Meistriška A.Tamonytės antklodė.

Dailėtyrininkė, muziejininkė, skiautinių meistrė Aldona TamonytėDorrity pačiame vidurvasaryje savo sodyboje suburia visas Lietuvos skiautininkes. Kai šia idėja pirmą kartą prieš 10 metų pasidalijo su bendramintėmis, netikėjo, kad moterys mes savo darbus ir sugužės į Skiautinių dieną Smėlynėje, Vilniaus priemiestyje. Bet stebuklas įvyko – kiemas mirgėjo nuo skiautininkių darbų. Šiemet, per jubiliejinę, jau dešimtąją parodą, netrukus po karantino, moterų susirinko dar gausiau. Pasiilgusios viena kitos, bendravimo ir naujų įspūdžių, jos grožėjosi darbais, sukabintais kieme tarp obelų, ant tvorų ar išdėliotais pievoje, bičiuliavosi, užkandžiavo ir nė viena neskubėjo namo, nes saulėta diena kvietė švęsti…

Mažeikių lamstytojos

Ir aš pasidžiaugiau jų darbais, prisiklausiau istorijų, nes savo paslaptį turėjo net mažiausias daiktas – puodkėlė, pagalvė ar paukščiai, sudygsniuoti iš margaspalvių skiaučių.

Pirmąkart į Smėlynės parodą atskubėjo penkios skiautininkės iš 15 metų veikiančio klubo „Mažeikių lamstas“: Almutė Valtienė, Eugenija Sakalauskienė, Danutė Budreckienė, Audronė Čepienė, Kristina Zymantienė. „Kodėl taip pasivadinome? – perklausė Almutė. – Lamstas Žemaitijoje reiškia vingiuotą raštą (per visą audeklą). Mūsų prosenelės jį mėgo, todėl lamstydavo rankšluosčius, drobes ir kitus audinius. Lamstas – vijoklinė gėlė, auginama visame pasaulyje, skleidžianti stiprią energiją. Skiautininkių klubo pavadinimas simbolizuoja rankų ir širdžių šilumą, o kartu tęsia žemaitišką tradiciją. Pastebėjote, kad net klubo emblemoje „pripiešėme“ lamsto lapelių.

): Skiautinių meistrė A.Tamonytė-Dorrity kiekvieną vasarą suburia visas Lietuvos skiautininkes.

 Skiautinių meistrė A.Tamonytė-Dorrity kiekvieną vasarą suburia visas Lietuvos skiautininkes.

Šimtametės tradicijos

Pasak Almutės, dauguma klubo narių skiautiniais „susirgo“ tuo metu, kai į Mažeikių naftos gamyklą atėjo amerikiečių kompanija „Williams“. Įmonės darbuotojų žmonos priminė Lietuvos entuziastėms jau primirštą, bet šimtmečiais turėtą rankdarbių techniką. Joms skiautininkės dėkingos už dvasinį bendrumą, „pasėtą“ klube. Iš viso narių nedaug (apie 10), nes veiklos specifika – kantrybė, atidumas ir darbštumas – tikrai ne kiekvienai.

Manoma, kad skiautiniai viena ar kita forma buvo beveik kiekvienoje pasaulio kultūroje. Randami skiautinių fragmentai siekia net senovės Egiptą ir Kiniją – Egipto faraonų skulptūrėlės, išdrožtos iš dramblio kaulo, buvo pavaizduotos su skiautinių apsiaustais. Tyrinėtojų nuomone, skiautiniai – vėliavos, religinių apeigų drabužiai, palapinės, apklotai – į Europą atkeliavo XI a. iš Palestinos, o juos parsigabeno krikščionių kariai, grįždami iš kryžiaus žygių. Viduramžiais Europoje išpopuliarėję skiautiniai nebuvo vien tik paprastų žmonių užsiėmimas. Pasakojama, kad Škotijos karalienė Marija Stiuart kalėjime ne tik mezgė, siuvinėjo, bet ir siuvo skiautines lovatieses. Ši tekstilės technika gyvavo ir Lietuvoje, tiesa, niekada nebuvo tokia populiari kaip audimas. 2001 m. „Mažeikių lamsto“ klubo parodoje buvo eksponuojama per 100 metų senumo skiautinio dalelė, kurią dar XX a. pradžioje išsiuvinėjo klubo narės Jolantos Ručinskienės prosenelė Emilija Petrauskaitė-Bražiūnienė.

D.Butienės puodkėlės, pasiūtos naudojant snapučių techniką.

D.Butienės puodkėlės, pasiūtos naudojant snapučių techniką.

