Laima Gegužytė-Saviščevienė savo dirbinius gamina pagal Dzūkijos kraštui būdingas senąsias tradicijas. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Aly­tiš­kiai tu­rė­jo ne vie­ną pro­gą su­si­pa­žin­ti su ser­ti­fi­kuo­tos ama­tų meist­rės, mer­ki­niš­kės Lai­mos Ge­gu­žy­tės-Sa­viš­če­vie­nės me­ni­niais dar­bais, ne vie­no­je Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus pa­ro­do­je jie bu­vo eks­po­nuo­ti. Lai­ma pa­ro­do­se da­ly­vau­ja nuo 1996 me­tų. Pra­si­dė­jęs bir­že­lis pri­pa­žin­tai tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tų ga­min­to­jai nė­ra ato­kvė­pio me­tas, prie­šin­gai – ati­daus dar­bo lai­kas, nes tik iš lai­ku su­rink­tų gam­tos gė­ry­bių su­dė­lio­ti ama­to ga­mi­niai yra pa­trauk­lūs ir la­biau­siai ver­ti­na­mi. Dzū­ki­jos me­no kū­rė­ją L.Ge­gu­žy­tę-Sa­viš­če­vie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Kaip be­kal­bė­si, gar­baus am­žiaus žmo­nės ir duo­nos ke­pė­jai ne­ri­mau­ja, kad ma­žė­ja ru­gių plo­tai. Jūs tik­riau­siai sa­vus plo­tus di­di­na­te? Kaip Jū­sų ru­gu­čiai ža­liuo­ja? Ar tik ru­gius – žie­mi­nius, o gal ir va­sa­ri­nius – so­dų ga­my­bai sė­ja­te?

– Ne tiek to plo­to ir be­rei­kia, ko­kį arą pa­si­sė­jam ir už­ten­ka, nes kiek­vie­ną šiau­de­lį bran­gi­nu ir pa­nau­do­ju. Apa­ti­nę da­lį – pa­veiks­lams iš kli­juo­tų šiau­dų ir paukš­tu­kams, vi­du­ri­nę – so­dų vė­ri­mui, plo­niau­si­ą­ją – žvaigž­du­tėms ir ki­tiems puo­šy­bos ele­men­tams. Sė­ja­me tik ru­gu­čius (žiem­ken­čius), ki­to­kie šiau­dai tra­di­ci­niam so­dui ne­tin­ka. Mes su vy­ru ag­ro­no­mai, tai ir mėgs­ta­me va­sa­rą au­ga­lais rū­pin­tis, o jau žie­mos tam­sūs va­ka­rai man lie­ka kū­ry­bai – so­dų, ver­bų ri­ši­mui, kar­pi­nių kar­py­mui, žva­kių lie­ji­mui…

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar žiem­ken­čiams rei­kia iš­skir­ti­nės prie­žiū­ros? Juk ru­giuo­se pra­žys­ta ir ra­mu­nių, at­si­mer­kia ru­gia­gė­lių. Ra­vi­te jas ar gro­ži­tės?

– Ra­vė­ti prie na­mų ne­rei­kia, per­nai ten au­go bul­vės ir že­mė bu­vo ge­rai pri­žiū­rė­ta. Su­dy­go la­bai tan­kūs, tik žie­ma bu­vo be snie­go, tai la­bai iš­sty­po. Bet jei­gu ir žy­dė­tų jū­sų mi­nė­tos ru­gia­gė­lės ar ra­mu­nė­lės, tai­gi vais­tas – vi­są va­sa­rą ren­ku vais­ta­žo­les ir džiu­gi­nu šei­mą bei at­vyks­tan­čius sve­čius žo­ly­nų ar­ba­to­mis, su­rink­to­mis sa­vo so­dy­bos kie­me, so­de ar miš­ke.

– Jau tur­būt bir­že­lio pa­bai­go­je ru­giai ims plau­kė­ti. Ne­truks var­pos su­bręs­ti ir teks dal­ge­lį pus­ty­ti. Kas ir kaip nu­pjau­na Jū­sų ru­gu­čius ir kaip pa­jau­čia­te, kad jau lai­kas juos pjau­ti?

