Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Seserys, svajojančios gyventi gimtajame… Surviliškyje

Sakoma, kad laimė prasideda šeimoje. Dar sakoma, kad sveikoje, tvirtoje šeimoje augantys vaikai užauga stipriausiomis asmenybėmis. Šeimose, grįstose atvirumu, pasitikėjimu, ištikimybe ir pagarba vienas kitam. Vieningose šeimose, kuriose vienas už visus – ir visi už vieną.

Surviliškio miestelyje gyvena Turskių šeima. Ko gero, ne vienam nuostabą kelia šios šeimos vienybė. Greta dviejų šeimos atžalų – Kamilės (20) ir Brigitos (18) TURSKYČIŲ visur ir visada stovėjo jųdviejų tėvai Erlenda ir Laimutis.

Jie ne tik kad stovėdavo greta, bet ir būdavo patys didžiausi savo dukrų sirgaliai – mokyklos šventėse, krepšinio treniruotėse ir rungtynėse, gimnazijos baigimo atestatų įteikimo šventėse, Kėdainių sporto centro auklėtinių išleistuvėse.

Su gėlėmis glėbyje, su garsiausiomis skanduotėmis krepšinio aikštės tribūnose arba nebyliai, bet su tvirčiausiais ir šilčiausiais apkabinimais.

Šiandien merginos – jau studentės. Vyresnėlė – trečiakursė veterinarė, jaunėlė – pirmakursė odontologė. Ir, matyt, ne be reikalo jaunos, žavios surviliškietės po mokslų svajoja sugrįžti arčiau tėvų. Jeigu ne į gimtąjį Surviliškio miestelį, tai į Kėdainius – būtinų būtiniausiai.

Krepšinio žvaigždėmis tapti neketina

Kamile, tu krepšinį pradėjai žaisti ketvirtoje klasėje, Brigita prie mergaičių krepšinio komandos prisijungė būdama antrokė. Kodėl, vis tik, nė viena gyvenimo nesusiejote su šia sporto šaka?

K: Niekada nenorėjau studijuoti nieko, susijusio su sportu. Žinojau, kad profesionali krepšininkė aš nebūsiu ir kad veikti noriu kažką kito. Be to, per ilgus metus krepšinyje, būta rimtų traumų.

B: Pritariu Kamilei. Niekada negalvojau, kad galėčiau užsidirbti ir išgyventi vien iš krepšinio Lietuvoje, kadangi moterų krepšinis – mažai kam įdomus. Į jį tiek dėmesio nekreipiama ir jam tiek finansavimo neskiriama, kiek vyrų krepšiniui. Yra didelė trauma rizika, o patyrus rimtą traumą, tavo karjera gali pasibaigti tą pačią minutę. O tokiu atveju – tavo likimas nebeaiškus.

Užsienyje gal ir būtų galima pragyventi iš sporto, tačiau aš nenoriu palikti Lietuvos. Nenoriu palikti savo šeimos, artimųjų ir draugų.

Kitas dalykas, jeigu jau būčiau nusprendusi savo gyvenimą dedikuoti krepšiniui, būdama maždaug šešiolikos metų, turėjau palikti gimtuosius namus ir išvykti gyventi į Vilnių. Ten – rimtai treniruotis du kartus per dieną. Kelios Kėdainių sporto centro komandos draugės išvyko, o aš nepasiryžau. Gal dėl to, kad buvau jauna, nenorėjau gyventi dideliame mieste. Kita vertus, ir nesu didelė Vilniaus, kaip miesto, fanė. Be to, treniruočių daug, jos – sunkios, labai mažai laiko lieka mokslams. O aš norėjau koncentruotis į mokslus.

Ar tai tėvai įskiepijo pareigą mokytis, o sportą palikti antrame plane?

K: Vakarais, po treniruočių, abi sėsdavome prie namų darbų. Tėtis ir mama kone kas vakarą juos patikrindavo.