Skirtingas stilius

Žalioje pievoje raudonavo (raudona spalva žemaičiams – apsauga) išsiūtas „Baltijos kelias“, kuris po parodos bus padovanotas Mažeikių muziejui. Čia pat eksponuojami Almutės darbai: tarp obelų pakabinta pastelinių spalvų lovatiesė, o ant peties – iš audinių skiaučių kruopščiai sudygsniuotas krepšys, su kuriuo ją ir nufotografavau. Dar ant žolės rikiavosi padėkliukai, servetėlės, kitokios smulkmenos, o tarp šakų kabojo įspūdingas darbas – tulpių ornamentais išmarginta lovatiesė… Šie darbai – Danguolės Butienės, kuri negalėjo atvykti į parodą, todėl paprašė draugių juos parodyti.

Almutė, buvusi biologijos ir technologijų mokytoja, sako lengvai atskirianti, kuris darbas kuriai skiautininkei priklauso – kiekviena klubo narė turi savo stilių. Rodydama į K.Zymantienės darbą tarsi nutapytą miestą ant audinio – eilę gražių namukų, giria ją už nepaprastą kruopštumą. Pati Kristina juokaudama save vadina krapštuke, sako, prie vieno darbo tupinėjanti tikrai labai ilgai. Siūti jai nenuobodu – pradeda viena, o, žiūrėk, išeina kas kita. Darbus veda mintis, bet jei netinka spalvos ar neklauso audinys, kūrinys stipriai atitrūksta nuo pirmos idėjos…

Pasak „Mažeikių lamsto“ klubo vadovės Almutės, veiklos specifika – kantrybė, atidumas ir darbštumas.

Pasak „Mažeikių lamsto“ klubo vadovės Almutės, veiklos specifika – kantrybė, atidumas ir darbštumas.

Kūriniuose – pasaulio parodos

Įdomi misija teko kaunietei Reginai Bagdonienei. Ji sujungė visų skiautininkių darbus, sukurtus po kelionių į tarptautines skiautinių parodas įvairiausiuose kraštuose. Darbų ciklas „Kelias į Europą“ – tarsi ataskaita ar tiesiog pasakojimas apie nepamirštamas keliones po Europą, pakeliui aplankant dideles skiautinių parodas ir turizmo objektus. Pradedant 2000-aisiais, kai menininkė A.Tamonytė suorganizavo pirmąją kelionę į Šiaurės šalių skiautinių festivalį Odensėje, Danijoje. Ištisą dešimtmetį lietuvės keliavo, demonstravo savo kūrybą, sėmėsi įspūdžių ir patirties iš svečiose šalyse dirbančių menininkų. Kelionių įspūdžius moterys įprasmino, pasiūdamos nedidelius aptarto dydžio skiautinius – prisiminimus. R.Bagdonienė juos kūrybiškai sujungė į bendrus skiautinius, išsiuvinėjo pavadinimus ir parengė aprašymus. Dabar skiautininkės turi paruoštą parodą, kuri gali būti eksponuojama bet kur Lietuvoje. Per skiautinius galima geriau pažinti Europą!

Pasak Reginos, didžiausią įspūdį jai paliko pirmosios kelionės į Daniją, Vokietiją ir Olandiją. Apie savo pačios darbus moteris kalba santūriai, tikina, kad svarbiausia, jog darbai ją ramina. Tiesa, būna ir atvirkščiai – supykdo, jei nepavyksta ar įvelia kokią klaidą. Autoritetas ir kritikas namuose – priekabus, bet norintis padėti vyras Jurgis. Pastebėjęs trūkumų, jis reikalauja juos ištaisyti ir bamba, kol žmona nepersiuva… Šie jungtiniai (kaip Regina juos įvardija) darbai – visų Lietuvos skiautininkių, tik jos darbščiomis rankomis sujungti į vieną kilimą. Įspūdingi jos darbeliai šiame jungtiniame kaleidoskope: „Prie karaliaus rūmų“, „Šviesoforas“, „Norvegijos fjordai“, „15 min.“.

Skiautiniuose – vien aguonos

Darbštuolė, visų skiautininkių mylima menininkė arba mama, kaip ją kartais pavadina moterys, Aldona mane supažindino su Ana Petrilioniene, kurią pristatė kaip šunų mylėtoją ir profesionalią siuvėją. Neaišku, kas šiai moteriai arčiau sielos – siuvimas ar šunys. Ji turi skaitlingą škotų terjerų veislyną, su šunimis važinėja į pasaulio parodas. Jos garsusis šuo Fabrianas dešimtyje šalių pelnė čempiono vardą… Kaip gimė aguonų motyvais sukurti darbai? Pasirodo, moters gyvenimo svajonė buvo retas, „ryžas“ škotų terjeras, o kai jis (iš tikrųjų – ji) gimė, Ana kalytę pavadino Aguona. Štai kodėl dabar jos visuose siuviniuose galima „skinti“ aguonas. Ana į Smėlynę su savo skiautiniais atvyko pirmą kartą ir iš karto visus sužavėjo siuvinių meistryste, koloritu ir išradingumu.

