Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Svajingoje Paberžėje – svajonių ir santuoka

Ne be reikalo gražiausios pasaulio baladės apdainuoja ne ką kita, bet meilę. O ir romantinių filmų premjeros ne šiaip sau sutraukia pilnas sales žiūrovų, bet kuriuo laikmečiu, bet kuriame pasaulio kampelyje rodomos.

Ir mes, žmonės, tebūnie net patys didžiausi karjeristai, tebūnie didžiausi realistai ar aršiausi skeptikai – kiekvienas tikimės, kad ateis akimirka, kai mūsų gyvenimo duris pravers tikroji meilė ir papūs gūsį gaivaus oro. O kai meilė pagaliau pasirodo, negalvoję griebiame ją už skverno ir niekada nebepaleidžiame.

Meilė – tyras tyras jausmas, verčiantis pasaulį suktis, o kiekvieną iš mūsų – daug daugiau ir tikriau juoktis, džiaugti, pykti ir netgi verkti. Didžiausią miegalių norėti prabusti kad ir švintant – juk prabusi šalia žmogaus, kurį myli. Laimingu tapti net didžiausią pasaulio niurzgą ir bambeklį.

Meilė skatina diena dienon siekti kuo daugiau ir būti geriausia savo versija – juk kaip gi nuvilsi tą, kuris yra šalia ir tavimi besąlygiškai tiki.

Dienos be mylimojo pasidaro per ilgos, o naktys drauge – per trumpos. Juk, regis, būnant kartu – net ir kvėpuoti tampa lengviau.

Ši istorija – apie dviejų jaunų žmonių romantinio filmo premjerą. Filmo kūrimo darbai, visai netikėtai suktis pradėję prieš trejus metus viename prekybos centre, į pačią gražiausią ir šilčiausią premjerą išsirutuliojo rugsėjo pabaigoje Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kuomet du jauni vienas kitą stipriai pamilę žmonės Aukščiausiojo akivaizdoje prisiekė mylėti amžinai.

Premjera – ir viskas? Romantika baigta? Tikrai, ne, brangieji – juk gera kino juosta – lyg vynas: kuo toliau – tuo grynesnė, brandesnė ir gražesnė.

„Aš tave myliu. Myliu dabar. Mylėsiu rytoj ryte, mylėsiu rytoj vakare, o poryt – dar daugiau mylėsiu. Ką jau kalbėti apie užporyt!... Ir taip – visą likusį gyvenimą!“ – taip vadinasi dviejų jaunų režisierių – Kėdainių rajone gimusios ir užaugusios Gritos KAMINSKIENĖS (25) ir panevėžiečio Vito KAMINSKO (28) – romantinis filmas.

Tik jūs didžiai nenusivilkite, tačiau šio filmo peržiūrėti nė viename kino teatre ar internetinėje filmų platformoje nepavyks. Ši kino juosta – vienetinė tokia ir nepakartojama, o ją temato tik šių dviejų žmonių degančios akys.

Jums teks sukti savo romantinį filmą. Tačiau medų tebekabinantys ir vienas kito iš glėbio nepaleidžiantys Vitas ir Grita mums savąja premjera vis dėlto leis šiek tiek pasidžiaugti.

Atmintin įstrigo žvilgsnis

Grita, tuomet dar Dzimavičiūtė, įgijusi vidurinį išsilavinimą, paliko gimtuosius namus Miegėnų kaime (Kėdainių r.) ir stojo į universitetą Vilniuje. Sostinėje iš Panevėžio rajono kilęs Vitas Kaminskas jau buvo beįleidžiąs šaknis.

„Aš ir mano kambariokai persikėlėme į naują butą. O kokie save gerbiantys kambariokai nesurengs įkurtuvių? – istoriją, prasidėjusią prieš kiek daugiau nei trejus metus, prisiminęs šypteli V. Kaminskas. – Ką gi, ta proga mano kambariokė į svečius pakvietė kelias bendradarbes, kurių anksčiau nebuvau matęs. Į greta esantį „Maximos“ prekybos centrą užbėgome užkandžių. Prekybos centre prie mūsų prisijungė bendradarbės draugės. Ten Gritą ir išvydau pirmą kartą. Atmintyje įstrigo jos žvilgsnis. Tik aš dar nežinojau, kiek daug jis jau tada reiškė.“

Taip, taip ir dar kartą taip!!! Asmeninio archyvo nuotr.

