Archeologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Steponavičienė, sceniniu vardu Rugiaveidė, ir jos šeima – vyras Saulius, dukra Ramunė ir sūnus Linas – žinomi liaudiškos muzikos, autorinių dainų bei romansų atlikėjai. „Mūsų šeimą vienija muzika ir praeitis, istorija. Daivos profesija – archeologija, o dainavimas – didžiausias jos pomėgis, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Mano profesija – dainavimas, o ilgametis pomėgis – senovinių baldų restauravimas“, – teigia Daivos vyras Saulius.

Archeologija ir muzika – nuo vaikystės

Archeologija ir liaudies muzika Daivą lydi visą gyvenimą. Jos tėvas, žymus archeologas Vytautas Urbanavičius, dukrą nuo septynerių metų vasaromis veždavosi į archeologines ekspedicijas. Ji ten išmoko ne tik kasinėti, bet ir įprato palapinėje ar vagonėlyje gyventi beveik kareiviškai: visai archeologų grupei lauko sąlygomis sriubą „iš kirvio“ virė, indus šaltame vandenyje plovė, savo drabužius skalbė...

„Pusdienį sėdžiu, skutu bulves ir dainuoju, nors tada dvi dainas temokėjau. Bet kaip jos man padėjo gyventi, kaip dieną trumpino... O nuo vienuolikos metų jau dirbau kaip tikra laborantė: kasinėjau, tvarkiau radinius, eksponatus, ploviau iškastas šukes. Tėvas kasinėjo viduramžių ir vėlesnių laikų senkapius, gyvenvietes Gėluvoje (Raseinių r.), Ažugiriuose (Utenos r.), Obeliuose (Ukmergės r.), Piktagaliuose (Anykščių r.)“, – prisimena Daiva.

Mamos Marijos Sikorskienės gimtinėje Varėnos rajone ji nuo mažens girdėjo dzūkų tarmę, iš mamos išmoko daug autentiškų dzūkiškų dainų – ji jas traukdavo ir dirbdama, ir ilsėdamasi.

„Paauglystėje su pusbroliu vaikščiojome po Barčių, Vydenių kaimus tampydami didelį sunkų magnetofoną ir užrašinėjome dzūkų dainas. Dabar tas dainas dainuojame su „Vilniaus dzūkuliais“, – sako atlikėja.

Vilniau universitete studijuodama istoriją, Daiva dalyvavo kraštotyrininkų ramuvoje, užrašinėjo dainas Pašvitinio (Pakruojo r.) ekspedicijoje, Filologijos fakulteto renginiuose „Filologijos ruduo“ atlikdavo dainuojamąją poeziją, o Istorijos fakultete įkūrė etnografinį ansamblį.

D.Steponavičienė ketvirtį amžiaus vadovauja kūrybinio folkloro grupei „Sedula“. Asmeninio archyvo nuotr.

Likimus sujungė muzika

Daiva su Sauliumi susipažino muzikos dėka – dar būdami moksleiviai abu tapo „Dainų dainelės“ konkurso laureatais ir dainavo baigiamajame koncerte Operos ir baleto teatre. Vilnietė Daiva atliko autentišką dzūkišką dainą „Teka teka skaisti saulė“, o šiauliečiai broliai dvyniai Saulius ir Paulius – anglišką dainelę.

Dabar Saulius Steponavičius – Nacionalinio operos ir baleto teatro artistas (baritonas), dainuojantis operų choro partijas daugeliu pasaulio kalbų. Jis mielai traukia ir liaudies dainas bei romansus šeimos pasirodymuose, bet iki šiol padainuoja ir su broliu dvyniu Pauliumi.

„Mamyte, žiūrėk, du tėčiai išėjo dainuoti“, – sušuko tuomet dar aštuonmetė jų dukra Ramunė, kai scenoje pamatė savo tėtį ir dėdę Paulių. Jų, vienodai apsirengusių ir susišukavusių, net artimieji ir draugai kartais neatskiria. Tik žmonos jų niekada nepainioja. Daivos manymu, jie labai skirtingi, ypač charakteriu.

