LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Norėdama papasakoti apie nepaprastai muzikalią poetę iš JAV – Sandrą Avižienytę, turiu stabtelėti prie anksčiau aprašyto herojaus – dainų autoriaus ir atlikėjo, gydytojo Vyganto Kazlausko, sukūrusio puikios muzikos pagal Sandros eilėraščius. Šitaip dviejų žmonių kūrybiniai keliai – poezija ir muzika – susibėgo į bendrą kelią, nes abiem brangios mintys ir žodžiai, nes abiem brangus jų skambėjimas...
Mąsčiau apie tai, kai susėdome su poete pasikalbėti po ką tik įvykusio vakaro Vilniaus medicinos bibliotekos kiemelyje. Čia Vygantas Kazlauskas atliko dainas, parašytas pagal S.Avižienytės eiles, čia eilėraščius bei prozą skaitė kiti kuriantys medikai.
Kaip užsimezgė judviejų su Vygantu kūrybinė bičiulystė?
Pasak Vyganto, jis Druskininkų knygyne nusipirko mano knygą „Kai akyse suspindi ilgesys“, išleistą 2006 metais. Šio pirmo neakivaizdinio susitikimo įspūdis – didelės, išraiškingos mano akys fotografijoje ir, žinoma, eilėraščiai... Antruoju susitikimu Vygantas vadina vakarą Čikagoje, kai dainuodamas scenoje pasakė, kad kažkur Amerikoje gyvena poetė Sandra Avižienytė, parašiusi eilėraštį, tarsi skirtą jam – „Miesto vaikas“. Šiuo pavadinimu jis išleido vieną iš pirmųjų savo dainų albumų. Kaip suūžė publika! Sandra gyvena čia, Čikagoje! O trečią kartą susitikome iš tikrųjų, vasarą, mano viešnagės Lietuvoje metu, kai atėjau į Vyganto koncertą. Mano tekstais jis buvo parašęs dvylika dainų, dalį iš jų išvertė į prancūzų kalbą, ir aš apie tai nieko nežinojau beveik dešimt metų! Buvau labai dėl to pikta.
Ar todėl, kad neatsiklausė?
Ne todėl. Visų pirma jis liūdnus, negatyvius eilėraščius pakeitė į pozityvius... Suprantu, jam, dirbančiam reanimacijoje ir dažnai bendraujančiam su palūžusiais ligonių artimaisiais, svarbu įžvelgti šviesiąją realybės pusę, jo muzika šviesi. Buvau išvykusi, kai jis 2014 metų rudenį koncertavo Čikagoje, nors labai norėjau pasiklausyti Tomo Varnagirio, kurio muziką vertinau. Po vakaro man paskambino pažįstama ir smulkiai papasakojo apie koncertą. Taip aš sužinojau, kad kažkas dainuoja mano eilėmis parašytas dainas. Ir aš labai supykau. Mane iš vėžių išmušė ne vien Vyganto kūryba, kuri yra puiki, ne vien tai, kad ir kiti žmonės naudoja mano tekstus, kurie, pasak jų, labai muzikalūs. Štai eilėraštis „Meilė“ – „...ar mylėsi mane, kai pasensiu...“ – šią dainą dainuoja Arvydas Vilčinskas, ji tapo vestuvių puošmena. Mane įsiutino tai, kad po pirmosios knygos aš lioviausi leisti knygas, nors rašyti niekada nenustojau. „Didieji“ kritikai, kurie patys nėra sueiliavę nė vieno posmo, spaudoje skelbė, kad gyvena „dura“ – taip ir parašė – kitoje Atlanto pusėje ir rašo „...apsiseilėjusias eiles apie meilę, kurios nėra.“ Man tada buvo 24-eri, ir aš nusprendžiau nieko daugiau nebeleisti.
Kai pavasarį atvykau į Lietuvą su antrąja knyga (tai pirmosios knygos papildytas leidimas), aš vis dar pykau ant Vyganto, nes taip ilgai nežinojau, kad bent vienam žmogui yra artima tai, apie ką aš rašau, kas man būtų paskata leisti knygas toliau. Jis išleido albumą mano tekstais „Miesto vaikas“, sukūrė savo miesto vaiko įvaizdį, jo kompaktas turėjo pasisekimą. O aš leidybos srityje buvau nuleidusi rankas. Pajutau praradusi aštuonerius gyvenimo metus...
