Jū­ra­tė Liu­bo­mirs­kai­tė: „Teik­ti sie­lo­va­dos pa­slau­gas – ma­no pa­šau­ki­mas.“ Zi­tos STAN­KE­VI­ČIE­NĖS nuotr.

Sun­kiai ser­gan­tys aly­tiš­kiai ir jų ar­ti­mie­ji su­lau­kė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­gal­bos. Iš su­tau­py­tų so­cia­li­nės pa­ra­mos lė­šų jiems pra­dė­tos ne­mo­ka­mai teik­ti sie­lo­va­dos pa­slau­gos.

Sie­lo­va­da – dva­si­nė pa­gal­ba, skir­ta sun­kiems li­go­niams ir jų ar­ti­mie­siems pa­dė­ti įveik­ti ti­kė­ji­mo ir eg­zis­ten­ci­nes kri­zes, ki­tus su li­ga bei slau­gy­mu su­si­ju­sius sun­ku­mus.

Kad to­kios pa­slau­gos rei­ka­lin­gos, įsi­ti­kin­ta pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je trum­pą lai­ką jas tei­kiant Aly­taus po­li­kli­ni­kos pa­cien­tams. „Kiek dau­giau nei per mė­ne­sį sie­lo­va­dos pa­slau­go­mis bu­vo pa­si­nau­do­ta 105 kar­tus. Žmo­nės to­kių pa­slau­gų no­rė­jo ir jo­mis nau­do­jo­si“, – tei­gė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jos pa­va­duo­to­ja Ak­vi­lė Vo­ve­rie­nė

At­si­žvel­gu­si į tai, šie­met vie­šų­jų pir­ki­mų tvar­ka sie­lo­va­dos pa­slau­gas sa­vi­val­dy­bė nu­pir­ko me­tams. Vie­nam li­go­niui ar jo ar­ti­ma­jam bus ski­ria­ma 10 va­lan­dų, ku­rias bus ga­li­ma pa­nau­do­ti pa­gal po­rei­kį – vi­sas ar da­lį jų. Sie­lo­va­di­nin­kui už vie­ną kon­sul­ta­ci­ją sa­vi­val­dy­bė mo­kės 16,50 eu­ro iki mo­kes­čių.

„Ski­riant sie­lo­va­di­nin­ko pa­slau­gas bus at­si­žvel­gia­ma į du pa­grin­di­nius kri­te­ri­jus – li­go­nis ar jo ar­ti­ma­sis tu­ri bū­ti Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jas ir žmo­gui tu­ri bū­ti nu­sta­ty­tas spe­cia­lu­sis nuo­la­ti­nis slau­gos po­rei­kis. Pa­slau­ga orien­tuo­ta į pa­čius sun­kiau­sius li­go­nius, bet jei gy­dy­to­jas duos siun­ti­mą, kad kon­kre­čiam li­go­niui ar jo ar­ti­ma­jam rei­kia to­kių pa­slau­gų, steng­si­mės žiū­rė­ti lanks­čiai“, – sa­kė A.Vo­ve­rie­nė.

Di­plo­muo­ta spe­cia­lis­tė

Sie­lo­va­di­nin­ko pa­slau­gas teiks Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te So­cia­li­nių ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­te dva­si­nio kon­sul­ta­vi­mo ir asis­ten­to spe­cia­ly­bę įgi­ju­si, dva­si­nio kon­sul­tan­to ma­gist­ro stu­di­jas bai­gian­ti Jū­ra­tė Liu­bo­mirs­kai­tė.

„Vi­są gy­ve­ni­mą ma­ne Die­vas ruo­šė šiai tar­nys­tei. Jau se­niai mel­džiuo­si už žmo­nes. Tai tik­riau­siai ma­no pa­šau­ki­mas. Šis dar­bas ne­at­sie­ja­mai su­si­lie­jęs su ma­no gy­ve­ni­mu, tar­si ne jis, o aš bū­čiau jo da­lis.

