Jeigu poros gyvenimą lygintume su ištvermės reikalaujančiu maratonu, tai auksines vestuves galėtume laikyti aukščiausiu apdovanojimo laipteliu. Tačiau maratonas – tai ne bėgimas dviese. „Santuoka nėra ritualas ar gyvenimo pabaiga. Tai ilgas, sudėtingas, intymus šokis kartu.

Šokio darna priklauso nuo to, ar moki išlaikyti pusiausvyrą ir kokį partnerį pasirinkai“, – kalba amerikiečių autorė Amy Bloom romane „Mums pasisekė“. Kad jiems abiem pasisekė, neapleido mintis kalbantis su auksiniais jaunavedžiais Valerija ir Vytautu Tauromis. Pulsuojantis moters veržlumas ir ramus vyriškas asistavimas iš tiesų kažkuo priminė šokį – kupiną paslaptingo intymumo, tik porai težinomo alinamo darbo, išgyvenimų ir bendro džiaugsmo.

Aistringi ir laimingi

Didžiausia aistra – džiaugtis gyvenimu. Didelė laimė, kai tuo džiaugsmu gali dalintis su savo vaikais ir anūkais. „Per maža pasakyti, kad jie yra mūsų džiaugsmas. Jie yra mūsų meilės“, – apie penkis išaugintus vaikus ir aštuonis anūkus sako graži močiutė Valerija, vis apkabinama meilės sklidinu senelio Vytauto žvilgsniu. Aistringi ir laimingi. Taip norėtųsi sakyti apie kitais metais 75 metų asmeninius jubiliejus pasitiksiančią porą. O praėjusią savaitę ji šventė auksines vestuves.
Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus salė matė jau trejas šios poros vestuves – pirmąsias, sidabrines ir auksines.
Valerija ir Vytautas pirmąsyk tuokėsi 1967 metais lapkričio 4 dieną. Buvo šeštadienis, kaip ir praėjus 50 metų, kai 2017-ųjų lapkričio 4-ąją buvo šios šeimos auksinės santuokos diena. Pirmieji pabroliai taip pat buvo tie patys, kaip ir prieš penkis dešimtmečius. Tai jaunojo brolis Algirdas ir jaunosios sesė Olga. Tautiniais rūbais vilkinčius jaunuosius lydėjo taip pat pasipuošusi palyda – Gulbinų etnografinio ansamblio nariai. Jaunajai rengtis padėjo, senąsias vestuvių apeigas priminė ir, anot Valerijos, „iki ašarų graudino geroji Aušrelė“ („Žemynos“ ansamblio vadovė Aušra Butkauskienė). Pora sulaukė daugybės bičiulių sveikinimų, gražių linkėjimų ir dovanų. Tarp jų – ir muzikinių. Skambėjo „Rovėjūnių“ (ansamblyje – ir vyresniosios dukros Aušros balsas) dainos, anūkų dovanota saksofono muzika.
Aukščiausias apdovanojimas – mylintys ir mylimi vaikai

Gėlių puokštėmis apstatytas Valerijos ir Vytauto Taurų namo Pabiržėje priebutis – kaip altorius. Gėlės tebealsuoja savaitgalio švente. Mintimis apie ją tebegyvena ir penkiasdešimtąjį vestuvių jubiliejų atšokę, atidainavę, laimės ašaromis aplaistę auksiniai jaunavedžiai. Gavę nuostabią vaikų dovaną – medžio skulptūrą su pelėdų šeimyna ir jų penkiais vaikais pelėdžiukais.Sėdi juodu jaukiame virtuvės kampelyje, išpuoštame anūkų piešiniais. Šalia palaimingai snaudžia „sugulovu“ vadinamas rusvas gražuolis katinas. Valerija su Vytautu ką tik grįžę iš fermos, baigę rytinę ruošą.
„Tai vis gyvuliai, didesni ir mažesni ūkio darbai, žemės dirbimas, repeticijos, projektai – vos spėjame suktis. Ir vis abu kartu – mūsų kitaip ir nepažįsta“, – sako Vytautas. Anot Valerijos, taip sukęsis visas jų gyvenimas. O jis tryškęs kaip gaivališka versmė, dovanojęs ne tik džiaugsmą vienas kitu, vaikučių gimimus, bet ir rūpesčius, netgi netektis. Viską tekę ištverti, išgyventi, priimti. Prireikus padedant artimiesiems, gerosioms vaikų auklytėms, o vėliau – mažuosius brolius ir sesę prižiūrėjusiems vyresnėliams.