– Šiais me­tais pa­gal vaiz­dą rei­kės už po­ros sa­vai­čių pjau­ti. Jau da­bar mū­sų ru­giai plau­kė­ja. Kai pra­dės gels­ti šiau­das – rei­kės pjau­ti, o da­bar ski­nu var­pas ir pa­nau­do­siu jas ver­boms ir puokš­tėms. Pjau­ti dal­giu ne­ga­lė­si­me, su­ga­di­na­mas šiau­das. Vy­ras nu­pjaus pjau­tu­vu, kaip se­no­vė­je, ir su­ri­ši­me į pė­dus, kad ge­rai iš­džiū­tų.

– O ko­kie dar­bai se­ka ru­giams į pra­dal­ges su­gu­lus? Juk jų ke­lias iki so­do vė­ri­mo, oi, koks dar il­gas. Kiek dar­bo rei­kia įdė­ti. Ir iš­ma­ny­mo tu­rė­ti.

– Kai šiau­dai iš­džio­vin­ti, ga­li­ma jau ruoš­ti pa­čius šiau­de­lius. Juos rei­kia iš­kar­py­ti tarp ru­gio bam­blių ir iš­mes­ti la­pe­lius bei ne­rei­ka­lin­gas šiukš­les. Aiš­ku, tam va­sa­rą ne­lie­ka lai­ko, tai pa­gal ga­li­my­bes va­ka­ro­jant at­lie­ka­mas pa­ruo­šia­ma­sis me­džia­gos dar­bas. Tai už­ima du treč­da­lius vi­so so­do ga­mi­ni­mo lai­ko.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ri­tu­a­lų tu­ri­te?

– Apie ri­tu­a­lus net ne­ži­nau ką pa­sa­ky­ti – so­das pats kaip di­džio­ji ma­gi­ja su sa­vo ener­ge­ti­ka, sau­lės švie­sa, ra­my­be. So­do kū­ri­mas – tai kas­me­ti­nis ma­no dar­bas, toks kaip ir ri­tu­a­las, ir dar šir­džiai mie­las.

– Nu­kul­ti grū­dai švie­žia duo­na virs­ta ar nau­ja sėk­la?

– Grū­dai ne­spė­ja su­bręs­ti, o sėk­lai jų kas­met vis sun­kiau gau­ti, nes ūki­nin­kai iš­si­gud­ri­no au­gin­ti trum­pa­šiau­džius ja­vus. Nie­kam šiau­dų ne­rei­kia – tvar­tų ne­klo­ja, sto­gų jau ir­gi ne­den­gia.

– Jū­sų tie­sa, šiau­dai daž­niau­siai su­smul­ki­na­mi lau­kuo­se ir už­aria­mi. Ar tie­sa, kad šio kraš­to žem­dir­biai ru­gių šiau­dus la­bai bran­gi­no ir nau­do­jo tik šva­riems, pra­smin­giems da­ly­kams – pa­sta­tų den­gi­mui, čiu­ži­nių, sie­ni­kais va­din­tų, kim­ši­mui?

– Tai­gi pas dzū­ką ant pies­kos ne ka­žin kas už­de­rė­da­vo, tai ir bran­gi­no ru­gį – ne kas­dien duo­nos tu­rė­jo, gri­ki­nę bab­ką val­gė, o ir šiau­dai tik na­mų apy­vo­kai ir puo­šy­bai bu­vo su­nau­do­ja­mi.

– Li­nų, ku­rių rei­kia siū­lams, kad tu­rė­tu­mė­te kuo so­dus riš­ti, au­gi­na­te?

– Li­nų, de­ja, ne­au­gi­nu, bet gal­vo­ju apie tai. La­bai jau daug lai­ko rei­kės – iš­au­gint, iš­klo­jėt, iš­šu­kuot, su­verpt… tai­gi, kol gau­nu, nors ir sun­kiai mu­gė­se, tai nu­si­per­ku.

– Ar so­dai dzū­kų na­muo­se ka­bo­da­vo ap­skri­tus me­tus, ar tik iš­skir­ti­noms šven­tėms bu­vo ka­bi­na­mi?