Ištikimybė skiautėms

Pagaliau atėjo laikas pasikalbėti ir su šventės šeimininke, kuri kalbą pradėjo nuo to, jog reikėjo karantino, didelio noro būti kartu, gero oro ir štai dešimtoji paroda Smėlynėje pavyko! Tai, kad šiuo menu galima „užsikrėsti“, rodo pačios Aldonos, 29 metus vadovaujančios Vilniaus skiautininkių klubui „Urtė“, ištikimybė šiai tekstilės sričiai.

Dailės akademijoje baigusi dailėtyrą, A.Tamonytė ilgai dirbo muziejininke, o savo pirmąjį skiautinį pasiuvo būdama 14 metų. Tai buvo iš trikampėlių sudėliotas audinys senai širmai, paskui sekė rimtesni darbai. Aplinkiniai pradėjo grožėtis skiautiniais, nes jaukumu ir šiluma dvelkiantis rankų darbas nepalieka abejingų.

Kalbėdama apie skiautinius, Aldona minėjo ne vieną pliusą: „Svarbu praktiškumas, net ekologija – juk nieko neišmeti, sunaudoji, ką turi namie, ir tai, ką įsigyji. Užsienyje veikia fabrikai, specialios skiautinių parduotuvės, į kurias užėjusios alpstame – kokia įvairovė! Vis dėlto kūrinio meninę vertę lemia ne audinio kokybė ar grožis. Net smagiau, kad lietuvės, neturėdamos specialių parduotuvių bei daigstymui skirtų mašinų, kas pasaulyje įprasta, geba sukurti savitus, nepakartojamus skiautinius. Nieko neišmetu, užsuku į dėvėtų rūbų parduotuves – papildau spintos atsargas, jei tinka koloritas, spalva. Taigi saugome ne tik gamtą, bet ir prisiminimus, susijusius su nešiotais drabužiais, savo bei artimųjų emocijas.“

Menininkė Živilė prie savo darbelių.

Menininkė Živilė prie savo darbelių.

Iš vyriškų kaklaraiščių

Akį traukia Aldonos sudygsniuota lovatiesė iš šilkinių kaklaraiščių, kurią užsakė klientė, atsivežusi maišą šių vyriškų aksesuarų. Pasak Aldonos, kaklaraiščiai galėjo būti paprasčiausiai išmesti, o iš jų pasiūta lovatiesė bus panaudota.

Turbūt kiekviena iš mūsų vis dar saugome rankomis nertas stalo servetėles. Na, kai žinome, kieno jos nertos – mamos, bobulytės. Dėliojame jas iš stalčiaus į stalčių – išmesti širdis neleidžia. Tačiau meniškai sukomponuotos, originaliai sujungtos į vieną skiautinį, rodos, jau niekam nebereikalingos servetėlės suskamba naujomis melodijomis, išsaugo prisiminimus ir sentimentus.

Dviese per gyvenimą

Žvelgdama į menininkės darbus, paklausiau, ar pasikeitusi šeiminė padėtis (jau penkeri metai, kai Aldona yra ištekėjusi už anglo Andrew Dorrity, buvusio finansininko, kuris atvyko gyventi į jos namus Vilniuje) netrukdo kūrybai?

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Ne, – linksmai atsako ji. – Mes papildome vienas kitą: aš turiu savo hobį, jis – keletą savų. Vieną vasarą Andrew sėkmingai pagamino sidrą iš sodo obuolių, vynuogių vyną, taip pat alų pagal anglišką receptą. Paties įsirengtoje aludėje (tam tarnauja buvęs sodo namelis) per Skiautinių dieną pilstė gėrimus už simbolinę kainą, o surinktais pinigais pažadėjome paremti Tautmilės Stanevičiūtės šuniukų prieglaudą…“

Pasirodo, Aldona taip pat neabejinga gyvūnams. Moteris augina mažą kalytę Tiną ir slapukę katę Misę, kaip galėdama padeda šiai prieglaudai – pasiuvo gultų gyvūnėliams, padėjo apželdinti prieglaudos kiemą, parėmė pinigais. Tautmilė, Rasų gatvėje ir Pagojaus kaime prie Medininkų atidariusi beglobių gyvūnų prieglaudą, dirba kaip tikra pasišventėlė. Jai skambina žmonės, radę sužeistą gyvūną ar išmestus šuniukus, – ūkyje visiems atsiranda vietos.