Taip, taip ir dar kartą taip!!! Asmeninio archyvo nuotr.

Niekas nevyksta be reikaloGritos darbo valandos jau ritosi į pabaigą, kuomet su ja susisiekusi bičiulė pakvietė kraštietę apsilankyti naujajame bute. Nedaug trūko, kad miegėniškė patrauktų ne įkurtuvių šventės link, o į visiškai priešingą miesto pusę:

„Nutariau: jeigu oras bus giedras, eisiu su draugais į renginį po atviru dangumi. Jeigu lis – važiuosiu pas bendradarbę. Ir ką gi – tik priėjau autobuso stotelę, ėmė pliaupti lietus. Laikiausi plano ir keliavau pas draugę. Prie kompanijos prisijungiau parduotuvėje.“

Pamilo per mėnesį

Jau netrukus po pirmosios pažinties Vitas kambariokės bendradarbę sutiko antrą kartą. Tiesa, šįkart jau ne atsitiktinai ir ne klegančiame draugų būryje. Susitiko jiedu mieste, nedrąsiai aptarinėjo abstrakčias pokalbių temas... ir labai greitai vienas pasimatymas ėmė keisti kitą, o tiesiog eilinę pažintį – beužgimstantys šilti jausmai giliai širdies kertelėje.

„Pagavau save, jog jaučiu Gritai didelę simpatiją, tad po trijų savaičių nuo pažinties pradžios pasiūliau jai tapti mano mergina. Kito pasimatymo metu, mums vaikštinėjant vakarėjančio Vilniaus gatvėmis, ji ėmė ir... pradėjo šokti. Tas šokis buvo šelmiškas, Gritos akys spindėjo, o veidą puošė plati šypsena. Tą akimirką supratau: „Po galais, tai jau ne simpatija. Vitai, tu ją įsimylėjai!“. Aš supratau, kad pamilau ją ir kad nė už ką nenoriu jos paleisti“, – prisimena V. Kaminskas.

Laikui bėgant, tapome vis artimesni. Galiausiai apsigyvenome kartu, priglaudėme šuniuką ir tas jausmas, kad „turim būt kartu“ tapo „likimas mums būti kartu“. G. Kaminskienė

Netrukus porelė vienas kitam prisipažino meilėje. Vitas – pirmas, o Grita nedelsė atsakyti tuo pačiu. Tie žodžiai ilgai ir nesislėpė – kur čia slėpsis, kai akys tik vienas kitą temato...

Aš tave myliu. Myliu dabar. Mylėsiu rytoj ryte, mylėsiu rytoj vakare, o poryt – dar daugiau mylėsiu. Ką jau kalbėti apie užporyt!... Ir taip – visą likusį gyvenimą! Karolinos Beleškienės/ „Enjoy the moment“ nuotr.

Aš tave myliu. Myliu dabar. Mylėsiu rytoj ryte, mylėsiu rytoj vakare, o poryt – dar daugiau mylėsiu. Ką jau kalbėti apie užporyt!... Ir taip – visą likusį gyvenimą! Karolinos Beleškienės/ „Enjoy the moment“ nuotr.

Nuo pirmos akimirkosGrita, tiesa, savuose jausmuose susivokė greičiau, negu jos mylimasis. „Širdelė man ėmė virpėti iš karto jį pamačius – lyg kokiame filme tą pirmą kartą parduotuvėje jį regėjau tarsi kažkokį „apšviestąjį“. Jau tada apėmė „žinojimas“, kad mes bent kažkurį laiką būsim kartu. Dievaži, aš jau nuo pirmos minutės, vos tik jį pamačiau prekybos centre, žinojau, kad mums lemta būti kartu. Galvojau: nežinau kiek ilgai, bet turime būti kartu. Galbūt skamba kaip kokios persekiotojos kalba, bet iš tikrųjų aš taip ir maniau! – juokiasi G. Kaminskienė. – Laikui bėgant tapome vis artimesni. Galiausiai apsigyvenome kartu, priglaudėme šuniuką ir tas jausmas, kad „turim būt kartu“ tapo „likimas mums būti kartu“. Taip ir susituokėm!“

Priedanga – mamos atvykimas

Bėgant laikui Gritos ir Vito meilė vis stiprėjo. Panevėžietis, vieną dieną žvelgdamas į savo išrinktąją, suprato norintis, kad ji būtų jau nebe mergina, bet jo žmona taptų.