– Ka­bo­da­vo ir vi­sus me­tus gar­bin­giau­sio­je ker­tė­je prie šven­tų­jų pa­veiks­lų virš sta­lo, kur šei­ma su­si­rink­da­vo val­gy­ti ir pa­si­mels­ti. Bet Dzū­ki­jo­je iš­im­ti­nai puoš­da­vo ma­žus tam­sius na­mu­čius ir prieš Ka­lė­dų bei Ve­ly­kų šven­tes. Ka­bin­da­vo virš kū­di­kio lop­šio. Kiek­vie­nuo­se na­muo­se ir da­bar tu­rė­tų suk­tis so­das, kad į na­mus at­ei­tų lai­mė ir ge­ra ener­gi­ja.

– Kur Jū­sų so­dus ka­bant ga­li­ma šian­dien pa­ma­ty­ti?

– Di­džiau­sias so­das ka­bo Die­ve­niš­kių re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tre, ke­tu­ri di­de­li – Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko Mer­ki­nės lan­ky­to­jų cen­tre, Briu­se­ly­je, Eu­ro­par­la­men­te, o šiaip pla­čiai iš­si­bars­tę ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir po sve­čias ša­lis – Len­ki­ja, Vo­kie­ti­ja, An­gli­ja, po­ra net Ki­ni­jo­je.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Esa­te ser­ti­fi­kuo­tų ama­tų meist­rė – kaip pa­ti sa­kė­te, ne tik so­dus pi­na­te, bet ir žva­kes mo­ka­te lie­ti, ver­bas riš­ti. Bet tur­būt dau­giau­sia šir­dies į šiau­di­nius so­dus įde­da­te?

– Šiau­das la­bai tra­pus, bet man mie­liau­sias. Ku­riu so­dus, Ka­lė­dų žvaigž­des, paukš­te­lius, žais­liu­kus Ka­lė­dų eg­lu­tėms. Rei­kia daug kan­try­bės ir su­si­kau­pi­mo, bet man tai la­bai pa­tin­ka. Ve­riu, kad bū­tų kuo ma­žiau maz­gų, ir riš­da­ma maz­gą pa­gal­vo­ju apie tą žmo­gų, ku­riam šis so­das į na­mus neš lai­mę su gra­žiu pa­lin­kė­ji­mu. Su šiau­de­liu pik­tas ir ne­lai­min­gas ne­pa­dirb­si – tai to­kia me­džia­ga, ku­ri su­ge­ria ir per­duo­da tik ge­rą­sias ma­no emo­ci­jas ir nuo­tai­kas.

Daug lai­ko sky­riau ir ši­to ama­to iš­sau­go­ji­mui ir per­da­vi­mui jau­na­jai kar­tai – ve­džiau edu­ka­ci­jas, daug me­tų or­ga­ni­za­vau ama­tų mo­kyk­lė­les, sto­vyk­las, ple­ne­rus kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je „Ši­las“, mo­kiau moks­lei­vius et­no­kul­tū­ros ir ama­tų Va­rė­nos tech­no­lo­gi­jos ir ver­slo mo­kyk­loje bei Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke.

– Gy­ve­na­te gam­tos gro­žio ir dva­si­nio tur­tin­gu­mo sos­ti­nė­je – Mer­ki­nė­je. Re­gis, pro­fe­so­rius Čes­lo­vas Ku­da­ba yra pa­sa­kęs, kad Mer­ki­nės apy­lin­kių gam­to­je yra vi­si kraš­to­vaiz­džio va­rian­tai. Kas jums yra Mer­ki­nė? Pir­miau­sia, aiš­ku, gim­ti­nė?

– Mer­ki­nė­je gi­miau, už­au­gau, ma­no čia šir­dis ir dar­bai, ma­no Tė­vų na­mai ir gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai. Čia nuo­sta­bi gam­ta – upe­liai, ši­lai ir eže­rai, pi­lia­kal­nis, gė­lių dar­že­liai, obe­lų so­das ir sau per ves­tu­ves su­riš­tas tan­kus ir jau 29 me­tus šei­mai lai­mę ne­šan­tis šiau­di­nis so­das.

 

Aldona KUDZIENĖ