Iš viso mano žodžiais parašytų dainų yra maždaug apie penkiasdešimt, ir jei aš būčiau žinojusi... Per visus tuos tuščius metus esu parengusi spaudai septynis rinkinius, bet jų, vengdama kritikos, neleidau, tik po kurio laiko išspausdinau paskutinius eilėraščius. Man poezija – gyvas dalykas, eilėraščius rašiau, kai buvau labai jauna, o dabar man 37-eri, dabar poezijoje aš kitokia, kalbu kitaip, taigi kol kas nenoriu išleisti jaunystės rinkinių...
Poetė S.Avižienytė su vyru ir vaikais, smagiai atšventę Motinos dieną.
Bet judu, kaip supratau, bendraujate ir toliau per kūrybą. Su muzikiniu kolektyvu pristatote savo eiles, keliavote po JAV, Australiją, kitas šalis...
Aš savo poezijos niekam nebruku, specialiai dainų nerašau, bet kai tos eilės reikalingos žmonėms – valio! Kaip jie jas interpretuoja, jų reikalas. Pavyzdžiui, bardas Kazimieras Jakutis pagal mano eilėraštį „Pavirsk taku“ parašė dainą ketverių metų mergaitei, nors ten skamba žodžiai: „...pavirsk taku, keliu... ateisiu priglausti lūpas prie kaktos...“ Jį šie žodžiai tarsi kvietė į ateitį, o iš tiesų tai buvo paskutinis bučinys prieš amžinybę...
Ar labai glaudus ryšys tarp eilėraščių siužetų ir jūsų gyvenimo siužetų?
Rašau tuomet, kai negaliu kitaip išreikšti jausmų. Parašau ir paleidžiu, palengvėja, tik artimiausi žmonės atpažįsta siužetines linijas. Asmeniškumų daug rinkiniuose, ypač pastaruoju metu išleistos knygos yra sudarytos taip, kad skaitant iš pradžių galima išskaityti ir mano gyvenimo istoriją.
Beje, Vyganto daina pagal mano eilėraštį „Susitikimas“ pernai laimėjo pirmą vietą Lietuvos radijo originalios dainos konkurse. „Aš ateinu, pasilieku ir gyvenu aš tavo žodžiais, ir mintimis apie tave aš gyvenu, aš ilgesiu tavu virstu, nostalgija tava, giesme ir grožiu, virstu aš ilgesiu tavu. Aš ateinu, tiktai bijau paliest...“ Eilėraštį parašiau po antrojo dviejų žmonių susitikimo gyvenime. Jausmas buvo toks stiprus, kad tą savaitgalį gimė 165 eilėraščiai. Mes praleidome 96 valandas drauge, štai kodėl viena eilėraščių knyga vadinasi „Trys dienos, keturios naktys“. Ar ši istorija tebesivysto? Taip, dabar mes esame 132 puslapyje, o jų yra 140…
Ar dažnai koncertuojate trise – jūsų poezija, Vyganto dainos ir Tado Motiečiaus akordeonas?
Ne vien tik šis trio, turime ir ketvirtą, ir penktą bei šeštą narius. Be mūsų trijų, dar groja Tomas Varnagiris, taip pat parašęs dainų mano tekstais, dainuoja Amerikos lietuvė Aura Kižytė bei muzikantas Rimantas Pažemeckas. Vygantas dar pluoštą dainų yra išvertęs į prancūzų kalbą, kurias atlieka su Evelina Sašenko ir prancūzu Loran Seco.
Sandra ir R.Pažemeckas – puikus dainų kūrėjas pagal jos poeziją. Jo daina „Išgerk lig dugno meilę“ pakliuvo tarp kitų gražiausių poetų dainų, kurias LRT parodys šį rudenį.
Gyvenimas už Atlanto, kada tai įvyko, kodėl?
Man buvo 20 metų, kai mudvi su jaunesniąja seserimi išvykome gyventi į JAV, dabar jau visos trys seserys gyvename Amerikoje. Šiek tiek ir mama pagyveno su mumis, bet pareiga seneliams ją pašaukė atgal į Lietuvą. Bemaž kas vasarą atvykstu į gimtąjį Alytų, pastarąjį kartą – į tėvo laidotuves... Lietuvoje studijavau teisę Mykolo Romerio universitete, vakarais dirbau Vilniaus prekybos auditore, buvo sunku suderinti paskaitas, darbą, o ir augome tik su mama, atramos jokios... Amerikoje, tiksliau – Baltimorės universitete, baigiau istorijos (specializacija – Rytų Europa) studijas su aukštu pagyrimu. Mokydamasi dirbau, studentams dėsčiau logiką. Dabar Čikagoje baigusi specialius kursus dirbu dantisto asistente. Pakeičiau profesiją susilaukusi vaikų – Jono ir Simono (vienam šešeri, kitam – penkeri).
