Seserys Joana (25 m.) ir Aina (18 m.) Vaičiulėnaitės – netradicinės merginos netradiciniais vardais. Ne tik retokus vardus, bet ir po originalų talentų rinkinį iš gimdytojų dovanai gavusios sesutės puikiai piešia, yra pasižymėjusios įvairiose sporto šakose, pilotuoja arba remontuoja lėktuvus, o gimtadienio proga ar netgi be jos dovanoja viena kitai neįprastas dovanas, pavyzdžiui, estafetes su ekskavatoriais...

Įsimylėjusi... inžineriją

Krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos treniruotėse lavinusi kūną, o ranką ir vaizduotę – dailės mokykloje, baigusi Biržų „Saulės“ gimnaziją, Joana Vaičiulėnaitė Vilniaus Gedimino technikos universitete pasirinko... aviacijos mechanikos inžinerijos studijas. Nuo mažens smalsi ir sykiu meniškos prigimties mergaitė mokykloje linko prie tiksliųjų mokslų, tad klasės auklėtoja Daiva Sribikienė neabejojo, kad kūrybiška, kruopšti mokinė taps puikia architekte. Keistas merginos pasirinkimas šokiravo tėvus, nustebino mokytojus, o ir ją pačią. Svarstydama savarankiško gyvenimo perspektyvas, Joana neabejojo, kad rinksis inžineriją. Tačiau iššūkių troškulys masino nerti į dar nepažįstamą, netradicinę, mąstymą ir kūrybingumą skatinančią sritį. Praktiška prigimtis diktavo įvertinti įsidarbinimo galimybes – juk susikurti savarankišką, užtikrintą gyvenimą, įgyti stabilų pagrindą po kojomis Joanai rūpėjo labiausiai.

Mamos nerimą, sukeltą įpareigojančio studijų pavadinimo ir fakto, jog šią specialybę renkasi kone 100 proc. vaikinai, netrukus ištirpdė keli telefono skambučiai pažįstamiems, jos dukters užmačių anaiptol nesupeikusiems.

Joana ir Aina turi ne tik neįprastus vardus, bet ir po originalų talentų rinkinį.

Gyvybėmis matuojama atsakomybė

Į Joanos kursą įstojo 34 studentai (iš jų – 3 merginos), bet diplomus gavo tik pusė. Pirmaisiais studijų metais dėstomi dalykai problemų nekėlė, bet specialybės disciplinos pasirodė kiek sprangesnės. Vaikinams, juokauja pašnekovė, technikos išmanymas yra įgimtas, o mergina savo gebėjimus turi įrodyti. Bet pradėtus darbus užbaigti linkusi Joana nepasidavė ir šįsyk. Diplomas, pasak merginos, negarantuoja praktinės inžinieriaus kvalifikacijos, teisės į licenciją, prestižinio darbo.

Realybė tokia, kad nemenko būrio baigusiųjų dalia – sunkus, juodas darbas. Ir džiaugiasi, kad jai užsibrėžtus tikslus įgyvendinti pavyko. Gauta licencija suteikia teisę tikrinti ir vertinti mechanikų darbą, pasirašinėti darbų atlikimo dokumentus. Tai reiškia, kad licencijuotam specialistui nebereikia dirbti juodžiausių darbų, jis gauna didesnę algą, tampa konkurencingas – jį noriai samdo kitos kompanijos. Tačiau yra ir kita medalio pusė – milžiniška atsakomybė. Kiekviena techninio personalo klaida gali kainuoti ne tik krūvas pinigų, bet ir šimtų žmonių gyvybes. Rimtos technikų klaidos, anot pašnekovės, visuomet baigiasi tyrimais, o tai jau teisiniai reikalai.

Oro uostų romantika

Tiesioginė Joanos pažintis su lėktuvais prasidėjo Vilniaus oro uoste įsikūrusioje privačioje bendrovėje. Žinia, į praktikantus niekas labai rimtai nežiūri, tačiau merginai teko visokių darbų: dėti grindis pilotų kabinoje, keisti lėktuvo važiuoklę, tvarkyti stabdžius ir pan. Patys nemaloniausi darbai – lėktuvo gale, nes ten sudėtingiausia prieiga. Dažnas darbas reikalauja fizinės jėgos, bet sąmoningai tokį kelią pasirinkusi Joana buvo principinga, su užduotimis stengėsi susidoroti savarankiškai.

