Sudėtingoje šeimoje užaugusi ir pati nelengvą asmeninį gyvenimą patyrusi biržietė aukoja savo laiką, kad galėtų padėti kitiems žmonėms.  Geros nuotaikos nestokojanti, atvira, draugiška moteris nesijaučia daranti kažką išskirtinio.

Įspūdį padarė gyvenimas Norvegijoje

Šiuo metu niekur nedirbanti keturių sūnų mama 47 metų Jolanta Cirtautienė gyvena savivaldybės socialiniame būste. Su ja – vienuolikos metų sūnus Airidas. Jo tėvas neišgyveno po avarijos, kai berniukui buvo vos dveji metukai.

Moteris iki šiol prisimena kelerius gyvenimo metus Norvegijoje, kur sutiko mylimą žmogų.

Gyvenimas Norvegijoje jai paliko didelį įspūdį. Nors ten svajojo apie grįžimą į Lietuvą, bet sugrįžusi jau galvojo, kaip kuo greičiau išvykti atgal.

„Parvykusi į Lietuvą pamatai žmones nelaimingus, susiraukusius, pilnus pykčio. Ten žmonės visada tave pasitiks su šypsena, niekada neparodys, kad jiems blogai“, - pasakoja moteris.

Būtent Norvegijoje Jolanta pamatė, kaip žmonės moka dalytis tarpusavyje. Ypač mažus vaikus auginančios šeimos. Žmonės neišmeta nebereikalingų daiktų, o dalijasi vieni su kitais.

Moteris pagalvojo, kad Biržuose yra daug sunkiai gyvenančių šeimų, kurioms vertėtų susiburti. Todėl ėmėsi veiklos.

Surengė kalėdinę akciją

Kiek paauginusi jauniausią sūnų moteris nutarė imtis veiklos. Socialiniame tinkle prieš ketverius metus ji įkūrė grupę „Biržai. Ištiesk gerumui ranką“.

Iš pradžių moters žmonės klausinėjo, ką grupė veiks. Ji iš karto paaiškino, kad nepirks ir neparduos, o dalysis daiktais, kurių nebereikia.

Iš pradžių moteris sulaukė ne tik pritarimo. Buvo klausiančių, kam jai to reikia, ar neturės iš to asmeninės naudos. Tam esą veikia paramos fondai. Bet dabar tokių klausimų jau niekam nekyla.

Šiuo metu grupėje yra devyni šimtai narių, aktyviausių – apie šimtą.

Į grupę priimami tik Biržų rajono gyventojai. Motyvas paprastas – sunkiai gyvenantis žmogus neturi galimybių pasiimti dovanojamą daiktą, nes tam reikia transporto, kuris kainuoja.

Sukūrus grupę Jolantai kilo dar viena mintis. Ji sakė gyvenusi vadinamuosiuose „barakuose“ ir mačiusi nelygybę. Vienos asocialios šeimos yra nuolat remiamos valstybės ir nevyriausybinių organizacijų, joms nešami įvairūs daiktai iš labdaros. O tie, kas kabinasi į gyvenimą visomis išgalėmis, dažniausiai pamirštami. Tokia buvo ir jos daugiavaikė šeima.

„Esu klaususi, iki kokio lygio reikia nusigerti, kad mano vaikai gautų kalėdines dovanas. Kodėl tokiomis šeimomis, kurios pačios bando kabintis į gyvenimą, niekas nesidomi?“ - svarstė moteris.

Todėl ji prieš dvejus metus nutarė surengti kalėdinę akciją – surinkti dovanas tokių šeimų vaikams.

Buvo paskelbta informacija, kad renkami batai, rūbai, žaislai, knygos, kanceliarijos ir higienos priemonės. Buvo paruošta aštuoniasdešimt dovanėlių, kurios įteiktos sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams. Dvi šeimos gavo po skalbimo mašiną. Prisidėjo verslininkai L. Liutikas, M. Bartuškevičius ir kiti.

Šeimas, kurioms reikėtų paramos, nurodė socialinės darbuotojos.

Tiesa, kitais metais Jolanta tokios akcijos neberengė.