Valerijos ir Vytauto gyvenimuose – labai daug įvairios veiklos, pareigų. Agronome dirbusi Valerija, kiek tik leido jėgos ir laikas, visada buvo labai aktyvi. Žvitrios moters pilna buvo kolūkyje, vėliau – ūkininkaujant, versle, kaimo bendruomenėse ir kituose sambūriuose. Agronomo specialybę turinčiam Vytautui teko dirbti kolūkio pirmininko pavaduotoju, po to septynerius metus – Geidžiūnų ir Pabiržės apylinkių pirmininku, žemėtvarkininkų vadovu, o vėliau – septynerius metus Pabiržės seniūnijos seniūnu. Prieš tai metus jam teko ūkininkauti, užsiimti grybų auginimu. Dabar Vytautas vadovauja Gulbinų kaimo bendruomenei, o Valerija – prieš penkerius metus įkurtam Močiučių klubui. Valerija yra klubo idėjos įkvėpėja ir siela.

Tačiau pati svarbiausia Taurų šeimos veiklos sritis buvo jų vaikai.

„Mes kažkaip jų gimimo nei planavome, nei skaičiavome – kiek atėjo, visiemsvietos ir meilės užteko. Dėl pulko vaikų vieni žmonės „pašpilkuodavo“, „pašydydavo“, kiti pagirdavo… Visko būdavo. Tačiau visi mūsų vaikai buvo mylimi“, – kalba Valerija. Sako, kad jiedu su Vytautu ir savo tėvų šeimose augo mylimi, o vėliau meile supo savo vaikus. Valerijos gimtinė Spalviškiuose. Jos tėvai Liucija ir Kazimieras Čirbulėnai užaugino 8 vaikus, tarp jų – ir Palangoje gyvenančią profesionalią menininkę. Vytautas gimė Skultiškiuose, tris vaikus turėjusioje Joanos ir Antano Taurų šeimoje. Viena Vytauto sesuo – biržiečiams gerai pažįstama muziejaus darbuotoja Jadvyga Kriščiūnienė.
„Dabar atėjo laikas, kai mes jau nebeatsakome už savo vaikus ir jų vaikus. Turime savo gyvenimą, tik kur nors išsiruošę turime pasiderinti su anūku, kad karves pamelžtų“, – su šypsena kalba močiutė. Gera jiems su Vytautu, o ir visi vaikai gyvena Lietuvoje. Dukra Jurga kone kartu – ji su šeima įsikūrusi antrajame tėvų namo aukšte. Ir Taurų anūkai auga Lietuvoje, į užsienį laikinai išvažiavę tik du vyresnieji.
Valerija džiaugiasi marčiomis ir žentu, kurį Vytautas vadina auksinių rankų meistru. „O marčioms tik dėkoti turiu, kad myli mano vaikus ir bando ištaisyti mano klaidas“, – juokiasi Valerija. Jai tik liūdna, kad tris vaikus pagimdžiusiai vyriausiajai dukrai nesusiklostė gyvenimas šeimoje.

phpls6HEe

Akimirkų virtinė

„Dabar galvoju, jog antrą kartą to išgyventi nebenorėčiau… Piemenavimas, linų rovimas, mynimas, rugių pėdų rišimas, rasota žolė kaliošuose… Tada atrodė, kad nieko sunkaus nėra, tačiau nebenorėčiau to pakartoti“, – apie tai, kas patirta vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kalba Valerija. Vytautas sako, kad vaikystėje ir jam teko sunkiai dirbti. Apie sunkumus, kuriuos teko patirti auginant savo vaikus, daugiau kalba Valerija.

„Gimdžiau kas dvejus trejus metus. Tik tarp Valduko ir Jurgos penkerių metų tarpas buvo“, – sako penkių vaikų mama. Pirmasis Taurų vaikelis, dukra Aušra, gimė 1969 metais. Valerija, Lietuvos žemės ūkio akademijos neakivaizdinio skyriaus studentė, tuo metu buvo sesijoje Kaune. Dalyvavo talkoje, po kurios prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Skubiai nuvežtai į Kauno klinikas gimdyvei atliktas Cezario pjūvis. Iš to, kaip reagavo ir skubėjo medikai, buvo aišku, kas grėsė ne tik kūdikiui, bet ir nukraujavusiai gimdyvei.

