FB nuotr.

Vaikas, girdėdamas baisią pasaką apie raganą, susikaupusį pyktį, tarkime, mamai, nukreips į raganą, LRT RADIJUI pasakoja socialinė darbuotoja Kristina Radvilienė. Anot jos, baisių pasakų vaikams nebūna – gelbėja vaizduotė. Psichologė Rasa Bieliauskaitė taip pat skatina nevengti siaubo pasakų – per jas vaikas leidžia išsilieti agresijai, jausmai įgyja formą ir tampa valdomi.

Pasakose glūdi žmonijos praeities išmintis

Psichologė V. Malakienė tvirtina, kad nors pasakos ir asocijuojasi su tuo, kas vaikiška ir nerealu, dažnai pamirštama, jog pati seniausia pasakos paskirtis buvo gydyti sielą.

„Ten tiek daug pamokymų, padedančių mums spręsti gyvenimo problemas. Pasaka sekama simboline kalba, kurioje užkoduota žmonijos vystymosi patirtis. Simboline kalba vyravo ir tokiuose tekstuose kaip Biblija, o gilinantis į pasaką tie išminties lobiai atsiskleidžia. Pasaka nieko nereikalauja, atveria galimybes, tarsi prisiliečia prie žmogaus gyvenimo ir apšviečia“, – sako psichologė.

Iš analitinės psichologijos pusės, pasakos sudedamosios dalys atspindi žmogaus ir visos žmonijos pasąmoninius psichikos procesus ir taip mus visus vienija. „Anksčiau vyravo kolektyvinė pasąmonė – žmonės buvo labiau susiję, ne tokie individai. Vystantis žmonijai, kolektyvinė pasąmonė nusėdo kažkur giliau ir yra sunkiai pasiekiama šiandieniniam žmogui. Archetipai, randami pasakose, likę žmogaus prote, kuria naujus darinius ir padeda spręsti tam tikras problemas“, – aiškina V. Malakienė.

Pasaka „Mėlynbarzdis“ – istorija apie moters išsilaisvinimą

Kaip teigia socialinė darbuotoja K. Radvilienė, dar viena pasakų funkcija – suvienyti žmogaus psichikos dalis, kad už sąmonės slypintys procesai taptų aiškesni mūsų kasdieniniame gyvenime ir galėtume juos lengviau pastebėtiSpecialistė prisimena „Mėlynbarzdžio“ pasaką, kurios simbolika atskleidžia realiame gyvenime vykstančius žmogaus išgyvenimus.

„Pasakoje pagrindinis veikėjas Mėlynbarzdis įkūnija dvasios grobuonį, besipriešinantį žmogaus pozityviajai prigimčiai. Jei grobuoniui pasiseka, tai žmogus lieka bejausmis, išsekęs, tarsi negyvas. Kartą Mėlynbarzdis pasipiršo kaimynės jaunėlei dukrai, o ji, pagauta jaunatviško džiugesio, pasakė taip ir, būdama labai nepatyrusi, suvaidino žmogišką jaunos moters likimo istoriją“, – pasakoja K. Radvilienė.

Jos teigimu, pasaka simbolizuoja slopinantį auklėjimą vaikystėje, kai, nepriklausomai nuo jausmų, vaikas mokomas elgtis mandagiai ir santūriai. „Dėl tokio auklėjimo jaunėlė pasakoje ir sako: „Gal ta Mėlynbarzdžio barzda ir nėra tokia mėlyna… Turiu būti gera.“ Ankstyvas pratinimas elgtis mandagiai vėliau nuslopina intuiciją“, – tvirtina specialistė.

Anot K. Radvilienės, su dvasios grobuonimi susiduria kiekvienas iš mūsų, todėl labai svarbu paklausti savęs, ar nieko nesinori keisti.

„Galima sakyti, kad jaunėlės likimas pasakoje ištinka ir moteris Lietuvoje. Ši pasaka moko, kad neverta gražiai elgtis tada, kai mūsų dvasiniam pasauliui gresia pavojus. Bandymai būti geriems tokiose situacijoje tik linksmina grobuonį, jis tampa įžūlesnis ir griauna mūsų gyvenimą.