Abu broliai įgijo dainavimo specialybę Muzikos akademijoje, abu išmoko ir restauratoriaus amato, abu kurį laiką dirbo šį darbą Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Vėliau Saulių paviliojo dainavimas ir iki šiol jis dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

„Esu geriausias restauratorius tarp dainininkų, o brolis Paulius – geriausias dainininkas tarp restauratorių, – juokauja Saulius. – Deja, restauratoriaus darbas mūsų laikais labai nuvertintas. Vyrauja vienadienis, vartotojiškas požiūris į gyvenimą. Žmonių nedomina dvasinis bei materialusis paveldas. Jie renkasi vienkartinius daiktus, kuriuos suvartoja ir išmeta, tada perka naujus. Restauratorius – mirštanti, nykstanti profesija. Šiam darbui reikia daug laiko, rankų darbo ir meistriškumo. Man tai – kantrybės ugdymas ir savotiška meditacijos forma. Aš juo mėgaujuosi, kaip ir muzika.“

Erdvus senoviniais baldais apstatytas Steponavičių butas primena muziejų. „Saulius prikėlė juos naujam gyvenimui. Įgudusi restauratoriaus akis įžiūrėjo grožį ten, kur kiti matė tik senas lūženas. Nesinori parduoti jo restauruotų daiktų – juose likusi gero žmogaus energija“, – šypsosi Daiva.

Rugiaveidė ir šeima

Rugiaveidė ne tik vadovauja šeimyniniam ansambliui, bet ir jau 25 metus yra kūrybinio folkloro ansamblio „Sedula“ vadovė ir atlikėja. Septynios moterys užburia švelniais, skaidriais balsais, subtiliu kanklių, skudučių, smuikų, būgnelių pritarimu, žavi dailiais baltiškais kostiumais. Išleistos penkios savitų ansamblio dainų kompaktinės plokštelės.

„Iš pradžių dainavome autentiškas liaudies dainas, vėliau pradėjome eksperimentuoti: ieškojome kitokių sąskambių, improvizavome, ir tos dainos suskambo naujai. Po kelerių metų pradėjau koncertuoti viena – kaip Rugiaveidė“, – prisimena Daiva.

Jau 22 metus Rugiaveidė klausytojus žavi unikaliu balsu, autentišku liaudies dainų bei romansų atlikimu. Senos dainos jos lūpose suskamba naujai, nuoširdžiai, aktualiai. Pastaraisiais metais koncertuose, festivaliuose Rugiaveidė dažnai muzikuoja su visa šeima.

Steponavičių vaikai pasirinko rimtas specialybes: Linas tapo orlaivių pilotu, o Ramunė – teisininke, tačiau abu baigė muzikos mokyklą: Linas – smuiką, Ramunė – fortepijoną, abu turi gražius balsus. Turėdami laiko, mielai muzikuoja su mama ir tėčiu.

Kūrybinio 20-mečio proga Daiva pasirūpino išleisti savo mėgstamiausių dainų dvigubą kompaktinę plokštelę.

Prieš trejus metus Daiva ėmėsi vadovauti ir „Vilniaus dzūkulių“ ansambliui. „Mano sena svajonė buvo dainuoti senovines balades, kurias rinkau 20 metų. Ir štai su „Dzūkuliais“ tas balades įveikėme, radome kūrybinį sprendimą ir šiemet išėjo baladžių kompaktinė plokštelė „Dzimnas sapnas“, dzūkų tarme tai reiškia stebuklingas sapnas, – džiaugiasi atlikėja. – Mes patys neorganizuojame koncertų, bet mielai važiuojame visur, kur esame kviečiami – į šventes, liaudiškos muzikos festivalius, koncertus ar televizijos laidas. Kasmet dalyvaujame Kernavės Gyvosios archeologijos festivalyje su senoviniais kostiumais. Per Žolinę Nidoje vyksta viduramžių amatų festivalis – ir jo nepraleidžiame. Kartais prie mūsų prisijungia smuikininkė ir dainininkė Loreta Pugačiukienė.“

Lietuva – ne užkampis

D.Steponavičienė dešimt metų dirbo Pilių tyrimo centre, kasinėjo Valdovų rūmų liekanas. Parašė ir apsigynė daktaro disertaciją „Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje“.

„Tik XVI amžiuje čia buvo pastatyti reprezentaciniai kunigaikščių rūmai, kurie buvo nugriauti prieš 200 metų. Iki to laiko šioje vietoje stovėjo medinė, vėliau – mūrinė pilis. Seniau ten buvo pelkėta vieta, Vilnios delta, taigi pilis stovėjo neįveikiamoje vietoje. Kasinėjome šlapynėje, kartais ir po vandenį braidydami. Neįmanoma visko išpasakoti, ką ten iškasėme... Radome daug įvairių koklių, geležies, odos dirbinių – batų, kapšelių, diržų, aukso, sidabro žiedų su brangakmeniais, perlų, šilko skiaučių, puošnių juostelių. Radiniai rodo, kad Lietuva nebuvo Europos užkampis. Man skaudu, kad taip teigia net kai kurie istorikai. Sankryža – taip, bet ne užkampis. Tiesa, geriausi ir vertingiausi dirbiniai buvo išvežti į užsienį ir atsidūrė svetimų šalių muziejuose ar privačiose kolekcijoje“, – apgailestauja archeologė.