Sakė supratusi, kad vienai šis darbas per sunkus – tam reikia pagalbininkų, žinių. Šiuo metu yra paskelbta akcija padėti vaikams susiruošti į mokyklą.

Sulaukia prašymų padėti

Vis tik po šios akcijos ją žmonės labiau pažino. Sako, dažnai sulaukianti prašymų padėti, nes kartais žmonės nežino, kur kreiptis. Būna, kad ir bijo. Tad jai, privačiam asmeniui, dažnai tenka bendrauti ne tik su socialinėmis darbuotojomis, bet ir su vaiko teisių specialistėmis.

„Žmonės mane susiranda, nes galvoja, kad galiu padėti. Vienoms reikia psichologinės pagalbos, kitiems paramos dėl smurto šemoje. Buvo atvejis, kai reikėjo pagelbėti po gaisro. Esu tas žmogus, kuris susisiekia su valdiškų įstaigų darbuotojais bei paprašo pagalbos“, - pasakoja moteris.

Interneto puslapyje „Biržai. Ištiesk gerumui ranką“ žmonės dažniausiai keičiasi rūbais. Bet dovanoja ir baldus, buitinę techniką, žaislus, gėles, gyvūnus. Vaikams dažnai nusibosta jų turimi žaislai, todėl siūloma šeimoms jais apsikeisti, kad nereikėtų pirkti naujų.

Jolantą stebina, kad žmonės, norėdami gauti labdarą, būna labai išrankūs. Kai kurie klausia, ar daiktai firminiai, ar nauji.

Moteris sako blogų atsiliepimų apie grupės veiklą nėra girdėjusi. Priešingai – visi džiaugiasi, kad tokia yra.

Pašnekovė neslepia, kad grupės administravimas jai atima daug laiko, bet tai darydama jaučiasi labai gerai.

„Jei žmogui gali padėti, o jei dar ir ačiū pasako, visai gerai“, - sako moteris.

Tiesa, buvo keletas asmenų, kurie bandė piktnaudžiauti, pradėjo perpardavinėti atiduodamus daiktus. Tokie iš grupės šalinami.

Dirbti – kaip į šventę

Jolantai šiuo metu pačiai reikia pagalbos. Sugriuvo malkinė ir nežinia, ar bus pastatyta nauja. Ji jau kelias savaites laukia, kol iš kiemo bus išvežtos griuvenos.

„Pasirodo, nėra atidirbančių už pašalpas vyrų. Bet kai reikia imti pašalpas, tų vyrų yra“, - stebisi moteris.

Ji pati taip pat atidirba už gaunamą pašalpą. Į darbą einanti tarsi eitų į šventę.

Ir šiuo metu didžiausias jos noras – gauti darbo.

Moteris prieš kelerius metus Verslo ir technologijų centre įgijo  įmonės vadybininko padėjėjo specialybę.

Nematė nieko gero

Jolanta pasakoja gimusi Totorijos ATSR. Tais laikais buvo tiesiama Baikalo – Amūro magistralė ir jos mama buvo išvykusi užsidirbti.

Mergaitės tėtis buvo ne lietuvis, dirbo inžinieriumi. Motina už jo atsisakė tekėti.

Mažylę močiutė liepė vežti į Biržus. Čia ir vardą davė lietuvišką, nors mama buvo numačiusi rusišką.

Kai Jolantai buvo šešeri metukai, ją ir ketveriais metais jaunesnę sesę įsivaikino su mama susituokęs patėvis. Užaugino kaip savą dukterį. Po vienuolikos metų gimė ir brolis.

Patėvio nebėra tarp gyvųjų. Prieš kelerius metus gyvenimą baigė ir brolis.

J. Cirtautienė neslepia, kad nuo pat vaikystės iki kelionės į Norvegiją ji nematė nieko gero. Šiukšlės, artimųjų girtavimas, butelių barškėjimas. Nuo septyniolikos metų ji pradėjo dirbti. Svajojo kuo greičiau išeiti iš namų, o štai svajonei išsipildyti atrodė galimybė ištekėti.

Būdama aštuoniolikos išėjo iš namų ir susituokė su našlaičiu, tapusiu jos trijų sūnų tėvu. Pirmąjį gimdė būdama devyniolikos. Sako, mokėjusi auginti, nes būdama vaiku prižiūrėjo brolį...