Po sie­lo­va­di­nių kon­sul­ta­ci­jų jau­čiuo­si ne­blo­gai, jei pa­si­tai­ko sun­kes­nis at­ve­jis, va­ka­re ei­nu į mi­šias ir vis­ką ati­duo­du Die­vui. Pa­pra­šau, kad jis tą žmo­gų pa­glo­bo­tų ir jam pa­dė­tų“, – at­vi­ra­vo „Gy­vo­jo van­dens“ ben­druo­me­nei pri­klau­san­ti J.Liu­bo­mirs­kai­tė.

Sie­lo­va­di­nin­kės tei­gi­mu, la­bai daž­nai at­ėjus pa­gal­bos teik­ti li­go­niui, pa­aiš­kė­ja, kad jo ar­ti­mie­siems taip pat rei­kia, gal net la­biau nei jam, tik žmo­nės ty­liai ne­ša sa­vo naš­tą.

Sie­lo­va­di­nin­kei ypač džiu­gu, kad mies­to val­džia su­pra­to, jog žmo­gus vien­ti­sa bū­ty­bė, ku­rią su­da­ro kū­nas ir dva­sia, kad pa­gal­bos rei­kia abiem. „Man ne­te­ko gir­dė­ti, kad ša­ly­je ku­ri nors ki­ta sa­vi­val­dy­bė bū­tų nu­pir­ku­si sie­lo­va­di­nin­ko pa­slau­gas, hos­pi­sai – ki­tas rei­ka­las“, – džiau­gė­si sie­lo­va­di­nin­kė.

Su­tei­kia ra­my­bės ir vil­ties

„Sie­lo­va­da – tai dva­si­nė pa­gal­ba, spren­džiant sun­kius eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus. Ji su­si­ju­si su mal­da, Die­vu ir ti­kė­ji­mu. Žmo­gui ky­la daug klau­si­mų, jis no­ri ras­ti at­sa­ky­mą, ko­kia jo kan­čios, jo gy­ve­ni­mo pras­mė. To­kiais at­ve­jais pa­de­da ben­dra mal­da, Šven­to­jo Raš­to ir dva­si­nės li­te­ra­tū­ros skai­ty­mas, bu­vi­mas kar­tu ir ty­la“, – aiš­ki­no J.Liu­bo­mirs­kai­tė.

Anot jos, la­bai svar­bu nu­ra­min­ti žmo­gų, kad jo gy­ve­ni­mas ne­bu­vo be­pras­mis, jei nie­ko reikš­min­go ne­pa­vy­ko nu­veik­ti. Sie­lo­va­di­nin­kė pa­de­da su­pras­ti, jog ne nuo to žmo­gaus gy­ve­ni­mo pras­mė pri­klau­so. Kar­tais žmo­gus gal­vo­ja, kad jei kaž­ka­da nu­si­dė­jo, tai li­ga yra baus­mė už pa­da­ry­tą nuo­dė­mę. Die­vas nė­ra są­skai­tų su­ve­di­nė­to­jas. Li­ga ne­bū­ti­nai yra blo­gis, sie­lo­va­da pa­de­da tai su­pras­ti ir pri­im­ti spren­di­mus, su­tei­kian­čius ra­my­bės, vil­ties, svei­ka­tos pa­ge­rė­ji­mą.

„La­bai svar­bi sak­ra­men­ti­nė pa­gal­ba. Li­go­nių sak­ra­men­tas anks­čiau bu­vo lai­ko­mas kaip pas­ku­ti­nis pa­te­pi­mas, su­tei­kia­mas prieš mir­tį, to­dėl kar­tais jo pri­ven­gia­ma. Ta­čiau to­kio pas­ku­ti­nio pa­te­pi­mo nė­ra. Pa­aiš­ki­nus, kad yra gy­vy­bės ir svei­ka­tos sak­ra­men­tas, ne pas­ku­ti­nis pa­te­pi­mas, po­žiū­ris pa­si­kei­čia ir pa­kvie­čia­mas dva­si­nin­kas. Li­go­nių sak­ra­men­tas vie­nais at­ve­jais gy­vy­bę iš­gelbs­ti, ki­tais kan­čią pa­leng­vi­na“, – aiš­ki­no J.Liu­bo­mirs­kai­tė.

 

Ri­ta KRU­ŠINS­KAI­TĖ