„Nebijokit, visi profesoriai susirinko“, – ramino Vytautą medikai, atnešę jam kruvinus žmonos drabužius.
Po valandos Vytautas išgirdo, kad gimė dukrelė. „Tik atsitokėjęs nuo šoko sugebėjau paklausti, ar abi jos gyvos“, – prisimena kūdikio tėvas. Jis buvo atvykęs iš Vilniaus, kur tuo metu mokėsi tarybinėje partinėje mokykloje agronomu. Sako, šitą mokyklą rinkęsis dėl didesnės stipendijos. Tokiu būdu jauna šeima galėjo verstis be finansinės tėvų paramos.

Grįžusi iš ligoninės Valerija kurį laiką gyveno Balandiškiuose pas seserį. „Sesė mane globojo, o jis mokėsi“, – kalba Valerija. Tačiau sako, kad vyro dėmesį jutusi iš laiškų, atmintin įstrigo ir Vytauto dovana. „Gavau raudonus mažyčius guminukus mergytei, lagaminėlį, pilną mandarinų ir tų žvynuotų vaisių – ananasų“, – mena moteris.

„Dėl jų eilėje stovėjau dvi su puse valandos. Vaisių tai niekur nebūdavo, o tada atvežė „fūrą“, – atsidūsta Vytautas.

Antrąjį vaikelį po trejų metų Valerija gimdė Biržuose, senojoje ligoninėje prie autobusų stoties. „Buvo pradėjusios žydėti ievos, pro langą mačiau marširuojančius ir gegužės 9-osios paradui ruošiamus vaikus, o aš iš skausmo ropinėjau po visą ligoninę. Po patirto „cezario“ man tai buvo kaip pirmas gimdymas.“
Dar po trejų metų – gimdymo namai Panevėžyje. Pasaulį išvydo iki septynių mėnesių išnešioti dvynukai – berniukas ir mergaitė. Ji neišgyveno. Pasak Valerijos, tuomet niekas nežinojo, kad laukiasi dvynių. Tik ją pačią kamavusi keista savijauta. Gali būti, kad ankstyvą gimdymą lėmė pavasarinis bulviasodis…

Taupyklė sesutei pirkti

„Tik tada, kai laukiausi ketvirtojo vaikelio Jurgos, aiškiai pasijutau, kad esu moteris, turiu šeimą, kuri manimi rūpinasi. Vyresnieji vaikai jau buvo pradėję „atkusti“. Aušrai buvo vienuolika, Dariui – aštuoneri. Valdukas tebuvo penkerių. Kai mes laukėme Jurgos, vaikai taupė ledams skirtus pinigėlius, metė juos į taupyklę. Visiems labai reikėjo sesės – su nageliais, blakstienytėmis, garbanėlėmis… Ir kai pagimdžiau, buvo sudaužyta taupyklė, o aš gavau vyresniosios Aušros rašytą laišką, kad sesei pirkti sutaupyta 19 rublių ir 50 kapeikų. Prašė išrinkti sesę iš aukštesnės parduotuvės lentynos, kad mažoji būtų geresnė ir gražesnė. Tada vaikai šventai tikėjo, kad vaikai perkami – mes jiems nepasakodavome, kaip jie iš tikro pradedami ir atsiranda…“ – pasakoja Valerija. Gražuolė garbanė (pagal sesės ir brolių pageidavimą – aut.) Jurga gimė 1980 – aisiais. O po metų Taurai susilaukė dar vieno sūnaus. Jaunėliui davė Vytauto vardą. Šiuos du vaikus Valerija jau galėjo dvejus metus auginti namie. O gimus pirmiesiems jau po mėnesio turėdavo eiti į darbą. Vaikelius prižiūrėjo auklytės. Prireikus padėdavo ir seneliai.

Senelis

Kai Tauros atsikėlė gyventi į Geidžiūnus, turėjo jau tris atžalas. „Mūsų vaikelius visi labai mylėjo“, – su dėkingumu kartoja Valerija. Prisimena, kaip mažojo Valduko prižiūrėti į Geidžiūnus atvažiuodavo Vytauto tėvas. „Sunkiausia jam būdavo bulves nuskusti. Mat turėjo tik vieną ranką, kairiąją. Kitą buvo kuliamoji nutraukusi. Tai, būdavo, pasiguldo jis ta viena ranka bulvę ant stalo ir kažkaip pirštais prilaikydamas skuta… Pareidavo Aušrytė ir Darius iš mokyklos, o senelis išviręs ir bulvių“, – brangias meilės ir pagalbos akimirkas prisimena Vytautas.

