Tik pravėrus duris, už kurių vyksta „Auksarankių“ studijos užsiėmimai, apgobia šiluma. Siūlai, medžiagos, kruopštus rankų darbas, moteriški pašnekesiai ir patalpą puošiantys darbai kuria magišką atmosferą. Juk kiekviename, kad ir mažiausiame rankdarbyje išsaugoti tos dienos apmąstymai, prabėgantis laikas.

Galutinis sprendimas – bendrų diskusijų rezultatas

Mūsų apsilankymo dieną Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos amatų būrelio „Auksarankės“ dalyvės simegrafijos (siuvinėjimo ant popieriaus) būdu darė atvirukus. Būrelio vadovė, ilgus metus technologijų mokytoja dirbusi Regina Rylienė sako, kad simegrafijos technika nesudėtinga; pirmiausia reikia išsibadyti paveikslą su adata. Ji prisimena, kaip užsienio knygyne užtiko kompaktinį diską su simegrafijos technika siuvinėtais zodiako ženklais – ir tokie darbeliai paplito po visas Kėdainių mokyklas. Šį kartą moterims patraukliausi atrodė gėlių motyvai. Taip pat nemažai būrelio „Auksarankės“ dalyvių buvo susikaupusios ties savo pamėgtais rankdarbiais: vėrė karoliukus, darė seges.

Į Radvilų gatvėje 25-ajame name įsikūrusias patalpas rankdarbius pamilusius moterys renkasi du kartus per savaitę ir dirba nuo 9 iki 13 valandos. Jų susirenka apie 20. Vienos su „Auksarankėmis“ draugauja jau daugiau negu dešimt metų, bet yra ir naujokių.

„Kiekviena ateina su savo idėjomis, kurias generuojame, kol prieiname prie galutinio varianto“, – pažymi R. Rylienė.

Traukia ne tik rankdarbiai

„Čia labai gera aura, smagu ateiti; pabūni, atsipalaiduoji. Jeigu būtų blogai, mūsų čia nebūtų“, – sako užsiėmimų dalyvės. Jas traukia ne tik galimybė išmokti naujų rankdarbių, bet ir patiriamas bendravimo džiaugsmas. O kur dar susitikimai su likimo draugais kituose miestuose, savo darbų pristatymas parodose ir mugėse.

„Pagyvenę žmonės nesėdi vietoje“, – sako R. Rylienė.

„Kiek gi galima tuose namuose būti?“– antrina moterys.

Rankdarbiai – turbūt specifinė sritis, kurią ne kiekvienai skirta perprasti. Tačiau šią nuomonę moterys skuba paneigti: vienos iš tiesų nuo pat mažumės bandė siūti, megzti, nerti, o kitos rankdarbiais iš viso nesidomėjo.

„Auksarankių“ būrelio vadovė Regina Rylienė. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Nustebino ir artimuosius, ir save

„Mes, moterys, visos turime pašaukimą kažko naujo išmokti. Ir, žinokite, labai smagu. Aš, kai ką nors padarau, labai džiaugiuosi, visiems rodau. Nustebinu ir save, ir aplinkinius; niekas netiki, ir pati savęs klausiu, ar tai aš padariau. Iš pradžių maniau, kad nieko nesugebėsiu, tačiau atsirinkau, kas man patinka ir supratau – visko galima išmokti. Mėgstu ir karolius verti, ir paveikslus iš vilnos kurti. Neseniai suvėriau pažįstamai močiutei vėrinį, dabar – net gaila atiduoti“, – geros nuotaikos nestokoja Giedrė Chrapačienė, save vadinanti dar jaunikle. Rugpjūčio mėnesį bus dveji metai, kai ji lanko rankdarbių būrelį.

Rankdarbiais ji žavėjosi visados, pastebėdavo kiekvieną, gražesniu rankų darbu pasipuošusią. Ir pati norėjo išmokti, tačiau nemanė, kad jai pavyktų.

„Iš pradžių atėjau ne tiek dėl rankdarbių, kiek dėl bendravimo – tiesą sakant, sirgdama pradėjau depresuoti. Po pirmojo karto sakiau, kad nebeisiu: vienos moterys atvirukus daro, kitos karoliukus mezga, o aš nieko nemoku ir, maniau, neišmoksiu. Taip ir anūkei sakiau. Bet po savaitės vėl atėjau.“

Pirmasis jos darbas buvo su karoliukais. „Kai pirmąjį rankdarbį padariau, vadovė Regina patikrino ir sako: „Čia nuardyk, čia nuardyk... O dabar, – sako, – viską išardyk.“ Mat klaidą rado. Iš pradžių nesutikau; sakau, bus gerai, čia juk aš sau darau“, – šypsodamasi pirmuosius bandymus prisimena G. Chrapačienė. Ir priduria, kad nors vadovė ir griežta, „broko nepraleidžia“, tačiau, rūpestinga ir atidi.

