Moterys visada nori būti gražios, atrodyti ypatingos ir „vienetinės“. Ne paslaptis, jog tam nemažą reikšmę turi ir rūbai. Dažnai tinkamai parinkti ar pasiūti rūbai netgi paslepia trūkumus ir išryškina privalumus. Tačiau tai sugeba tik tikrai geros ir kruopščios siuvėjos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje siuvėjai buvo plačiai žinomi amatininkai. Jau pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) numatė už siuvėjo, kaip ir už kito specializuoto amatininko, nužudymą 12 rublių baudą. O apskritai siuvimo istorija prasidėjo daugiau nei prieš dvidešimt tūkstančių metų. Taigi, istorija rodo, jog tai – labai sena ir vertinama profesija.

Rūbus siuvasi jau ne vieną dešimtmetį

Vertinama ji buvo ne tik XVI amžiuje, bet ir mūsų laikais. Tą patvirtina ir Kėdainių tarybos narė Nijolė Naujokienė, kuriai labai patinka puoštis specialiai jai siūtais rūbais.

„Vertinu rankų darbą ir kartu noriu palaikyti savo krašto žmones, – kalbėjo pašnekovė. – Man jų pasiūti drabužiai jaukesni ir įdomesni.“

Kita mūsų pašnekovė odontologė Aušrelė Kaminskienė taip pat neslepia, kad siūtis rūbus ją skatina noras gražiai atrodyti ar užmaskuoti vieną kitą trūkumą.

„Norisi atrodyti išskirtiniau, gražiau, galbūt paslėpti kažkokį vieną kitą figūros trūkumą. Tačiau paprastai siuvuosi progoms, o ne kasdienai, – atviravo moteris. – Kasdienai rūbus perku. Ir perku ne Lietuvoje, bet užsienyje, nes ten to paties prekės ženklo rūbai, daiktai, avalynė kainuoja žymiai pigiau nei Lietuvoje.“

Pasak N. Naujokienės, rūbus pas siuvėjas ji siūdinasi jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau pati šio darbo daryti nebandė.

„Trisdešimt metų tai tikrai, – paklausta, kiek metų jau siuvasi rūbus, pamąsčiusi teigė Tarybos narė. – Pati siūtis nebandžiau, bet mano mama mus mažus, kaip ji sakydavo, apsiūdavo. Man tai – malonūs prisiminimai.“

A. Kaminskienės teigimu, ji taip pat sau rūbų nesisiuva, tačiau prireikus, nesibodi susiūti iširusią siūlę ar suplyšusį rūbą.

Vertina siuvėjų darbą

Abi moterys teigia turinčios ne po vieną siuvėją, į kurią ir kreipiasi, norėdamos pasigražinti. Taip pat tiek viena, tiek kita pašnekovė prisipažino, kad naudojasi tik vietinių siuvėjų paslaugomis.

„Taip, rūbus siuvuosi tik pas vietines siuvėjas, kurias labai vertinu, – Kėdainių siuvėjas gyrė N. Naujokienė. – Ilgai ieškoti geros savo srities specialistės nereikėjo. Nežinau, man pasisekė iš karto. Turėjau per savo gyvenimą tik dvi, neskaitant mamos.“

A. Kaminskienė pripažino, jog, kad ir kaip gražiai atrodytų tik jai vienai siūti rūbai, tačiau jų kaina taip pat yra didesnė nei įprastai perkamų parduotuvėje.

„Siuvuosi pas vietines Kėdainių siuvėjas. Turiu kelias, kurios savo darbą atlieka labai kruopščiai, gražiai, atsakingai, – gražių žodžių negailėjo moteris. – O siūtis yra žymiai brangiau nei pirkti, todėl ir siuvuosi dažniausiai tik kokioms nors progoms.“

Tuo metu N. Naujokienės nuomone, vienareikšmiškai teigti, jog drabužius siūtis yra brangiau nei pirkti, negalima.

„Ir taip, ir ne – priklauso nuo medžiagos bei modelio“, – sakė pašnekovė.

Paklausta, kur ir kaip renkasi būsimų rūbų modelius, A. Kaminskienė teigė ypatingų paslapčių neturinti.

„Rūbų modelius dažniausiai renkuosi žurnaluose su panašios figūros moterimis. Pamatau kokią nors man patinkančią detalę ar visą modelį, tada stengiuosi ją ir įgyvendinti“, – pasakojo odontologė.

Siuvasi ne tik rūbus

Pašnekovė pripažino, jog retkarčiais pas siuvėją tenka apsilankyti ne vien dėl drabužių.

„Jei noriu kokių išskirtinesnių užuolaidų, tada užsisakau, kad pasiūtų“ – pasakojo A. Kaminskienė.

Pašnekovės teigė, kad jų aplinkoje žmonių, kurie siūtųsi rūbus, nėra labai daug.

„Keletą tikrai žinau. Dauguma dalį perka, o dalį siuvasi“, – sakė N. Naujokienė.

Anot A. Kaminskienės, didžioji dalis pažįstamų pasisiūdinti rūbus sau gali leisti tik labai didelių švenčių proga.