Kurį laiką po oro uosto teritoriją laisvai migravusi praktikantė vėliau sužinojo privalanti vaikščioti su lydinčiu asmeniu, laikino leidimo nepakanka – teritoriją saugo ginkluota apsauga, pašalinį žmogų galinti palaikyti teroristu. Tačiau griežtai saugomoje erdvėje juntamas ir specifinis romantikos prieskonis: naujokus visuomet intriguoja senbuvių pasakojimai apie kaprizingus privačių skrydžių klientus, net ir lėktuve neapsieinančius be paauksuotų kriauklių ar kitų jiems įprastų prašmatnybių, o merginas pakeri rytinis lėktuvus stebinčių vyrų kavos gėrimo ritualas angare.

Reikėjo sesutėms padangių žydrų...

Čia į sesers pasakojimą įsiterpia kita šio rašinio herojė – Aina Vaičiulėnaitė. Akivaizdu, kad lėktuvų romantika ir jaunėlei Vaičiulėnų atžalai paširdžius gerokai pakuteno – aštuoniolikmetė Aina – licencijuota jaunoji pilotė. Kol Joana studijavo aviaciją VGTU, Aina porą vasarų Biržų aeroklube mokėsi sklandyti. Paklausta apie baimės jausmą, azartiška mergina tik nusijuokia – būdama vaikas tokius triukus išdarinėjusi, apie kuriuos tėveliai veikiausiai nė nenutuokė. Raižiusi ne tik Biržų padangę, bet ir rimtose Broniaus Oškinio varžybose dalyvavusi. Šį ankstyvą skrydžio laisvės pojūtį Aina vadina vienu įdomiausių ir įsimintiniausių vaikystės patyrimų. Todėl vėliau, svečiuodamasi Vilniuje pas seserį, mergina taip pat nepraleisdavo progų pasigrožėti kylančiais ir besileidžiančiais padangių milžinais pro jaukaus VGTU bendrabučio, įsikūrusio oro uosto pašonėje, langus.

Magistro diplomų teikimo ceremonijoje dalyvavo visa šeima.

Jei šypteli sėkmė, anot seserų, laisvadienį oro uoste galima išvysti aukštąjį lakūno Jurgio Kairio pilotažą arba naikintuvus – šie užburiantys reginiai pritraukia ir uždega daug smalsių akių. Beje, sutikti garsųjį pilotą akis į akį Joanai sėkmė nusišypsojo paskutinę praktikos dieną. Sugedus automobiliui, lakūnas kreipėsi į pro šalį ėjusią merginų technikių kompaniją: „Ei merginos, na, pataisykit ir mano mašiną!“ „Bet mašina – ne lėktuvas – negalėjome Kairiui padėti“, – smagų nutikimą prisimena pašnekovė. O įvairios smagybės Joaną praktikos metu lydėjo kone kasdien. Įsivaizduokite, kaip ištįsdavo oro uoste dirbančių vyrų ir čia besilankančių ekskursantų veidai, pilotų kabinoje ar prie lėktuvo pamačius besidarbuojančią jaunutę, trapią merginą!

Ko nežinojote apie lėktuvų variklius – klauskite Joanos

Apsigynusią baigiamąjį darbą, koridoriuje Joaną netikėtai pasivijo dėstytojo klausimas: „Gal nori darbo?!“ Žinoma, Joana darbo norėjo. Nuo tos akimirkos įvykiai klostėsi tarsi sapne – darbo pokalbis, pirmoji pažintis su „Avion Express“ kompanija, vykdančia užsakomuosius skrydžius, tarp jų į Kubą, Kanadą. Bendrovė samdo patikimus žmones, jų ieškoma per pažįstamus. Pradėjusi nuo paprasto darbo – lėktuvų defektacijos, po pusmečio mergina gavo pasiūlymą padirbėti su varikliais, o dabar Joana – konfigūracijos (lokatoriai, gelbėjimosi įranga ir kt.) kontrolės inžinierė. Kadangi lėktuvai skraido ne Lietuvoje, inžinieriai jų nemato. Lėktuvų detalės kainuoja didžiulius pinigus, todėl ypatingai svarbus kolegų susikalbėjimas ir tarpusavio pasitikėjimas. Sunku įsivaizduoti, tačiau darbas oro transporto įmonės inžinerijos skyriuje dažniausiai vyksta internetu, telefonu.

Pradėjusi dirbti, Joana studijavo toliau, įgijo gamybos inžinerijos magistro diplomą. Mergina pripažįsta, kad dirbti atsakingą darbą ir studijuoti lengva nebuvo, tačiau, anot pašnekovės, labai padėjo palankus kompanijos vadovybės požiūris į darbuotojų iniciatyvą tobulėti. Darbo reikalais Joanai teko pabuvoti Ispanijoje, Italijoje. Čia mergina vadovo vyrų mechanikų komandai, gavo patirti iš kantrybės vedantį neskubrų pietiečių darbo ritmą, nes darbdavių ir darbininkų interesai kaip visuomet prasilenkia: pirmieji suinteresuoti greitu rezultatu ir minimaliomis išlaidomis, antrųjų tikslas – dirbti lėtai, ilgai ir uždirbti daug.