Jeigu kas būtų pasakęs, kad susidomės rankdarbiais, Daiva Povilauskienė būtų tik nusijuokusi, kaip pati sako, su „Auksarankėmis“ draugaujanti daugiau negu dešimt metų.

„Dirbu ir namuose, nes reikia ramybės, pabuvimo su savimi, susikaupimo. Čia ateinu, kad praplėsčiau akiratį, pabendraučiau su moterimis.

Stengiuosi apsilankyti visur, kur suspėju. Lankiau užsiėmimus Kėdainių kultūros centre, grafikos darbų kursus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje“, – sako ji.

Pirmiausia moteris susidomėjo karoliukais, vėliau atrado siuvimą, piešimą, odininkystę.

„Esu prie visko prisilietusi. Ir, žinote, kuo toliau, tuo įdomiau“, – pasakoja ji. Mintis apie darbą gimsta paėmus, pačiupinėjus pačią medžiagą: akmenį, karoliuką...

„Pradedant dirbti su rankdarbiais, sunkiausia buvo nežinojimas ir neišmanymas apie pačias priemones: nesupratau, tie karoliukai su kuriais dirbu yra geri ar prasti. Prisipirkau kiniškų, tuomet dar už litą, džiaugiausi, kad pigu. Tačiau, mano patirtis byloja, kas pigu, tai nereiškia, kad gerai: karoliukai nelygiai, negražiai gulė, vėrinys negrabiai darėsi. Geriau pirkti brangesnę prekę, bet tai jau bus kokybiškas darbas“, – patirtimi dalijasi D. Povilauskienė. Ji pasidžiaugia, kad su vadove išvažiuoja į muges, turi ir užsakymų. Savo padarytus darbus kartais ir dovanoja, tačiau tik tiems, kas supranta ir vertina, tiems, kam rankų darbo papuošalas yra malonus. „Aišku, tiems, kurie nemėgsta, nesupranta, tokios dovanos net neneši; nueini į parduotuvę ir nuperki“, – apie dovanų parinkimą pasakoja ji.

D. Povilauskienė pastebi, kad rankdarbiais mieliau užsiima žiemą, o vasarą labiau norisi praleisti sode.

Savo darbais kūrėja patenkinta ne visuomet. Kai nepavyksta, tenka rankdarbį padėti į šalį. „Kurį laiką pabūna, paskui išardau arba papuošiu naujomis detalėmis; bet tą kartą nepykstu; tiesiog padedu“, – šypsosi ji. Moters teigimu, kuriant rankdarbius, svarbiausia yra kantrybė, nenusiteikti, kad „štai man dabar neišėjo ir aš daugiau nebedarysiu“.

Jeigu iki ligos jai kas būtų pasakęs, kad užsiims rankdarbiais, būtų tik nusijuokusi. „Siūti, piešti man visuomet būdavo kažkoks košmaras. Savo sugebėjimais labiausiai nustebinau mamą. Nes kai mokykloje reikėdavo kažką pasiūti, nupiešti bėgdavau pas ją.

Daug kas pasikeitė po ligos. Permąstai savo visą gyvenimą, tokį, koks jis buvo ligi tolei, ir pirmuosius metus turi kažkuo užsiimti, kad apie tai negalvotum, – neslepia D. Povilauskienė. – Negalia man nedaro įtakos, man kaip tik atrodo, kad ji mane veda į priekį.“

Vėl atrasti talentai

Justina Asanovienė dirba su oda, karoliukais, dabar džiaugiasi pabaigusi juodojo gintaro vėrinį.

„Sakiau, kai išeisiu į pensiją, tai tik visokiais darbeliais užsiimsiu. Kol vaikus auginau, dirbau, nebuvo kada, tik kartais rasdavau laiko servetėlę numegzti. O dabar – vis kas nors rankose. Noriu vis ko nors naujo išmokti. Smagu, kad vaikai vertina ir padarytus papuošalus noriai nešioja“, – džiaugiasi J. Asanovienė, galėdama realizuoti savo pomėgius.

Darbas su oda, pynimas iš vytelių, darbai su karoliukais, mezgimas, – toli gražu ne visi sugebėjimai, kuriuos vis tobulina darbšti moteris.

„Mano dukros stebisi, joms atrodo, kad neturėjau pašaukimo tokiems darbams, klausia, kodėl dabar taip viską darau“, – pasakoja kita auksarankė Jadvyga Ambraškienė. Neseniai vykusiame kurso susitikime ji nudžiugino savo padarytomis odinėmis pieštukinėmis.