Po beveik dvejų metų draugystės V. Kaminskas savo merginą pasikvietė vakarienei į vieną gražiausių Vilniaus vietų – „Radisson Blu“ viešbučio dvidešimt antrajame aukšte esantį „Sky“ barą. Pranešė Gritai: atvyksta mano mama, noriu jai sostinę iš paukščio skrydžio parodyti.

Savaime suprantama, kad tądien Vitas mamos nesulaukė. Kur ten sulauks, kai iš tiesų nė nekvietė... Mama sėdėjo sau ramiai Gasparėlių kaime, Panevėžio rajone, ir nė nenutuokė, kad jos sūnus ruošiasi žengti vieną svarbiausių žingsnių gyvenime.

„Tai tebuvo priedanga. Buvau pasiėmęs laisvą nuo darbo dieną, kad galėčiau pasiruošti... pasipiršti Gritai. Pasirašiau kalbą ant lapelio, nupirkau rožių puokštę ir dar prieš sutartą laiką jos laukiau“, – lemtingąją dieną prisimena SEB banko testų automatizavimo specialistas.

Vito ir Gritos Kaminskų pažintis Vilniuje prasidėjo merkiant lietui. Didžiąją jų gyvenimo dieną lietus ir vėl prapliupo, bet nė akimirką jų nesutrukdė. Tik dar daugiau žavesio įpūtė!Karolinos Beleškienės/ „Enjoy the moment“ nuotr.

Vito ir Gritos Kaminskų pažintis Vilniuje prasidėjo merkiant lietui. Didžiąją jų gyvenimo dieną lietus ir vėl prapliupo, bet nė akimirką jų nesutrukdė. Tik dar daugiau žavesio įpūtė!Karolinos Beleškienės/ „Enjoy the moment“ nuotr.

„O tai kur tavo mama?“Vos tik Grita informavo mylimąjį, kad tuoj tuoj bus vietoj, Vitas padavė savo mobilųjį telefoną padavėjai ir paprašė nufilmuoti, kaip jis pasipiršiąs savo gyvenimo meilei.

„Nekantriai laukiau, nuolat žvilgčiojau pro langą. Ir pagaliau pamačiau ją įeinančią į viešbučio vidų. Ėjo laikas, o Grita nesirodė. Vėliau paaiškėjo, kad kaip tik atvyko du turistų autobusai, ir prie lifto susidarė didžiulė eilė. Pagaliau išvydau ją prie baro durų, bet ji staiga kažkur apsisuko ir nuėjo. Pasirodo, nubėgo rankų nusiplauti. Jau ir taip laikas slinko vėžlio greičiu, o čia – ir dar daugiau įtampos. Net delnai pradėjo prakaituoti, – juokiasi V. Kaminskas. – Ir ką gi – Grita pagaliau priėjo ir išsyk pasimetė – juk tikėjosi sutikti mane ir mano mamą, o aš staiga jos laukiu vienui vienas. Pasisveikinau, pabučiavau, pasakiau trumpą kalbą ir priklaupiau, o ji po kelių akimirkų atsakė: „Taip!“. Apsikabinome, ir pirmas dalykas, ką ji tada pasakė buvo: „O tai kur tavo mama?“

Santuokai pasirinko Paberžę

Svarbių sprendimų didžiausiai gyvenimo šventei priėmimą jaunuoliai pasidalijo perpus: Vitas sprendė, kur ir kurią sodybą šventei nuomotis, o Grita rinkosi, kokioje bažnyčioje jiedu vienas kitam prisieksiantys amžiną meilę.

„Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią rinkomės dėl to, kad tai – mano parapija. Ten aš augau, klausiau Tėvelio Stanislovo pamokslų. Kiekvienas, bent kartą ar kelis pabuvęs greta šviesuolio Paberžėje, iki dabar joje jaučia ypatingą atmosferą. Tai bent, kokią didelę galią turi prisiminimai! – stebėjosi G. Kaminskienė. – Nenorėjome didelės bažnyčios, pompastikos, tad ši bažnyčia ir jos atmosfera mums labai patiko ir tiko.“

Apie galimybę susituokti civilinės metrikacijos skyriuje jiedu nė nesvarstė – nusprendė tuoktis sykį ir visiems laikams ir tik Dievo akivaizdoje. Juk bažnyčioje viskas tikriau, jausmingiau ir kur kas labiau įpareigoja stengtis dėl savo pasirinkimo.

