Nuo praeitų metų rudens Biržuose gyvena ir bibliotekoje savanoriauja Europos savanorių tarnybos savanorė Daria Bolokhova. Jau Lietuvoje 26 – ąjį gimtadienį atšventusi Daria yra iš Sankt-Peterburgo. Ji pati sako, kad gimė miestelyje, kurio pavadinimas, išvertus iš rusų kalbos į lietuvių, skambėtų panašiai kaip Stebuklingasis. „Ši gimimo vieta tarsi užkodavo tai, kad mano gyvenimas bus pilnas stebuklų. Taip ir yra – su manimi visąlaik kas nors nutinka įdomaus. Galbūt dėl mano smalsumo. Mama pasakojo, kad vaikystėje niekuomet nieko nebijojau – man visuomet reikėjo kažkur užlipti, paliesti, pamatyti“, - kalba D. Bolokhova.

- Koks didžiausias Tavo patirtas stebuklas?

- Dabar, kai jau turiu šiokios tokios gyvenimiškos patirties, supratau, kad pats didžiausias stebuklas mano gyvenime – tai sutikti žmonės. Labai džiaugiuosi, kad aplink mane daugiausia buriasi geri ir įdomūs žmonės. Kur aš bebūčiau. Lietuvoje taip pat.

- Papasakok, kokie keliai tave atvedė į Lietuvą ir Biržus.

- Stebuklas nutiko ir su mano atvykimu į Lietuvą. Niekaip kitaip to nepavadinčiau. Tai jaunatviškos laisvės priimti sprendimus čia ir dabar stebuklas. Iki savanoriavimo beveik ketverius metus dirbau prestižinį darbą banke. Pagal išsilavinimą esu ekonomistė. Mokslus baigiau, gyvenau, dirbau, gyvenimą kūriau Sankt-Peterburge. Myliu šį Rusijos miestą, man jis labai brangus.

Vieną gražią dieną, kaip paprastai nutinka panašiose istorijose, supratau, kad mano gyvenime reikia permainų. Labai intuityviai supratau, kad laukti nėra ko. Palikau darbą banke, grįžau į savo miestą netoli Sankt-Peterburgo, kuriame gyvena mano mama ir sesuo su maža dukrele, vasarą dirbau vaikų stovykloje, susiradau Europos savanorių tarnybos (EST) siūlomus savanoriavimo projektus – ir štai aš Biržuose nuo 2016 metų spalio mėnesio.

Išvykti į svetimą šalį man nebuvo didelė naujiena – esu nemažai keliavusi. Didesnio ryžto reikėjo galbūt tik tam, kad drįsčiau atvykti ilgesniam laikui. Pagal EST projekto sąlygas savanoris kitoje šalyje savo savanorišką veiklą atlieka pusę metų arba metus. Aš pasirinkau metus. Taigi Biržuose dar gyvensiu iki rugsėjo pabaigos. Savanoriavimas, man atrodo, yra puiki galimybė labai operatyviai pakeisti tave supančią aplinką, žmones, požiūrį.

Savanoriškai veiklai teko rinktis iš dviejų šalių – Rumunijos ir Lietuvos. Nebijau vampyrų (šypsosi), bet Lietuva man pasirodė artimesnė ir suprantamesnė. Iki savanoriavimo esu pabuvojusi panašiose šalyse - Latvijoje ir Estijoje, todėl Lietuvoje jokio kultūrinio šoko man nebuvo. Jo galbūt ir negalėjo būti vien dėl to, kad daugelis dar kalba rusų kalba, su savo kartos žmonėmis susikalbu angliškai. Važiuodama čia pagalvojau – ech, jei jau bus taip blogai, iš Lietuvos grįžti namo daug arčiau. Žinoma, vėl juokauju. Bet ir čia manęs laukė pirmieji stebuklai – iki šiol džiaugiuosi, kad į darbą neprivaloma eiti kruopščiai pasidarius makiažą. Mano oda dabar ilsisi. Ir dar vis nepriprantu prie to, kad, vos sustoju prie perėjos, vairuotojai stabdo mašinas. Sankt – Peterburge toks didelis automobilių srautas, kad prie perėjos ir knygą galima spėti perskaityti...

- Ar nebuvo baugu megapolį iškeisti į mažą miestelį?

- Megapolio iškeitimas į mažą miestuką – tai irgi mano specialus pasirinkimas. Didžiųjų pasaulio miestų gyventojams Biržai... na, neįsižeiskite – tik kaimukas.

Labiausiai man patinka, kad nebereikia važinėti metro. Patikėkite, tai labai vargina. Kiekvieną rytą tas žmonių, skubančių į darbą, srautas tave gali nunešti kažin kur.

Biržuose iš naujo atradau vaikščiojimo džiaugsmą. Mane maloniai stebina, kad tokioje mažoje miesto erdvėje susitinku pažįstamų žmonių, jie sveikinasi, klausia, kaip gyvenu. Tai nuostabu. Nelabai tai įsivaizduoju Sankt– Peterburgo žmonių būriuose...

Vienintelis dalykas, ko labai skaudžiai trūksta, – tai kino teatras ir laisvo, neįpareigojančio stiliaus restoranas arba kavinė. Manau, kad Biržams tikrai vertėtų apie tai pagalvoti.

- Iki atvykimo apie Lietuvą buvai tik girdėjusi, dabar jau ją šiek tiek pažįsti. Kokį įspūdį išsiveši pasibaigus savanorystės laikui?