Pasak Valerijos, sunkiausia buvo pakelti vaikų ligas. „Prasėdi visą naktį vaikelį apsikabinusi ir žinai, kad rytą privalai eiti į darbą… O dėl visa kita tai dabar jau atrodo, kad nebuvo to vargo per daug“, – ištaria Valerija. Juokiasi, prisiminusi palangiškės sesės žodžius, kad „pas Valeriją ir vėl Jūros šventė“. Taip sesė reaguodavo išvydusi ne vieną eilę vaikiškų skalbinių, plevėsuojančių tarsi vėliavos.

Būsimą žmoną įvertino tėvas

„Tai buvo 1965 metai, gruodžio 9 diena“, – net nemirktelėjęs draugystės su Valerija pradžią pasako Vytautas. Tą dieną jis grįžo iš tarnybos kariuomenėje ir išskubėjo į kultūros namus. Viskas vyko Pagervėje, kur tuo metu gyveno Vytauto tėvai ir dirbo jauna agronomė Valerija. „Man jau tėtė laiškuose rašė, kad pas juos kolūkyje dirba tokia sumani, graži, sportuojanti agronomė, kuri jam krito į akį. Taip tėtis man davė tokį supratimą. O tą dieną, kai grįžau namo, kaip tik buvo Valerijos vardadienis“, – mena Vytautas. Netrukus jis su draugais iš kultūros namų pasuko pas Valeriją, kuriai Vytautas įteikė į laikraštį suvyniotą… dvipūdę girą.

„Žiūriu, kareivėlis. Tiesia jis man tą dovaną ir sako, kad ji labai sunki. Galvojau, kad koks stiklinis daiktas, o pasirodo…“ – pirmąją dovaną – pokštą prisimena Valerija.

Nuo to vakaro pamažu užsimezgusi jų draugystė iki vestuvių truko dvejus metus. „Jis taip neįkyriai, delikačiai man asistavo ir velniškai patikimas atrodė… Bet kol buvome neženoti, aš jo net nebučiuodavau… O ženijomės todėl, kad mums buvo labai gera kartu“, – apie jos širdį laimėjusį vyrą kalba Valerija. Vestuvės vyko Valerijos tėvų namuose, Spalviškiuose.

Ribos

Kol Valerija gimdė vaikus ir dirbo, Vytautas baigė ir antrąją partinę mokyklą – aukštąją. Vėliau jį įtraukė su pareigomis susiję įvairūs renginiai, šventės, laidotuvės. Pasak Valerijos, nebuvo lengva, tačiau ji, kiek galėdama, stengėsi, kad tarp jos ir vyro neatsirastų tuštuma, kurią užpildytų svetimų vyrų guodėjos. „Šiltesnis“ ar dar koks nors jis visuomet būdavo šalia manęs… Pagundų juk visada netrūkdavo, tačiau reikėdavo priminti ribas“, – kalba Valerija apie vieša paslaptimi buvusias stiklelio pagundas. Kiek galėjo, įvairiuose renginiuose ar baliuose ji sako būdavusi kartu.

„Ir namo išeidavome kone paskutiniai. Keliaudavome abu dainuodami. Kad Vytautas iš karto neitų miegoti ir dėl to iš ryto blogumas jo nekamuotų, stengdavomės dar pajudėti, kokius nors ūkio darbus atlikti“, – prisimena Valerija.

Artistiško ir šmaikštaus moters pasakojimo apie tai, kaip sykį po vieno vakarėlio Vytautas karvutę melžė, neįmanoma atkartoti. Tegalima įsivaizduoti, kaip melžėjo dainuojamai „Tyliai man dainuoji žuvėdra balta…“ pritaria pieno čiurkšlės ir vis pasigirstantis ramus pokalbis su žaląja: „uodega nemosuok“, „koją patrauk“…

Šaldytuvas ir motociklas

Auksinių santuokos metų sulaukusi pora gerai mena pirmąjį šeimos šaldytuvą. Tauros jį galėję nusipirkti suteikta išskirtine proga. Susijaudinę, lyg prie kūdikio budėdami, klausėsi šaldytuvo burzgimo. O tas garsas imdavo ir periodiškai nutildavo. „Labai susijaudinome, galvojome, kad blogą nusipirkome. „Meistrą“ kvietėme, o šis ir paaiškino, kad šaldytuvai dirba tokiu režimu“, – pasakoja Valerija. Sutuoktiniai pasakoja, kad visą gyvenimą jie stengėsi būti ne tik abu kartu, bet ir su vaikais. Kiek tik galėdavę, su jais visur kartu eidavę ir važiuodavę.