B: Sąmoningumas nepaleisti mokslų atėjo ir pačioms. O šiaip mama visada turėdavo labai gerą pasiūlymą – jeigu nesimokysim, abiems darbo ras ūkyje. Jis – nemažas, darbo daug ir šis sunkus, tad visai nesinorėdavo šlubuoti su mokslais (juokiasi).

K: Būdavo ir tokių momentų, kuomet nesinorėdavo į treniruotę, kartais juk tingėdavosi. Bet mama pasakydavo griežtai: „Vežioti jus nuo antros klasės pradėjau ir vežiosiu į treniruotes iki paskutinių dienų gimnazijoje. Jokių praleidimų!“ (juokiasi).

Sportas – dėl geresnės savijautos

Abi dar neseniai žaidėte antroje pagal pajėgumą šalyje Akvilės moterų krepšinio lygoje, kurioje atstovavote Jonavos komandai. Už tai jūs neuždirbote nė vieno euro – galima sakyti, rungtyniavote visuomeniniais pagrindais. Kodėl vis tik visam laikui nebraukiate krepšinio iš gyvenimo?

K: Lietuvos sveikatos mokslų universitete merginų krepšinio komandos nėra. Jonavoje rungtyniavome tam, kad nepamirštume įgūdžių, kad pajudėtume. Jonavos komandos trenerė ir Kėdainių sporto centro merginų krepšinio trenerė Gerda Čečkauskienė – labai geros draugės. Tad jonaviškė, per mūsų trenerę, pakvietė mus prisijungti. Savo malonumui – kodėl gi ne?

B: Pagalvojome, kad su moterimis pažaisti būtų visai neblogai. Moterys turi daugiau patirties, aikštelėje jos yra kur kas agresyvesnės, nei merginos. Mūsų lygoje nėra tokios kovos, kaip aukščiausioje lygoje, kur krepšininkės draskosi viena su kita tikrąja to žodžio prasme. Ten būna ir daugiau mėlynių, ir nubrozdinimų. Pasitaiko ir praskeltų antakių (juokiasi).

Ar ateis toji diena, kada sesutės Turskytės į rankas nebepaims krepšinio kamuolio?

B: Manau, kad ne (šypteli). Bent jau dėl savęs, mėgėjiškai, sportuosiu visuomet.

K: Krepšinis – ne vien sportas. Kai tik įstojau į veterinariją, pirmąjį pusmetį nesportavau. Pareidavau po paskaitų į bendrabutį, visas vakaras – prieš akis, nėra ką veikti. Galva nedirba, nuotaikos neturiu. Supratau, kad tai – dėl to, jos nebesportuoju. Tad persimečiau į lengvąją atletiką, lankau rutulio stumdymo treniruotes. Galva tą pačią dieną pradėjo dirbti (juokiasi). Mintys išsivalo, nuotaika geresnė. Bet ir krepšinio nepamirštu.

Ir vienodos, ir skirtingos

Kamile, Brigita – ar judvi esate geriausios draugės?

B: Na, mūsų ryšys tikrai labai artimas.

K: Geresnių draugių nei sesuo aš neturiu. Sesė vis vien juk yra sesė. Būna, susipykstam dėl menkiausių dalykų, bet tuoj vėl susitaikome.

Kuo judvi esate skirtingos ir vienodos? Ar yra savybių, kurios pas jus skiriasi kaip diena ir naktis?

B: Kamilė, galbūt, šiek tiek nuolankesnė. Ką tėvai paprašo, ji tuoj pat padaro, o aš – mėgėja atsikalbinėti...

K: (purto galvą) Aš už ją visus namų ruošos darbus visada darydavau. Ir dabar tebedarau (juokiasi). Man tiesiog nepatinka konfliktai, kylantys dėl tokių paprastų dalykų, smulkmenų. Kodėl, tėvams paprašius, iškart nenueiti ir nepadaryti vieno ar kito, o vietoje to, dėrėtis, atsikalbinėti? O štai Brigitai labiau patinka ožiukus parodyti (juokiasi).

