūno išmintimi ir atmintimi – kūnas daug ką mena, išgirsti jo siunčiamas žinutes, leisti jam papasakoti istorijas, kurios galėjo, o gal ir virto simptomais. Iki šių dienų indėnai, eskimai, afrikiečiai, indai yra išlaikę sakralinę, mistinę šokio sampratą. Todėl ne veltui ir dabar įvairiose pasaulio kultūrose yra gyva išmintis, jog šokis – universali saviraiškos priemonė, gydanti ne tik kūną, bet ir sielą.

– Kaip visuomenė priima neįgalius žmones?

– Mūsų visuomenė dar labai serga. Šios savo socialinės „problemos“ mes per daug bijome. Kažkur skaičiau gražią mintį apie tai, jog kiekvienas mūsų esame vienos didelės mozaikos dalis. Ir jeigu Dievas atsiuntė į pasaulį tokį žmogų gyventi, tai jis ir turi čia rasti savo vietą. Neslėpkime jo. Kartu su juo pasidžiaukime, kad jisai gali čia būti. Jis nėra problema, jis yra mūsų dalis, jam tik reikia padėti įsitraukti ir kartais ištiesti pagalbos ranką.

Globos namuose gyvena sudėtingo likimo žmonės: vieni turi įgimtą negalią, kitus labai stipriai paveikė netektis, nesėkmingai susiklosčiusi karjera, pavyzdžiui, neapginta disertacija. Mūsų gebėjimas ištverti skausmingus įvykius yra nevienodas ir nė vienas nežinome, kur baigiasi mūsų galimybių ribos. Nė vienas nesame apsaugoti nuo ligos ar nelaimės.

Šiuo metu yra steigiami grupinio gyvenimo namai, kuriuose žmonės su negalia gyvens mažose bendruomenėse. Svarbiausia, kad ten – jų namai, kuriuose jie yra visateisiai šeimininkai.

– Ar Jūsų darbe vyksta stebuklų?

– Labai dažnai žmonės su negalia turi sustiprintus meninius gabumus. Gražiai piešia, mezga, dainuoja, siuvinėja.

Globos namuose gyvena labai talentingas vyras. Bet jokia papildoma veikla jo nedomino. Kai pradėjo lankyti repeticijas, aplinkiniai man sakė, jog tai ilgai netruks: šiek tiek pavaikščios ir liausis. Tačiau jisai taip įsitraukė, kad repeticijas lanko jau trečius metus. Tinginystę nugalėti irgi pasiekimas!

Kartais jie man sako: „šiandien aš tingiu, tada sakau, kad ir aš tingiu. Jie man sako: „skauda“. „Bet skauda ir man“, – atsakau.

– Ir tada?

– Tada... Mes nebetingime. Ir svarbiausia, jog nugalime ir fizinį, ir dvasinį skausmą.

Repeticijas taip pat lanko moteris su autizmo sindromu. Ji – labai darbšti, plastiška, kūrybiška, sugeba nuostabiai atskleisti emocijas. Ir tai, kad ji jau leidžiasi apkabinama, kad ji kontaktuoja su žmonėmis, paduoda ranką, pasako savo nuomonę – yra labai dideli laimėjimai.

Mūsų pastangos nors truputį „išlaisvinti“ kūną, praplėsti judesių diapazoną, keisti požiūrį į pačią ligą – tai nelengva vidinė kelionė, bet dėl jos verta stengtis.

Aistė BALČIŪNIENĖ