- Iki atvykimo apie Lietuvą nelabai ką ir žinojau. Kaip ir daugelis jaunosios kartos rusų, maišiau jūsų šalį su Latvija. Buvau girdėjusi tik apie labai skanų Lietuvoje gaminamą sūrį ir iš mamos pasakojimų pamenu, kad ji jūsų šalyje jaunystėje pirko batus. Tiesa, dar viena mano buvusi klasės draugė kiekvieną vasarą atostogaudavo Klaipėdoje, o rudenį, kai mokytoja užduodavo parašyti rašinėlį apie praėjusias atostogas, visuomet juose minėdavo šį Lietuvos uostamiestį. Taigi į Klaipėdą vasarą vyksiu ir aš - tiesiog patikrinti, ar ji išties tokia puiki, kaip visąlaik pasakodavo mano draugė.

Dabar, žinoma, žinau daugiau. Lietuvoje aplankiau Vilnių, Kauną (beje, jis man labiausiai patinka iš kol kas matytų Lietuvos miestų), Trakus, Molėtus, Ukmergę. Į Lietuvą manęs aplankyti buvo atvykusi ir mano sesuo su dukrele. Mes Vilniuje sutikome Naujuosius metus.

Lietuvių kalba... na taip, ji sunki. Pagal Europos savanorių tarnybos programą atvykstantiems savanoriams yra privalu mokytis tos šalies kalbos. Aš irgi išklausiau 40 valandų kursą. Žinoma, tai labai mažai. Balandį teko pabuvoti keliose Europos šalyse. Aš pati save nustebinau, kai viename Austrijos bare pasisveikinau žodžiu „labas“ (šypsosi). Supratau, kad dalelė Lietuvos manyje jau yra nusėdusi.

Kaip jau minėjau, mūsų kultūros turi nemažai panašumų. Ir ten, ir čia – bulvės ir medus. Taip, jūsų sūris labai skanus. Alaus aš nelabai mėgstu, bet biržietiško vis tiek paragavau – patiko.

Kartais mane aplanko jausmas, kad čia jaučiuosi kaip namie. Ir tai nebūtinai dėl kultūros panašumų.

Tokį jausmą sukuria žmonės. Kaip ir minėjau, jie – didžiausias stebuklas mano gyvenime. Lietuviai yra geri žmonės. Atviri. Na, bent jau aš tik tokius sutikau daugiau nei pusę metų gyvendama Lietuvoje.

- Savanoriauji Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje...

- Biblioteka – mano pasirinkimas. Nuo vaikystės labai mėgstu skaityti, esu bibliotekos lankytoja. Mano nuomone, biblioteka - tai viena iš vietų, kurioje renkasi įvairių pažiūrų, religijos, išsilavinimo žmonės. Ji visiems tam tikru gyvenimo laikotarpiu ar atveju yra reikalinga.

- Bibliotekoje tavo iniciatyva įvyko jau ne vienas renginys. Su kitais Biržuose dirbančiais savanoriais esate parengę edukacinį užsiėmimą apie kalbas, organizavai kiaušinių marginimo dirbtuvėles, A. Tarkovskio filmų peržiūras, daug puikių atgarsių sulaukė Tarptautinė poezijos diena, kurios metu skaitei rusų meilės lyriką. Kokie artimiausi tavo planai bibliotekoje?

- Gegužės 21 d. bibliotekoje organizuoju jaunimui renginį, į kurį labai kviečiu ne tik jaunimą. Tai idėjų ir patirties sklaidos konferencija „Youth Talk“. Galbūt kažkas yra matęs ar dalyvavęs panašaus pobūdžio „Tedx“ renginiuose. Jie populiarūs daugelyje šalių, žmonės juose kalba apie savo pasiekimus, įgyvendintas svajones, karjerą. „Youth Talk“ bus analogiškas tokiam renginiui. Kodėl tai turėtų būti įdomu? Manau, geros idėjos ir geroji patirtis visuomet yra variklis eiti ir veikti. Tam, kad jaunas žmogus gyvenime priimtų tam tikrą sprendimą, užtenka kartais išgirsti tik sėkmės istoriją. Ir dar jaunam žmogui labai svarbu, kad jį išgirstų vyresnioji karta. Išgirsdami, paskatindami jie tarsi uždega žalią šviesą eiti tolyn. Todėl ir gegužės 21 d. kviečiame ateiti įvairaus amžiaus žmones.

- Kas dalyvaus renginyje?

- Jau dabar žinoma, kad renginyje dalyvaus žmonės, kurie kalbės keliomis temomis: meno, žurnalistikos, literatūros, savanorystės, socialinių projektų, psichologijos. Planuojame tiesioginę šio renginio transliaciją internete. Pranešėjai – buvę ar esantys biržiečiai. Bus ir tokių, kurie su Biržais neturi sąsajų. Atvyksta ir keli užsieniečiai. Jie pranešimus skaitys anglų kalba.

Kviečiu Biržų savanorius į pagalbą organizuojant šį renginį.

Gegužės 21 diena renginiui yra pasirinkta todėl, kad UNESCO šią dieną yra paskelbusi Pasauline kultūrų puoselėjimo diena. Manau, kad puoselėti kultūrą yra labai svarbu. Jos pažinimo negali lemti jokie politiniai motyvai. Man, rusei, tikrai labai svarbu, kad lietuviai mano šalį pirmiausia pažintų kaip kultūros, o ne per žodį „okupacija“.

-Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė -

Žilinskienė