Sutikote lietuvį?
Floridoje, vos baigusi mokslus, svečiuose susipažinau su būsimu vyru Pauliumi. Jis man pasipiršo telefonu po pirmojo pasimatymo. Kai antrąsyk po trijų mėnesių susitikome, tai ir susituokėme. Aš esu greita – Šaulys pagal Zodiaką... Girdėjau žmones purkštaujant, neva esu tiesmuka, familiari, nediplomatiška, bet aš neturiu laiko subtilybėms – na, vaikščioti parke susikibus rankutėmis... Vyras – finansininkas, ir mes dėl jo naujojo darbo atsidūrėme Čikagoje. Pamaniau, jokio skirtumo, kur auginti vaikus, – būtent Čikagoje jie galėjo lankyti lietuvišką darželį, o dabar – šeštadieninę lietuvišką mokyklą. Ir dabar į mamos namus atvykau su vaikais, juos tempiuosi visur, kur galiu, ir jie tą mėgsta, laukia, patys susikrauna lagaminą, čia jiems malonu būti su tais, kurie juos myli.
Ar lietuviškas judėjimas Amerikoje neslopsta?
O, ne, Amerikoje yra net 44 lituanistinės mokyklos, didžiausioji – Maironio vardo mokykla Čikagoje, kurioje savaitgaliais mokosi per 500 mokinių, dirba gausus mokytojų būrys. Mažiausia mokykla – ją lanko 8 vaikai – neseniai įsikūrė Floridoje. Tėvai noriai veža vaikus į tas mokyklas. Manau, ne vien iš nostalgijos Lietuvai, bet stengdamiesi išsaugoti lietuviškas tradicijas, papročius. Leidžiame net savo vadovėlius, pritaikytus savaitgalinei mokyklai, iš jų mokosi ir kitų šalių – Australijos, Europos emigrantai. O po kiekvieno išeivijos „Poezijos pavasario“, kuriuos aš organizuoju Čikagoje, o ateityje galbūt ir kitose valstijose, taip pat išleidžiame po poezijos rinktinę. Pasaulio lietuvių fondas pirmą kartą paskyrė paramą būsimai kitų metų „Poezijos pavasario“ rinktinei, tuo labai džiaugiuosi. Man labai brangi literatūra, menas, muzika, taip pat kūrėjai, nesvarbu, kur jie gyvena, ir nesvarbu, kokia kalba kuria. Malonu, kad Pasaulio lietuvių fondas yra šios gražios iniciatyvos rėmėjas. Beje, šiemet dalyvavo labai gausus būrys poetų – 27, sulaukėme ir svečių iš Lietuvos.
Sandra su daininku V. Kazlausku ir keramiku Alvydu Pakarkliu – kasmetiniu „Poezijos pavasario“ apdovanojimų statulėlių autoriumi.
Ar esate laiminga Amerikoje, ar džiaugiatės savo gyvenimu?
Išvykusi iš Lietuvos labai jauna, būdama nepaprastai jautri, emocinga, visko mokiausi, pirmiausia – savęs pažinimo. Taigi, išmokau apsisaugoti nuo nereikalingų skaudulių. Kai kitas žmogus sako: „Esu, koks esu, ir noriu toks būti priimtas“ ir jei aš jį tokį priimu, tai noriu, kad ir mane – tokią, kokia esu, – priimtų... Neslėpsiu, kartais būna sunku. Aš nesu vien kažkieno žmona ir mama, aš esu žmogus, Sandra. Buvo daug akimirkų, kai norėjosi viską mesti, bet... jei ne mano užsispyrimas ir ne mano vyro kantrybė, gal dabar sėdėčiau kokioje nors baloje... Aš ir kitus savo aplinkos žmones skatinu: eik, daryk, nesėdėk. Matyt, išties esu panaši į savo tėtį. Kai man tai sakydavo vaikystėje, pykdavau, nes matydavau tik jo blogąsias savybes, o dabar matau kitką: jei ko nors siekiu, tai nelaukiu, nesvarstau, nediskutuoju, keliuosi ir einu, darau. Nes kitaip – viskas praeina, tirpsta prasmė... O dvasios stiprumu ir ypač darbštumu, manau, esu tikra savo mamos dukra.