Paradoksalu, bet būtent tada, kai mūsų senasis gyvenimas baigia mirtinai nukraujuoti ir jokiomis priemonėmis nebegalime to nuslėpti, pagaliau nubundame, suvokiame, kaip stipriai kažką darome ne taip ir pradedame atgimti ir gyventi iš tikrųjų“, – sako psichologė ir priduria, kad pasakos „Mėlynbarzdis“ pabaigoje jaunėlė kviečiasi dvasines jėgas ir taip sunaikina destruktyvią energiją.

Pasak V. Malakienės, pasakos ne tik padeda netiesiogiai kalbėti apie save, bet ir palengvina bendravimą su tais, kurie nelinkę atsiverti.

„Analizuoti pasaką yra labai geras būdas pradėti kalbėti su paaugliais. Jie galėtų patys pasirinkti, ką norėtų aptarti, ir taip atsiskleistų jų vidinis pasaulis, nes žmonės, klausydamiesi pasakos, automatiškai prisitaiko ją sau“, – aiškina psichologė.

Nėra baisių pasakų vaikams, tačiau televizija kenkia

Pasakas skaitantys tėvai dažnai nerimauja, ar siaubo elementų turinčios pasakos neigiamai nepaveiks vaikų psichikos. Vis dėlto specialistė tikina, kad baisių pasakų vaikams nebūna – išgelbėja vaizduotė.

„Siaubo pasakos vaikui be galo naudingos, jos supažindina su gyvenimo realybe ir padeda išgyventi emocijas. Pavyzdžiui, vieną akimirką mama būna labai meili, o kitą – irzli. Vaikas, girdėdamas baisią pasaką apie raganą, energiją ir pyktį mamai nukreips į raganą.

Kitaip nei žiūrint televizorių, klausantis pasakų, vaiko vaizduotė kuria savus personažus. Tie personažai niekada nebus tokie, kurie traumuotų ar gąsdintų vaiką. Kita vertus, televizijoje vaikas mato jau sukurtą personažą ir tada nebeturi pasirinkimo. Be to, pasakos dažniausiai baigiasi gerai, o tai irgi yra svarbu“, – tikina socialinė darbuotoja K. Radvilienė.

Anot psichologės R. Bieliauskaitės, pasakos su siaubo elementais turi teigiamos psichologinės reikšmės: vaikas išbando įvairius personažų tarpusavio santykius, randa žodžių ir emocijų, atliepiančių jo jausmus. „Per pasakas vaikui nesuprantami jausmai įgyja formą ir tampa valdomi, todėl jos reikalingos kaip žaislai – leidžia išsilieti agresijai“, – teigia R. Bieliauskaitė.

Psichologė V. Malakienė sako, kad nereikėtų nustebti, jei vaikas prašo tą pačią pasaką skaityti visą savaitę – taip jis bando suprasti istoriją.

„Jei vaikas prašo pasaką kartoti, vadinasi, jis vis dar apdoroja ją. Kartais suaugusiems istorija nusibosta po vienos dienos, tačiau patariu atsižvelgti į vaiko norą. Skaitykime tą pačią pasaką tiek, kiek vaikas prašys. Kai darbas bus įvykęs, jis paprašys kitos“, – tikina psichologė.

Kalbėdama apie suaugusiųjų santykį su pasakomis, V. Malakienė skatina pabandyti pažvelgti į jas rimtai. „Tik įsijautę ir rimtai pažiūrėję į pasaką galėsime ją išgyventi ir suprasti. Suaugusiems rekomenduoju paskaityti Roberto Bly knygą  „Geležinis Džonas. Knyga apie vyrus“. Joje per pasaką, mitus ir legendas pasakojama apie vyro raidą nuo gimimo iki senatvės. Ypač rekomenduoju mamoms, auginančioms berniukus“, – teigia psichologė V. Malakienė.