Moteris neslepia, kad visko jos gyvenime buvo. Jauna gimdė, bet vaikų valstybei neatidavė. Pačiai teko badauti, kad tik vaikai būtų pavalgę.

Dabar moteris gali didžiuotis užauginusi ir tebeauginanti keturis sūnus Mindaugą, Arminą, Faustą ir Airidą. Pirmieji jau suaugę, važinėja dirbti į užsienį. Faustas greit bus pilnametis, dar mokosi.

Moteris džiaugiasi, – kad vaikus užaugino dorais piliečiais. Arminas didžėjauja miesto šventėse, Mindaugą giria, kad jis – nuovokus ir sumanus vaikinas.

Reikėtų organizacijos

Moteris pakeitė kelis socialinius būstus. Sakė, visus aptvarkiusi, langus sudėjusi. Paskutiniame gautame bute įvedė vandentiekį ir kanalizaciją.

Susidūrusi su valdiškomis institucijomis Jolanta apie jas turi savo nuomonę. Jai atrodo, kad vaiko teisių specialistai Biržuose dirba gerai, susitvarko su darbu, neplešia vaikų iš šeimų be reikalo. Bet yra ir spragų, šių įstaigų darbuotojai patys tai pripažįsta.

„Mažas miestas, vieni kitus pažįsta. Žmonės gal į mane ir kreipiasi, nes žino, kad būdama „iš liaudies“ nebijosiu jų reikalų spręsti“, - kalba moters.

Tačiau, jos nuomone, daugiau pagalbos reikėtų šeimoms. Ne tik pinigais. Nedirbančioms – užimtumo, galimybių save realizuoti.

Moteris pastebi, kad mieste prikertama daugybė retinamų medžių. Gal yra šeimų, kurioms tikrai reikėtų malkų? Ar joms pasiūloma?

Džiaugiasi, jog yra Pagalbos centras, kur vaikai užimti, nesibasto gatvėmis ar neįlindę į kompiuterius.

Dar Jolantai atrodo, kad socialiai pažeidžiamų šeimų nereikėtų apkrauti dovanomis. Ji mačiusi, kaip tą labdarą tėvai pardavinėja.

Moteris prisimena, kaip buvo skaudu, kai sykį lygino, lopė drabužėlius ir nunešė juos vienai šeimai. Vėliau pamatė, kad jos išlygintais rūbais alų nuo stalo nušluostė... O žaisliukus sumetė į balą.

„Tokioms šeimoms reikia duoti užsidirbti, kad negautų visko už dyka, suprastų daikto vertę. Mūsų grupė irgi moko ne laukti labdaros, o saugoti savo daiktus, kad galėtų jais keistis“, - svarsto J. Cirtautienė.

Jolanta mano, kad Biržuose reikėtų sukurti moterų organizaciją, kuri galėtų padėti sunkiai besiverčiančioms šeimoms. Taip pat padėti policijai organizuoti budėjimus – tarkim, „Siūlo“ fabrike moterys baigia darbą vidurnaktį ir grįžti joms labai nesaugu. Arba ką tik pagimdžiusioms mamoms padovanoti pirmąjį kraitelį.

Jolanta svajoja suburti verslininkus, kurie vaikams vasarą galėtų pasiūlyti darbo. Juk jie norėtų užsidirbti, turėti savo pinigų. Jaunimui reikėtų rengti daugiau susibūrimų, diskotekų, vyresniems žmonėms – gegužines.

Siūlo mažiau dejuoti

Įvairių patirčių turėjusi moteris kitiems patartų mažiau dejuoti. Anot jos, reikėtų atsikėlus pasižiūrėti į veidrodį ir pasakyti sau, kad viskas gerai. Ir eiti į priekį. Kuo mažiau žiūrėti į kitų gyvenimus ir gyventi savąjį. Taip pat, anot Jolantos, mažiau kreipti dėmesį į apkalbas, nes nė vieno nėra be klaidų ar nuodėmių.

Dar Jolanta svajoja išlošti milijoną. Tuomet išlįstų iš skolų, galėtų susitvarkyti gyvenimą – įsigyti nuosavą būstą ir rasti patinkantį darbą.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"