„Ne, mano aplinkoje nėra daug žmonių, kurie siūtųsi rūbus. Paprastai tai būna labai labai ypatingos progos. Va viena draugė pasisiuvo suknelę prieš aštuonerius metus ir viskas“, – atviravo pašnekovė.

Dažniausiai siuvasi krikštynoms

Kėdainiuose gyvenanti ir dirbanti siuvėja Kristina Satkauskaitė-Urbonavičienė sako, kad siūtis kasdienius rūbus nori daug žmonių. Ypatingai moterys.

„Nežinau, pagal ką skirstyti žmones į besisiuvančius ir ne, nes tai visai nepriklauso nuo žmogaus finansinės padėties, amžiaus ir sudėjimo. Noras pasisiūti kasdienį rūbą kartais joms kyla pamačius draugę, kaimynę, apsirengusią įdomiau ir originaliau. Šiais laikais pasiūla yra labai didelė – įdomesnio modelio drabužis tuojau pat pakliūna į masinės gamybos „rankas“ ir labai greitai praranda savitumą, nes pasipila pilnos gatvės vienodai apsirengusių ponių, kurias tai greitai sunervina, – juokėsi pašnekovė. – Užsisakant drabužį pas siuvėją, moterys turi galimybę atrodyti bent truputį kitaip nei dauguma, pridėti kažkokią išskirtinę detalę ar spalvų, audinių derinį.“

Paklausta, kokioms progoms žmonės dažniausiai siūdinasi drabužius, siuvėja išskyrė krikštynas.

„Užsisako ir vestuvėms, jubiliejams, išleistuvėms, bet krikštynos yra ypatinga šventė, – pabrėžė Kristina. – Dabar ypač populiaru suderinti krikštynų drabužius visai šeimai. Mamos su dukromis dažnai puošiasi vienodo modelio suknutėmis, berniukams ir tėčiams būtinai derina varlytes ar kaklaraiščius prie savo suknių. Nuotraukos išeina nuostabios.“

Pigi suknelė – nebūtinai nekokybiška

Anot siuvėjos, negalima teigti, kad užsakymų kiekis priklauso nuo sezono ar metų laiko. Pasak jos, labiau skiriasi užsakomų drabužių paskirtis – vasarą dažniausi yra proginiai užsakymai, kitu metų laiku – kasdieniai: biuro, vaikiški drabužiai.

„Vieni rūbai keičia kitus, labiau kinta perkamoji galia, rugsėjį įprastai užsakymų sumažėja, paskui vėl įsibėgėja“, – siuvėjos kasdienybę pasakojo Kristina.

Pašnekovė sakė, kad vienareikšmiškai teigti, jog siūtis yra brangiau nei pirkti jau pasiūtą drabužį, tikrai ji negalėtų. Anot Kristinos, priklauso nuo to, kur perki drabužius ir kas tau yra svarbu vertinant rūbą: audinio, pasiuvimo kokybė, firminis ženklas, išskirtinumas.

„Suknelė, tarkim, lenkų ar kinų gamybos, galima nusipirkti ir už 10 eurų. Ir aš neteigsiu, kad ji bus prasta. Teisiog jos siūtos masinėse gamyklose, jų savikaina yra be galo maža, tad galutinė kaina yra nedidelė, – kalbėjo specialistė. – O klientė, tarkim, perka audinį, kurio savikaina dvigubai didesnė už minėtos suknelės kainą, plius dar furnitūra ir mano darbas – taigi ir gautume didelį skirtumą. Kitas dalykas – vadinamieji „brendai“, etiketės, drabužio kaina gali būti nepagrįstai didelė. Tokiu atveju siūtis kažką panašaus bus daug pigiau nei pirkti jau pasiūtą.“

Kristina: „Savo amatą labai vertinu“

Siuvėja teigė, kad namų tekstilei ir panašiems dalykams dėmesio kliūva mažai.

„Labai retais atvejais užsisako pagalvėles, derančias prie interjero, kėdžių užvalkalus, staltieses, siūdinasi užuolaidas. Mano nuomone, žmogui yra žymiai patogiau užuolaidas palikti atsiūti salone, kuriame renkasi joms audinius“, – kalbėjo Kristina.

Nors namams dėmesio skiriama mažai, tačiau noriunčių pataisyti rūbus, kaip sakė pašnekovė, tikrai netrūksta.

„Taisosi drabužius labai labai daug žmonių. Naujų rūbų kainos nėra mažos, daugelis žmonių perka juos iš antrų rankų, nes randa geros būklės už nedidelę kainą. Tuomet reikia kažkiek pakoreguoti, pataisyti ir daiktas atranda naują gyvenimą“, – pasakojo specialistė.

Ji taip pat pridūrė, kad jai jos darbas ir įgytas amatas yra mielas širdžiai, nes čia ji gali išreikšti save ir daug ko išmokti.

„Savo amatą labai vertinu, džiaugiuosi, kad žengiau šiuo keliu, nes jaučiu, kad jis yra reikalingas žmonėms. Čia dar yra daug vietos tobulėti, mokytis naujų dalykų“, – savo pasirinkimu gėrėjosi Kristina.