Prie altoriaus Vitas ir Grita žengė šį rudenį – rugsėjo 22 dieną – nuo tos dienos, kuomet jiedu tapo pora, praėjus lygiai trejiems metams.

Apie galimybę susituokti civilinės metrikacijos skyriuje jiedu nė nesvarstė – nusprendė tuoktis sykį ir visiems laikams ir tik Dievo akivaizdoje. Juk bažnyčioje viskas tikriau, jausmingiau ir kur kas labiau įpareigoja stengtis dėl savo pasirinkimo. Karolinos Beleškienės/ „Enjoy the moment“ nuotr.

Apie galimybę susituokti civilinės metrikacijos skyriuje jiedu nė nesvarstė – nusprendė tuoktis sykį ir visiems laikams ir tik Dievo akivaizdoje. Juk bažnyčioje viskas tikriau, jausmingiau ir kur kas labiau įpareigoja stengtis dėl savo pasirinkimo. Karolinos Beleškienės/ „Enjoy the moment“ nuotr.

Derėjosi su turgininkaisPasirūpino Gritos ir Vito draugai tuo, kad jų bičiuliai tinkamai būtų artėjančiam šeiminiam gyvenimui paruošti.

„Draugės pasirūpino, kad būtų visko: emocijų išliejimo, SPA, romantiškų akimirkų plaukiojant bei linksmo laiko“, – džiaugiasi apskaitininke vienoje Vilniaus logistikos įmonių dirbanti Grita.

O štai Vitui teko kur kas labiau pasistengti. Kol jo išrinktoji lepinosi ir turškėsi SPA procedūrose, šis atlikinėjęs draugų pavestas užduotis. O šios nebuvo iš lengvųjų.

„Tinkamai paruošė mane bičiuliai vedybiniam gyvenimui. Derėjausi turguje dėl gėlių ir džinsų, vykdžiau įvairias užduotis Vilniaus centre, skaldžiau malkas, keičiau vystyklus lėlei, siuvau kelnes ir taip toliau“, – juokiasi V. Kaminskas.

Kartotų viską – net ir lietų

Tai kokios gi buvo Vito ir Gritos Kaminskų vestuvės, per kurias šviežiai iškepti jaunavedžiai nubraukė po laimės ašarėlę?

Pirmiausia – svajingoje Paberžėje, vėliau – būryje artimųjų ir draugų sodyboje Panevėžio rajone?

„Vestuvės buvo nerealios! Ta nuotaika, kuri mus pakylėjo, išsilaikė iki pat vakaro. Net lietus nesutrukdė. Nieko, kas susiję su ta diena, mes nekeistume. Net lietų, kuris tądien pasirodė, paliktume, nes viskas buvo nuostabu, – šypteli prie Kaminskienės pavardės besipratinanti miegėniškė Grita. – Mudviejų vestuvės buvo su keliais tradiciniais dalykais – tėvų pasitikimu, šeimos židinio kūrimu – tačiau norėjom šventės sau, dėl to labai neprisirišom prie kitų tradicijų.“

Atradę vidinę ramybę

Vos keliems mėnesiams po santuokos dienos pralėkus jaunieji Kaminskai tikina – pasikeitė, šis tas išties pasikeitė.

„Gavau žmonos statusą! Tapau nebe draugė, o žmona. Tai vis nuskamba labai smagiai ir jaukiai. Pasikeitė ir Vito žvilgsnis – dabar jis dar labiau žiba“, – šyptelėjo G. Kaminskienė.

Vitas šiuo klausimu nedaugžodžiauja, tačiau dviem žodžiais pasako daug daugiau nei kiti ištisais sakiniais: „Atsirado ramybė“.

Kas yra meilė?

Tai kokia gi yra pagrindinė pagrindinių režisierių – Vito ir Gritos – romantinio filmo scenaristė – ji, ta tikroji meilė?

„Meilė yra jausmas, kurį vieną tokį ypatingą jaučiu tik vienam žmogui. Atrodo, nieko daugiau ir nereikia, tik to jo žvilgsnio, kuriuo jis į mane žvelgia“, – šypteli ką tik į gimtąjį kraštą dailioje baltoje nuotakos suknelėje sugrįžusi G. Dzimavičiūtė, atgal į sostinę išvykusi jau būdama Kaminskienė.

„Meilė? Tai – pasakiškas jausmas, kurį aš jaučiu Gritai“, – pokalbį užbaigia V. Kaminskas.

 

Justina ŠVEIKYTĖ

Rekomenduojami video