Į „Tauragės kurjerio“ redakciją užsukusi moteris (pavardė redakcijai žinoma) papasakojo savo istoriją. Jos 66-erių vyrui prieš trejus metus buvo diagnozuotas storosios žarnos vėžys. Liga buvo gerokai pažengusi, todėl nei operacija, nei chemoterapijos jo nebeišgelbėjo. Paskutinius kelis savo gyvenimo mėnesius vyras praleido Tauragės ligoninės Slaugos, palaikomojo gydymo ir paliatyviosios slaugos skyriuje.

Kasdien po kelis kartus lankydama vyrą, o savaitgaliais su juo praleisdama po keturias–penkias valandas moteris sako turėjusi galimybę įsitikinti, kokie neteisūs tie, kurie keikia šios skyriaus darbuotojus, kaltina juos atmestinai atliekant savo pareigas.

– Neturėjau galimybės slaugyti vyro namuose, nes dirbu, o jam reikėjo nuolatinės priežiūros, – teigia ji, – prisipažinsiu, prieš pasiryždama vyrą guldyti į šį skyrių, ilgai dvejojau, nes buvau prisiklausiusi daug neigiamų atsiliepimų. Vis dėlto dabar, kai palaidojusi vyrą po truputį imu atsigauti, pasiryžau netylėti ir apginti šio skyriaus darbuotojus. Blogai apie juos kalbėti gali tik pikti žmonės.

Kalbėdama apie jų sunkų, bet prasmingą darbą moteris negaili gerų žodžių. Pasak jos, šio skyriaus darbuotojai tarsi darni šeima – susiklausę, pasiskirstę darbus, laikosi profesinės etikos, profesionalūs, visada šypsosi, supranta kenčiantįjį be žodžių. Tai visų slaugytojų išskirtinis bruožas.

– Nevardinsiu pavardėmis nei gydytojų, nei slaugytojų, nei kitų darbuotojų, nes bijau kurį nors praleisti, – teisinasi pašnekovė, – nuoširdžiausius padėkos žodžius noriu skirti visiems be išimties. Šio skyriaus slaugytojos sukasi kaip bitelės.

Slaugos, palaikomojo gydymo ir paliatyviosios slaugos skyriuje guli labai sunkūs, dažniausiai garbaus amžiaus pacientai. Jiems išties reikia daug pagalbos ir dėmesio. Tokių ligonių priežiūra reikalauja profesionalaus kilnojimo, paciento padėties keitimo, pavalgydinimo, ypač kai sutrikęs rijimas, ypatingos švaros, daugybės kitų dalykų. Gydant ir prižiūrint sunkiai sergančius žmones būtina profesionaliai atlikti visas procedūras: tai ir vaistų injekcijos, ir tracheostomų, įvairių drenų, stomų, drenuojančių skysčius aparatų priežiūra, savalaikis sekreto atsiurbimas, kai pacientas negali atsikosėti.

Pasak moters, emociškai sunkiai išgyvenamų situacijų pasitaiko dažnai, tačiau skyriaus personalas kiekvienam pacientui tampa savas, „susidraugauja“ su jų liga, moko jai priešintis, su ja kovoti, pasiruošti gyventi kitaip.

– Jų darbas reikalauja ir begalinės kantrybės, kurios prireikia ne tik slaugant pacientą, bet ir bendraujant su jo artimaisiais. Kaskart atėjusią į skyrių mane pasitikdavo darbuotojų šypsenos, gera nuotaika, optimizmas. Man būdavo nuostabu, kaip švelniai jos kreipiasi į kiekvieną ligonį, kaip atidžiai išklauso, pasikalba, pajuokauja. Vyro vis klausdavau, kaip jam čia patinka. Sakydavo: „Labai gerai man čia“, – pasakoja moteris, į Slaugos skyrių du mėnesius kasdien ėjusi kaip į darbą.

Ji itin akcentuoja ir ypatingą švarą ir tvarką, jaukumą skyriuje.

– Nereikėdavo prašyti, kad būtų pakeista patalynė ar drabužiai – vos pastebėjusios, kad išsitepė, slaugytojos juos iškart pakeisdavo, – prisimena moteris.

Pasak moters, ir maistas šiame skyriuje visada karštas ir skanus.

– Manau, kad tie, kurie nepatenkinti skyriaus darbu, matyt, patys niekada neprižiūrėjo sunkaus ligonio. Kartais matydavau, kad atėję lankyti savo artimųjų žmonės šaukiasi slaugytojos ir liepia joms nedelsiant pakeisti ligonio drabužius, patalynę ar sauskelnes. Manau, kad atėjus aplankyti savo mamos ar močiutės tai visai nesunku padaryti ir pačiam, bent tiek prisidėti prie savo artimo žmogaus slaugymo. Tokie, kurie patys nė piršto nepajudina, o tik reikalauja iš kitų, manau, ir būna nepatenkinti, – mano ji.

Visiems skyriaus darbuotojams moteris dėkoja už švelnumą, supratingumą, bemieges naktis ir rūpesčių kupinas dienas, už švelnias rankas ir karštą arbatą, už padrąsinimus ir užuojautą, už pasiaukojimą sunkiam darbui, kai dažnai pačioms tenka nubraukti ašarą iš nevilties ar bejėgiškumo.