Agnė Drevinskaitė tikina, kad Kirdonyse jaunam žmogui gyventi gera. „Kaimas gyvuos, kol žmonės skleis naujas idėjas", - sako ji.

Kirdoniškė Agnė Drevinskaitė dirba gimtųjų Kirdonių universaliame daugiafunkciame centre auklėtojos padėjėja. Dirba jau trečius metus, nors darbo pasiūlymą sako gavusi netikėtai.

Praeitą savaitgalį vykusioje Kirdonių kaimo šventėje su daugiafunkcio centro kolektyvu ji įkūrė erdves vaikams, sugalvojo įvairių pramogų ir užsiėmimų. Ir tai toli gražu ne viskas, kuo užsiima šiandieninė „Šiaurės rytų“ pašnekovė.

Agnė sako: „Iš tikrųjų nebeįsivaizduoju kaimo šventės tiesiog ramiai klausantis koncerto. Atrodo, ir pabėgiot, ir papiešt kartu noris visada.. Man Kirdonys – toks šiltas ir jaukus kaimukas. Viskas taip sava, visi savi…“

Miesto šventės dienos proga jauna mergina kalba apie galimybę likti ištikimam kraštui, kuriame gimei ir augai. Ir gyventi toliau.

– Agne, garsėji tuo, kad užsiimi įvairiais rankdarbiais. Tikriausiai paprasčiau būtų tavęs paklausti, ko tu nedarai, o ne ką darai.

– Rankdarbių kūrimas man lyg pramoga, laisvalaikio praleidimas. Ši veikla tarsi terapija. Ir visiškai nesvarbu, ar tai būtų siuvimas, pynimas, ar koks kitas rankų darbas – pats procesas yra malonumas… Nors šiuo metu rankdarbiavimas šiek tiek priblėsęs, ne todėl, kad atsibodo ar pavargau, o todėl, kad vasara.

Daug veiklos visur, bet tik radus laisvą minutę galvoju apie kažką naujo.

Tiesa, meilė rankdarbiams, būna, praeina, tiksliau, laikinai ir kuriai nors rūšiai. Iš tikrųjų net nežinau, kiek rankdarbių šakų esu išbandžius. Ne viskas patiko, ne viskas „prilipo“, bet dabar man „ant bangos“ įvairūs siuviniai iš veltinio – gimtadienio karūnos, žaisliukai, maisto produktai, skirtukai – viskas, kas vaikams pagyvintų žaidimus, laisvalaikį.

Labiausia patinka „smulkūs“ rankdarbiai, kur viskas susideda iš smulkių detalyčių. Pavyzdžiui, dekoruoju stalo įrankius, puodelius „fimo“ modelinu. Nenaudoju jokių formelių, viską lipdau rankomis. Kartais atrodo visai nereikšminga detalė, labai smulki, bet ji ten turi būti, nes taip gražiau…

Nors iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, bet kelioms „quilling‘o“ technika gamintoms gėlytėms sunaudoju apie 40 metrų juostelės ir tai tik vienam atvirukui. Žinoma, tos juostelės tik 1 milimetro pločio. Daug kas sako – neįmanoma, kur tiek telpa, bet juk telpa!

Taip pat pinu apyrankes „macrame“ technika. Darbovietėje buvo renginys, skirtas paminėti Lietuvos šimtmečiui, tai su sese nusprendėm, kad reikia nupinti 100 apyrankių, kurias išdalinome baigiamajame renginyje. Tai tose apyrankėse tilpo apie 1200 metrų siūlų ir daugiau nei 30 000 mazgų.

Seniau lankstydavau povus pagal „origami“ techniką. Tai lankstiniai, kuriems reikėdavo 3000-4000 detalių.

– Ir kaip visa tai išmoksti?

– Dažnai sulaukiu tokio klausimo. Nesumeluosiu sakydama, kad daugiausia gelbsti internetas. Užmatau kokią idėją, ją perdarau savaip – nepatinka kopijuoti, lyginti su kažkuo, norisi savo ir vienintelio. Žinoma, gelbsti knygos, kitų patarimai…

Dar dažnas klausia, iš kur tokia trauka ir meilė rankdarbiams. Nepasakysiu… Tiesiog nepamenu. Atsimenu, mokyklos pradinėse klasėse labai patikdavo klijuoti, piešti per dailės pamokas. Vėliau vyresnėse klasėse megzdavom, siūdavom. Dalyvaudavau technologijų olimpiadose. Baigusi pagrindinę mokyklą, įstojau į Biržų technologijų ir verslo mokymo centrą. Floristės specialybę rinkaus norėdama kurti, tik kiek kitaip – augalais…

Iš vaikystės pamenu „babų“ pokalbius, gal net galėčiau įvardint kaip draugiškus ginčus, kurios iš judviejų giminėje daugiau tokių kaip aš, tai yra „rankdarbiautojų“.

Mano darbams prireikia ir pagalbos, ir stiprių rankų, „ūkiškų“ patarimų, įvairių karkasų ir panašiai. Tokiose situacijose dažniausia gelbsti broliai. Nors kartais ir pabūgę keistų mano idėjų…

– Dar viena tavo sritis – tortai. Kepi juos įvairius, atrodo, taip lengvai – lyg blynus…

– Tortus pradėjau kepti visi neseniai.. Pats pirmasis buvo 2017 kovo 30-ajai dienai, brolio gimtadieniui. Viskas kažkaip ateina savaime. Net negaliu įvardint – kaip ir kodėl. Kepu šeimos nariams, draugams. Viliuos, kad ateis laikas, kai galėsiu tai daryt plačiai auditorijai.

– O jau tavųjų tortų puošnumas…

– Torto puošimas nė kiek nenusileidžia kepimo procesui. Tai tarsi dar viena terapija. Ji ramina, o rezultatai džiugina, kiekviena smulkmena dvelkia jaukumu ir nesvarbu, kad ji nėra identiška filmuko herojui, tokiam, kokį vaikas matė filmuke, ir nori, kad jis atsidurtų ant torto – juk masinės gamybos daiktai nepakeis rankomis gamintų smulkmenų.

Man patinka tos spindinčios vaikų akytės, pamačius tortą – tokį pat, kaip paties pieštame piešinėlyje. Ta vaiko nuoširdi šypsena ir džiugus šūktelėjimas – ačiū… Bet turiu prisipažinti – nudžiunga ne tik jie, bet ir aš..

Taip gera matyti ryškų, spalvotą animaciniais herojais (su kuriais iki tol nėra tekę susidurti) puoštą tortą. Tai tarsi dar viena gyvenimo dalis, kurios negaliu nė dienos praleisti. Tai gali būti tortai, keksiukai, sausainiai, pyragiukai ar bet kas…

Patinka tiek kepti, tiek puošti skanėstus. Labai dažnai eksperimentuoju naujais skoniais, ieškau neragautų derinių.

– Agne, ar gera jaunam žmogui gyventi kaime?

– Tai žinoma! Smagu matyti jaunus žmones, įsikuriančius kaime, skleidžiančius gerą energiją, optimizmą. Kaimas gyvuos, kol žmonės skleis naujas idėjas. Tikrai dažnai susimąstau – visgi kaime gyventi gera!

– Ačiū už optimistišką pokalbį.

 

Indra Drevinskaitė – Žilinskienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“