Baigusi technikumą ,moteris 33 metus dirbo žemės ūkyje. Dukroms išvykus į užsienį, grįžo prie rankdarbių. Su jomis savo sukurtomis puošmenomis pasidalija per „Skype“. Į „Auksarankių“ veiklą įsijungė nuo 2005 m. Ir nors daugeliui tarsi iš naujo atrasti J. Ambraškienės gebėjimai buvo staigmena, pati ji prisimena, kaip dar mokydamasi technikume moterų paprašyta išsiuvinėdavo takelius, kaproninėms pėdkelnėms akis surinkdavo. Matyt, talentą rankdarbiams visą laiką turėjusi. Dabar dirba su oda, iš karoliukų daro sages, vėrinius, siuvinėja pagalvėles, drauge su Justina mokėsi pinti iš vytelių. Ir smalsumas tik didėja.

Mūsų apsilankymo dieną Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos amatų būrelio „Auksarankės“ dalyvės simegrafijos (siuvinėjimo ant popieriaus) būdu darė atvirukus.

Aplinka, kuri augina

„Man patinka, kad žmogus su neįgalumu nesėdi vietoje, o yra smalsus, vis nori kažką nauja sužinoti, išmokti. Vos spėjame vieną darbą pabaigti, jos jau kito nori ir pačios pateikia idėjų“, – gražiai apie „auklėtines“ atsiliepia būrelio „Auksarankės“ vadovė R. Rylienė. Ji pripažįsta, kad yra griežta.

„Stengiuosi nekokybiškų darbų nepraleisti. Netgi tada, kai darome „dėl savęs“.

Tam mes čia ir mokomės. Jeigu darysime, kaip papuolė, tai kokia tokio darbo prasmė? Jeigu einantysis pro šalį matys, kad darbas, kuriuo tu pasipuošęs, yra brokuotas, tai visai kitaip į tave žiūrės. Kaip sakoma, protingas nieko nesakys, kvailas nieko nesupras. Bet geriau, kad darbu pasidžiaugtų ir kvailas, ir protingas. Kokybiškai atliktas darbas žmogų puošia. Aš ir mokykloje neleisdavau broko daryti. Pataisydavo. Ne iš karto, bet pataisydavo“, – sako R. Rylienė. Ji prisipažįsta, kad ir pati vis dar mokosi.

„Anksčiau su karoliukais nedirbau, o čia – nori nenori reikėjo išmokti. Pavyzdžiui, D. Povilauskienei darbe su karoliukais sunku prilygti, ji jau tam save pašventusi. Aš taip pat su ja nesilyginu. Aš iš jos mokausi.

Pradžioje maniau, kad darbą su karoliukus į šoną atidėsime, tačiau jeigu moterims patinka, svarbu tą norą palaikyti. Kartais sakoma, kad reikia, kaip atėjus į pamokas, paskelbti temą ir dirbti. Tačiau jeigu moteriai patinka tik papuošalų gamyba, kaip galiu liepti jai siūti. Iš savo patirties žinau, kad jeigu mane pačią kas per prievartą atvestų į anglų kalbos pamoką, tai sėdėčiau ir ausimis karpyčiau. Jei manęs dalykas nedomina, tai aš ir nesimokysiu. O jei žmogui įdomu, jis pats ateis, pasižiūrės ir pamažu prieis prie paties dalyko“, – mintimis dalijasi R. Rylienė.

Karoliukų magiją ji aiškina ne tik gražiu rezultatu. Toks darbas aktyvina smulkiąją motoriką. „Mažiukui vaikui, turinčiam kalbos defektų, duodame iš pupelių išrinkti žirnius. Čia lygiai tas pats – šis darbas nuramina“, – sako ji. Pati prie karoliukų prisėda žiemą, o pavasarį, vasarą labiau nori siūti.

Rankdarbiai – visas gyvenimas

„Auksarankių“ būrelio vadovei arčiausia širdies – darbas vąšeliu. „Vąšeliu nertas rūbas yra unikalus, vienetinis. Tačiau esu iš tų, kurie teikia pirmenybę gaminiui, megztam mezgimo mašina, o ne rankomis. Toks darbas yra patvarus, tvirtas, netįsta, geriau nešioti“, – tvirtino Regina Rylienė.

Kaip pati sako, rankdarbiai – visas jos gyvenimas.

„Atsimenu, kaip pirmoje klasėje mezgiau. Pirmąją eilė numezgiau, antrąją – ant virbalo siūlą užsukdavau, akį nukeldavau, vėl ant virbalo užsukdavau, nukeldavau. Tai taip ir mezgiau, kol močiutė neprisėdo“, – pasidalijo linksmu prisiminimu.

Ar iš tiesų įmanoma išmokti rankdarbių netgi toms, kurios sako, kad seniau jais visai nesidomėjo ar manė, kad nesugebės?

„Viskas įmanoma, aš tik sakau, kad reikia pas mus atėjus ramiai pabūti, apsižiūrėti“, – sako „Auksarankių“ būrelio vadovė.

Aistė BALČIŪNIENĖ