Sesutės Turskytės viena nuo kitos toli nepabėgo net ir palikusios tėvų namus – kremta mokslus tame pačiame, Lietuvos sveikatos mokslų universitete laikinojoje sostinėje. Kamilė – trečiakursė veterinarijos studentė, Brigita rugsėjį pradėjo odontologijos studijas. Negana to, kad varsto to paties universiteto auditorijų duris, juodvi – dar ir bendrabučio kaimynės. Merginų kambariai – vienas priešais kitą. Aut. past.

Tiesa, Brigita mėgėjiškai daro makiažą. Mane erzina, kuomet, sugalvojusi ką nors naujo, mane verčia būti jos modeliu. Sako: „Ateik čia“, pridažo, o po to pati turiu viską nuo veido prausti. Bet, negaliu labai priekaištauti – makiažą padaro ji tikrai labai neblogai (šypteli).

Kamile, tu – vyresnėlė. Yra kas, ko nepasakytum savo seseriai Brigitai?

(mąsto) Nebent ko nors labai labai nereikšmingo... Brigita – nutrūktgalvė, tad jai nepasiūlyčiau kokios nutrūktgalviškos idėjos. Nes jeigu tu jai pasakysi: „Nedaryk to“, tai būtinai padarys (juokiasi).

Taikosi su mintimi, kad teks tęsti tėvų veiklą

Kamilė – jau trečiakursė, Brigita tik pradėjo studentišką gyvenimą. Ar esate „moksliukės“?

K: Pagal kambariokę, aš moksliukė. Mokausi išties daug. Bet prie knygų palinkus praleistas laikas ir rezultatai kažkodėl nesutampa (juokiasi). Ji mokosi mažiau, bet pas ją rezultatai geresni.

Kas dėl Brigitos – ji labai talentinga. Ruošiantis egzaminams, Brigitai užteko to, ką turėdavo pasirašiusi sąsiuviniuose (juokiasi).

B: Man tėvai sako, kad, jeigu paskirčiau mokslams visą savo laisvą laiką, drąsiai galėčiau mokytis aukščiausiais balais. Bet aš tik pasiskaitau prieš kontrolinį, ir vis tiek gaunu tokius pačius balus, kaip tie, kurie kelias dienas be atokvėpio ruošėsi (šypteli).

Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Brigita, tik rugsėjį pradėjai studijas Kaune. Kokie gi buvo tie pirmieji trys mėnesiai?

– Smagus. Mokslų prasme – sudėtingas, bet viskas man labai patinka.

Ar yra skirtumas tarp studentų iš didžiųjų miestų ir tų, kurie suvažiavo iš apskričių?

K: Na, man išsyk matosi, kas atvyko iš Vilniaus, Klaipėdos, kurie yra kauniečiai, o kurie – iš mažesnių miestelių.

B: Savo grupėje to labai neišskirčiau. Visi bendraujantys, draugiški. Iš didmiesčių mano grupėje tik trys žmonės, bet visi – labai šaunūs.

Kamile, kone kiekvieną savaitgalį parvažiuoji namo. Kodėl? Nerandi, ką veikti Kaune?

B: Ji – kaimo žmogus (juokiasi).

K: Matote, smagu į miestą atvažiuoti, pabūti, ką nors nuveikti. Bet gyventi didmiestyje man nepatinka. Galbūt dėl to ir pasirinkau veterinarijos studijas – kad, sugrįžusi po studijų į Surviliškį, na – bent jau Kėdainius, galėčiau padėti tėvams. Rinkausi tarp veterinarijos ir agronomijos.

B: Agronomiją ir man mama bandė įsiūlyti (juokiasi). Sakiau, kad tai bus mano atsarginis variantas. Kažkam juk vieną dieną reikės perimti tėvų ūkį.