Gegužės-rugsėjo mėnesiais, kai dauguma žmonių atostogauja, aviacijoje – pats sezono įkarštis. Anot pašnekovės, jam ruošiamasi itin atsakingai. „Kompanija siekia įgyti naujų užsakovų, o pastarųjų keliami reikalavimai – labai aukšti. Aviacija – kontraktų reikalas, bendrovė turi užsitarnauti vardą, o investicijos atsiperka vėliau. Tai veikla, kurioje niekada negali būti tikras dėl rytdienos. Monotonijos čia su žiburiu nerasi, o smegenys neturi kada tinginiauti – būtent ši dinamika Joaną žavi labiausiai.

Ilgapirščių taikinys – gelbėjimosi įranga

Joana žino, kaip elgtųsi, jeigu jai paskambintų teroristas. „Kita vertus, kodėl gi teroristas turėtų skambinti inžinieriui?“ – retoriškai klausia, sykiu perspėdama būsimuosius keleivius oro uoste ar lėktuve niekada be reikalo garsiai netarti žodžio „bomba“. Ir užtikrina: tuomet lėktuvas tikrai nepakils, o keleiviai bus evakuoti. Skristi lėktuvu Joana nėmaž nebijo, o iš keleivių išgirstos istorijos ją tik pralinksmina. Lėktuvai, aiškina specialistė, tikrinami kasdien (profesinis įprotis – įsėdus į lėktuvą akimis sekti, kaip prieš skrydį atliekama lėktuvo patikra), o kas savaitę atliekamas detalesnis patikrinimas. S

krydžio metu pašaliniai garsai merginos negąsdina, nors yra patyrusi, kad ir mechanikų darbe pasitaiko „chaltūros“. Patikina, jog visos sistemos lėktuve yra dubliuotos, avarijos atveju lėktuvas nelieka nevaldomas, be to, turi pirmenybę nutūpti. Tačiau patogiai įsitaisius lėktuve Joana pataria pasitikrinti, ar po sėdyne yra gelbėjimosi liemenė. Mat apie 80 eurų kainuojanti gelbėjimosi priemonė yra tarsi masalas keisčiausių suvenyrų medžiotojams arba tiesiog nesąžiningiems keliautojams.

Pilotas be uniformos, stiuardesės be pėdkelnių...

Paprašoma sustiprinti rašinio intrigą kažkokiu įdomiu nutikimu arba pakviesti skaitytoją trumpai viešnagei į aviacijos užkulisius, mergina pradeda nuo komiškos aplinkinių reakcijos, kurią išprovokuoja jos profesijos pavadinimas. „Žmonės dažniausiai galvoja, kad dirbu su raketomis ir kosmosu, bet taip nėra“, – juokiasi aeronautikos inžinierė.

Per 3 metus praktikos Joana matė įvairių incidentų – ir rimtų, ir komiškų. Štai kartą oro uoste netinkamai priparkuotas ir nuriedėjęs lėktuvas oro uostui pridarė žalos. Kitas atvejis – mechanikas variklyje pametė varžtą (kol šis nebuvo surastas, lėktuvas nepakilo). O sykį kažkokie linksmuoliai iš viešbučio saugyklos nudžiovė piloto uniformą (taisyklės pilotui be uniformos skristi draudžia). Merginą stebina keisti, kartais protu nesuvokiami reikalavimai, kuriuos skrydžių bendrovės privalo vykdyti. Pavyzdžiui, ištikus rimtai avarijai, keleiviai skubiai evakuojami, tuo metu pilotai turi... pildyti dokumentus. Jų veiksmai griežtai reglamentuoti instrukcijų, kurias, avarijos atveju, antrasis pilotas garsiai skaito pirmajam pilotui. Vienu metu stiuardesėms norėta uždrausti mūvėti pėdkelnes – esą jos labai degios...

Misija: suderinti nesuderinamą, arba pieštukai, lėktuvai ir tatamis

Aviacija pakerėjo abi Vaičiulėnų atžalas, bet artimųjų rate juokaujama, kad dvi aviatorės vienai šeimai – per daug. Todėl į meną, techniką, tiksliuosius mokslus ir sportą (maždaug 5 metus sėkmingai lankė dziudo treniruotes Biržų sporto mokykloje) kaip ir vyresnioji sesuo linkusi Aina, savo tolimesnių planų atskleisti neskuba. Guvi aštuoniolikmetė šelmiškai šypsosi: greičiausiai pasuks į tiksliuosius mokslus, nes meninės krypties perspektyvos, žvelgiant iš praktinės pozicijos, užtikrintai neatrodo.