„Be didelio reikalo niekam vaikų nepalikdavome. Būdavo, plovo priverdi, susikrauni tuos vaikelius į motociklo lopšį ir važiuoji į mišką ar netgi į Palangą. Iš priekabos tik šalmuotos mažylių galvelės kyšojo…“ – prisiminimais dalijasi Valerija.

Antausis

Apie pykčius, be kurių nei vieni namai neapsieina, Valerija su Vytautu kalba šypsodamiesi. Švelniai, tarsi vienas kitam primindami dabar jau smulkmenomis atrodančias apsižodžiavimų priežastis. Atrodo, kad pyktis jiems nebuvo ir laiko – abu atskiruose darbuose triūsė, o ir namų ūkyje skirtingos veiklos – į valias. „Būdavo, supyksti, palakstai, palakstai po gryčią, o po to pamatai jį besišypsantį lyg niekur nieko… Niekada neatsiprašinės, tik stengsis prisiglausti ar kitokiu ženklu parodyti, jog gailisi. Pats supykęs jis tik smarkiau duris uždaro, bet jomis nesitranko. Vytautas manęs niekada nėra žodžiais įžeidęs, niekada nėra pakėlęs rankos. O aš tai kartą nesusilaikiau – paauklėjau. Tai buvo vienintelis kartas. Už tai, kad girtas motociklu važinėjo ir dar man trukdė dirbti“, – atvirauja Valerija.

Nėra buvę, kad supykusi galvotų iš namų iškeliauti. „Kur tu nubėgsi? Ir tos vadinamos nuodėmės nebuvo tokios baisios. Išgėrinėjimas – blogai. Tačiau mintyse įsivaizduodavau, kas bus, jeigu aš vyrą apleisiu, jis palūš, o mūsų vaikai eis į mokyklą ir matys jį kur nors pagriovy gulintį… Ne, geriau jau būti šalia, laikytis vienas kito“, – kalba moteris.

Išsikalbėti be pykčio

Vytautas sako savo darbe ne sykį matydavęs šeimas, kurias tuo metu dirbant apylinkės pirmininku tekdavę taikyti.„Matydavau, kaip susipykę žmonės gyvena, kaip dėl to vaikai kenčia. Būdavo, visą dieną su jais praleidi, išgirsti, ką jie vienas kitam sako, bandai taikyti, iki turto dalybų prieini. O štai tada jie ima ir „nuleidžia skyrybų sparnus“. Gal tereikėdavo išsikalbėti?“ – pasakoja Vytautas.
„Kalbėtis būtina, tačiau tą daryti reikia atslūgus pykčiui. O jo bangai užėjus reikia laiku užsidaryti ir ištylėti. Pasakytas žodis įsminga ir jo negali ilgai ištraukti“, – priduria Valerija.

„Patyliukais, patyliukais ir susitaikai. Aš stengiausi niekada Valytės neįskaudinti“, – prisipažįsta Vytautas. Vyras sako visada atmindavęs savo mamos žodžius, kad negalima su kitu elgtis taip, kaip nenorėtum, kad šitaip elgtųsi su tavim. Tokia taisykle gyvenime vadovavęsis santykiuose ir su kitais žmonėmis.

Anytos pamoka

Valerija gerai atmena Vytauto mamos kadaise pasakytus žodžius. Išgirdusi, kaip Valerija ir kito sūnaus žmona tarpusavy aptarinėja kai kurias sutuoktinių savybes, anyta reagavo ramia išmintimi: „O kai mano sūnūs pas mane gyveno, tai ne tik man buvo labai geri. Tada jie ir kitoms, ir jums labai patiko.“ Taip Valerija sako gavusi pamoką, kad su kitais aptarinėti savo vyro negalima.

Dėkingi vienas kitam

Vytautas pasakoja apie nerimą, kurį nuolat jusdavo Valerijai kur nors išvykus ar netgi vėluojant iš darbo. „Kai jos nėra namie, neramu“, – sako Vytautas apie žmoną.
„Visą gyvenimą jutau švelnų jo dėmesį. Aš dėkinga jam už atjautą ir supratimą. Geras vyras savo moterį visada gali suprasti labiau negu vaikai. Tik svarbiausia neįkyrėti vienas kitam su savo aiškinimais“, – kalba Valerija, branginanti laiko patikrintą buvimą kartu su savuoju Vytautu.
„Aš jai dėkingas už tai, kad visada ėjo, buvo šalia ir neleido man nuslysti“, – tyliai, bet užtikrintai ištaria Vytautas. Dabar – auksinis šios poros laikas.

Alfreda Gudienė