Atkūrė protėvių kostiumus

Remdamasi archeologiniais radiniais, istorijos tyrimais ir Europos ikonografija, archeologė atkūrė septynių baltų genčių vyrų ir moterų kostiumus: drabužius, apavą, odinius aksesuarus, papuošalus. Kuršiai, sėliai, jotvingiai, žemaičiai, aukštaičiai, lietuviai ir žiemgaliai dėvėjo skirtingus kostiumus. Prie kostiumo atkūrimo prisidėjo daug meistrų: dizaineriai, juvelyrai, odininkai, audėjos... Kasmet leidžiami kalendoriai, atvirukai su šių kostiumų atvaizdais. Daivos atkurti kostiumai eksponuojami Lietuvos muziejuose, naudojami kultūros centruose, juos dėvi senovinę aprangą vertinantys žmonės.

Steponavičių bute stovi senovinės naminės staklės su pradėtu austi audeklu.

„Stengiamės atkurti audinius, jų raštus ausdami horizontaliomis staklėmis. Senoviniai rūbai buvo audžiami vertikaliomis staklėmis iš plonų vilnos siūlų , o ne iš lino – linas Lietuvoje atsirado tik vėlyvajame geležies amžiuje, tai yra IX–XII amžiuje. Iki to laiko drabužiai galėjo būti audžiami iš kanapių ir dilgėlių pluošto. Deja, šis augalinis pluoštas žemėje sunyko, o vilnos drabužių skiautės – išliko“, – aiškina mokslininkė.

Šiuo metu Daiva rašo knygą „Senovės baltų kostiumas I-XIII amžiuje“, Lietuvos kultūros taryba šiam darbui jai skyrė individualią stipendiją.

Siekdama šviesti visuomenę, skatinti pagarbą protėvių palikimui, D.Steponavičienė įkūrė viešąją įstaigą „Vita Antiqua“ („Senovės gyvenimas“) ir užsiima materialaus ir dvasinio bei istorinio kultūros paveldo atkūrimu – iš užmaršties jį prikelia naujam gyvenimui.

Vasaras leidžia sodyboje

Steponavičių šeima vasaras leidžia savo sodyboje Molėtų rajone. Ji yra visai šalia Labanoro regioninio parko.

„Ten stebime lapių, stirnų, barsukų, daugybę paukščių. Pastebėjau, kad per Lietuvą praskrenda dvi trys bangos varnėnų. Jie mane džiugina, nors ir nulesė mūsų vynuoges. Mes abu su Daiva – pavasariniai žmonės, labiausiai džiaugiamės gamtos atbudimu. Daiva gimė per lygiadienį, kovo 21 dieną, o aš – balandžio 2-ąją, todėl drauge švenčiame gimtadienius. Prisijungia ir mano brolio Pauliaus šeima, jie irgi turi sodybą netoliese. Apskritai gamtoje smagu visais metų laikais. Tai vienintelė vieta, kur įmanoma atgauti pusiausvyrą nuo beprotiško gyvenimo tempo“, – pasakoja Saulius. Daiva priduria: „Mes ten jau 20 metų važinėjame, tačiau dažniausiai man nelieka laiko tvarkytis: ravėti gėlynų, sodinti daržovių... Gerai, kad mus gelbsti mano mama.“

Šeima mėgsta ilsėtis ir Nidoje. Būtent čia Daiva pažino kuklų, į rugį panašų kopų augalą – rugiaveidę, kurią pasirinko savo sceniniu vardu. Šio augalo šakniastiebis nepaprastai stiprus –prasikala į saulę pro akmenis, atlaiko pajūrio audras ir sulaiko pustomą smėlį.

Rugiaveidės vardas išties labai tinka Daivai Steponavičienei, kuri visą gyvenimą iš po viską naikinančio laiko smėlio kantriai, atkakliai ir kryptingai gelbsti kultūros paveldą, džiugindama visus, kuriems jis rūpi.