O gal jos pasirinkimas taps dar vienu gaiviu dušu tėveliams... Laisvalaikiu iš rankos pieštuko nepaleidžianti Aina baigė Biržų dailės mokyklą, yra įvairių dailės konkursų, rajono bei respublikinių olimpiadų prizininkė, laureatė, sukaupusi visą šūsnį jos talentą patvirtinančių diplomų. Anksčiau gebėjimo piešti vyresnėlei nuoširdžiai pavydėjusios Ainos piešiniai dabar tapo Joanos pasigėrėjimo bei pasididžiavimo objektu. Aina turi susikūrusi individualiai meninei raiškai skirtą puslapį facebook socialiniame tinkle. Beje, pavadintą „AVia.art“. Pirmosios raidės – merginos inicialai, o toliau – nesunku susigaudyti – dar vaikystėje užmegztas simpatinis ryšys su aviacija. Čia mergina publikuoja savo darbus, sulaukia nemažai palankių įvertinimų, interesantų, dažniausiai pageidaujančių įsigyti Ainos pieštą portretą.

Ainos piešiniais iliustruota mūsų kraštiečio, fiziko, gamtos mokslų daktaro ir literato Jono Alberto Naktinio knyga „Rytinių baltų genčių judėjimas į vakarus“. Iliustracijas knygai mokiniams pasiūlė nupiešti dailės mokytoja Daiva Zalogienė. Tai, kad autorius atsirinko būtent jos piešinius, merginai buvo smagus netikėtumas, vėliau virtęs iki šiol tebesitęsiančiu bendradarbiavimu.

Ką tik Aina parengė parodą „Juoda balta“, kurioje puikuojasi dešimties gražiausių Biržų statinių motyvų. A. Vaičiulėnaitės piešiniai skirti gimnazijos lietuvių kalbos kabinetui papuošti – tai abiturientės dovana lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Adelei Samulionienei, mokyklai, Biržams.

Keistos mergaitės keistais vardais

Tėvelių Marinos ir Dariaus Vaičiulėnų dukroms parinkti vardai, pagal užmačią, turėjo būti mažai girdėti ar netradiciniai. „Matyt, todėl ir mergaitės išėjo netradicinės“, – sutartinai kvatoja seserys. Aina didžiuojasi neįprastu latviškos kilmės vardu, o išskirtinumas jos netrikdo, netgi priešingai – merginai patinka būti originaliai. O Joana apsiprato ir su angliška savo vardo versija (Džoana), kasdien tariama anglakalbių aviakompanijos klientų.

Vaikystėje ambicingos panelės nevengė kivirčų ir net rimtų peštynių – vis kažko nepasidalindavusios. Joanai išvykus studijuoti, Aina suprato, kokią didelę dalį jos gyvenime užėmė sesuo, širdį prislėgė atsivėrusi tuštuma. Suvokimas, kokia svarbi ir brangi seserystė, merginas suartino, prigimtinis jaunų moterų ryšys sutvirtėjo.

Dabar Aina vyresnę seserį vadina savo gyvenimo ramsčiu, brangiausiu žmogumi, autoritetu. O smulkūs kivirčai tarp seserų, anot jos, netgi būtini, nuspalvinantys rutiną. Kiek didėlesnę patirtį sukaupusi Joana pastebi, kad šeimoje gautos pamokos gyvenime atsiperka su kaupu, ir dėkoja tėveliams už tikrųjų gyvenimo vertybių išgryninimą. Seserys sutartinai tvirtina, kad šeima, pagarba, pagalba vienas kitam ir palaikymas – vienas svarbiausių prioritetų.

Kažkada „išaugusi“ Biržus, o dabar ir Vilnių „beišauganti“ Joana džiaugiasi retomis viešnagėmis tėvų namuose. Čia pargina žvaigždėto Biržų dangaus, nuo Astravo tilto atsiveriančių įspūdingų saulėlydžių, jaukių vakarinių šeimos susibūrimų, bičiuliško pašnekesio prie arbatos puoduko gimnazijoje su buvusia klasės auklėtoja nostalgiški prisiminimai. Brangindama kiekvieną gyvenimo akimirką, kaskart grįžusi stengiasi iš naujo į atmintį šias patirtis perrašyti – tarsi motyvacinį gyvenimo laišką sau.

Jurgita Ratkevičienė