Merginos, sakykite, koks gi jaunas žmogus svajoja sugrįžti gyventi į Surviliškį?!

K: Aš. Šimtu procentų (šypteli).

B: Manau, kad didelė dalis mūsų surviliškiečių draugų taip pat nenorėtų gyventi mieste. Surviliškis – aktyvus, gražus, tvarkingas ir vieningas miestelis. Jaunimas tarpusavyje bendrauja. Ne vienas prasitarė, kad, po mokslų, šeimą sukūręs, norėtų visam sugrįžti į Surviliškį. Aišku, nežinia, kaip susiklostys gyvenimai, kur ką nublokš likimai – bet surviliškiečiai į gimtąjį miestelį nespjauna.

K: Aš vasaros atostogų metu vis išvažiuodavau pas gimines į Vilnių – tai dviems, tai trims savaitės. Jeigu dar atvykdavo pusbrolis, būdavo neblogai. Bet jeigu vienai... man labai nepatikdavo sėdėti bute, dusindavo toks didelis miestas.

Po aštuonių klasių Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinėje mokykloje persikėliau mokytis į „Atžalyno“ gimnaziją. Su ja – viskas tvarkoje, tačiau pirmą mėnesį, po treniruočių vakarais grįžusi namo verkdavau – nieko nepažinojau, nenorėjau mokytis mieste. Aišku, vėliau nebesigailėjau išėjusi iš kaimo į miesto mokyklą.

B: Surviliškio bendruomenė – labai stipri. Čia nuolat vyksta renginiai – šokiai, dainos, sportas. Manyčiau, kad tarp miestelio ar kaimo gyventojų santykiai šiltesni nei tarp miesto. Pažįstam visų savo draugų Surviliškyje tėvus, jie pažįsta vaikų draugus, visur kartu išleidžia be problemų ir pasitiki, tėvai bendrauja tarpusavyje.

O apie užsienį minčių nėra?

B: Sakydavo kartais klasiokai, kad po mokslų baigimo netrukus išvyks į užsienį studijuoti. O aš tvirtai buvau nusistačiusi prieš tai. Studijos vyksta užsienio kalba, o ji – ne stipriausia mano pusė. Tai viena. Visų antra, aš užsienyje jausčiausi svetima. Na, o trečia – mane labai tenkina studijų kokybė Lietuvoje.

K: Nėra taip blogai Lietuvoje, gal todėl ir nesinori išvažiuoti.

Jaunikių ieškosis laikinojoje sostinėje?

Iš pažiūros Turskiai atrodo be galo tvirta šeima. Kas Jums, merginos, yra šeima?

B: Vertybė. Svarbiausias dalykas gyvenime. Didžiausias palaikymas, motyvacija visuomet ateidavo ne iš kur kitur, o iš šeimos.

K: Nei tarp tėvų, nei tarp mūsų su seserimi niekuomet nebuvo paslapčių. Niekada nebuvo nė minties, kad reikia bėgti iš namų, nepasakius tėvams, eiti susitikti su draugais. Ką nors daryti slapčia, kažką nutylėti ar nuslėpti nuo mamos ir tėčio.

B: Tekdavo išgirsti iš bendraamžių, kad jų neišleisdavo vienur ar kitur. Tai girdėti būdavo labai leista. Mudvi visuomet visur būdavome leidžiamos. Jeigu užsibūdavom ilgiau nei planuota, parašydavom žinutę, paskambindavom, pranešdavom – ir nekildavo jokių problemų.

Grįžusios gyventi į Kėdainius ar rajoną, tokios žavios, jaunos, sportiškos merginos – kaip čia jaunikius išsirinksite?

B: Tai galbūt Kaune pavyks sutikti ir parvilioti į Kėdainius...

K: Ne mes juos, o jie mus turi rasti (juokiasi).

B: Na, sese, nežinau, kiek toli eisi su tokiu požiūriu (juokiasi).

 

Justina ŠVEIKYTĖ

Rekomenduojami video