Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Svajoti drąsiai, patikėti savo jėgomis

Nemunėlio Radviliškio mokykla vasarą šventė 435 – ąjį gimtadienį. Šventės viešnia buvo ir biomedicinos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Klinikinės radiacijos priežiūros skyriaus vedėja, medicinos fizikė Birutė Gricienė (Švykaitė). Ji Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą baigė 1990 metais. Nusipelniusi Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotoja, pelniusi tarptautinį pripažinimą, kalba ir apie vaikystėje įgytas svarbias patirtis. Birutė Gricienė labai gražiai prisimena puikius mokytojus, ugdžiusius kūrybiškumą, leidusius pažinti laisvės pojūtį, padėjusius patikėti savo jėgomis.

- „Šiaurės rytai“ dėkingi, kad skyrėte laiko gimtojo krašto laikraščiui. Tariantis dėl pokalbio pirmieji Jūsų ištarti žodžiai buvo apie ryšį su gimtine ir tai, kad žmogų iš esmės formuoja gimtoji aplinka. Kokios aplinkybės lėmė studijų krypties pasirinkimą?

- Kokią specialybę pasirinkti, kur stoti, daugumai moksleivių yra didelis galvos skausmas, Apsispręsti buvo nelengva ir man. Svajojau apie architektūrą, o šios specialybės studijoms visada buvo dideli konkursai ir reikalavimai – pavyzdžiui, labai gerai išlaikyti matematikos egzaminą. Nors matematika man labai patiko ir sekėsi, deja, po 9 klasės mūsų puiki matematikos mokytoja Ina Kiškūnaitė (Undzėnienė) išėjo dirbti į Biržų mokyklą. Mes, netekę stipraus pedagogo, turėjome rinktis specialybes, nereikalaujančias gilių matematikos žinių.

Tačiau aš turėjau kitą puikią pedagogę, savo dėstomo dalyko entuziastę, biologijos mokytoją a. a. Stasę Šalkauskienę. Ji uždegė noru domėtis gyvąja gamta, skatino dalyvauti konkursuose, kuriuose man sekdavosi, tad specialybę rinkausi tarp medicinos ir biologijos. Mano abu tėveliai labai arti medicinos – a. a. tėvelis veterinarijos gydytojas ir policijos apylinkės įgaliotinis, o mamytė - akušerė. Tad nuo mažų dienų mačiau jų meilę ir norą padėti žmonėms ir gyvūnams. Mano apsisprendimą studijuoti biologiją lėmė pokalbis su Biržų ligoninės gydytojais. Kalbėjomės, ko galiu tikėtis pasirinkusi gydytojo kelią. Galbūt dėl to, kad bendravau su vyrais, buvo mandagiai pasakyta, kad jei prioritetas yra šeima, geriau rinktis kitą kelią, nes laiko vaikams ir vyrui liks mažai. Tad įstojau į biologiją. Paradoksalu, tačiau likimas vis tiek lėmė, kad dirbu ligoninėje, o dėl mano meilės darbui nukenčia šeimyna.

- Jūsų darbas (radiacinė sauga) plika akimi nematomas, tačiau be jo sunkiai galėtume įsivaizduoti šiuolaikinę mediciną. Mūsų šalyje radiacinės biologijos specialistai nerengiami. Šalies spaudoje teko skaityti, kad radiacinės saugos Jums teko mokytis penkiuose Europos universitetuose.

- Tai gera žinutė jaunimui – svajokit drąsiai. Per Vilniaus universiteto diplomo teikimo šventę broliai paklausė: „O kas toliau?“ Su šypsena pasakiau, kad norėčiau dar pastudijuoti užsienio universitetuose. Ir tai netrukus virto realybe. Pabandžiau dalyvauti konkurse į tarptautinės radiobiologijos magistrantūros studijas Londone ir jau ne juokais išsigandau, kai gavau kvietimą į Londono universitetą. Įdomu tai, kad už mano studijas ir stipendiją mokėjo Švedijos radiacinės saugos centras, nes tuo metu Švedija rėmė Lietuvą branduolinio saugumo stiprinimo srityje. Studijos suteikė unikalios gyvenimiškos patirties, nes teko gyventi Olandijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir pastudijuoti Londono, Leideno, Briuselio, Zalcburgo, Miuncheno universitetuose.

- Dažnai girdimas posakis, kad kuklumas puošia tada, kai žmogus nebeturi kitų papuošalų, gali būti labai sąlyginis. Tačiau norėčiau, kad nesikuklindama pasakytumėte apie savo pasiekimus, laimėjimus, apdovanojimus.

- Mano gyvenimo didžiausi laimėjimai ir apdovanojimai - tai mano labai mylimos dukros Aistė ir Dalia. Labai džiaugiuosi, kad jos užaugo laisvos, meniškos ir kūrybingos. Aistė baigė Balio Dvariono muzikos mokyklą ir Vilniaus licėjų ir pradėjo studijuoti Olandijoje, Tilburgo universitete. Dalia mokosi Mykolo Biržiškos gimnazijoje, gilinasi į menus Justino Vienožinskio dailės mokykloje.

- Ir vis tik būtų įdomu nors kiek sužinoti apie jūsų profesinį pripažinimą.

- Doktorantūros metu atlikau tyrimus apie radiacijos poveikį, NATO konferencijoje pranešimas apie tyrimus pripažintas vienu iš geriausių. Tuo metu tėtis sirgo onkologine liga ir visa tai kartu paskatino parašyti projektą siekiant surasti būdą, kaip geriau gydyti vėžį - t. y. prieš gydymą pacientus ištirti dėl jautrumo radiacijai. Mokslinių tyrimų rezultatus pristatau konferencijose ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) mokymuose įvairių šalių radiologams, medicinos fizikams. JAV Energetikos departamentas kvietė pristatyti savo patirtį apie ligoninėje diegiamą šaltinių fizinę saugą Pasauliniuose fizinės saugos ir terorizmo rizikos mažinimo mokymuose Budapešte. Šiais metais gauta Ministro Pirmininko padėka, sveikatos apsaugos ministro suteiktas garbės ženklas ir nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas įpareigoja ir skatina dar daugiau energijos skirti pacientų ir dirbančiųjų saugai, gaunamos apšvitos rizikos mažinimui.

Birutė Gricienė (centre) su broliu Vytautu Švyku Nemunėlio Radviliškio mokyklos šventėje sveikina buvusią klasės draugę – mokyklos direktorę Editą Timukienę.

- Kaip atrodo mokslininkės, Vilniaus universiteto dėstytojos, Santaros klinikų Klinikinės radiacinės priežiūros skyriaus vedėjos diena?

- Mano diena įvairiapusė. Ligoninėje dirbama su beveik šimtu rentgeno aparatų, kasmet padaroma apie 150 tūkstančių rentgeninių tyrimų, o aš vadovauju skyriui, kuris atlieka radiacinės saugos reikalavimų vykdymo kontrolę, bendrauju su padalinių vadovais, gydytojais ir radiologijos technologais. Su kolegomis medicinos fizikais atlieku įvairius jonizuojančiosios spinduliuotės (radiacijos) matavimus, vertinu pacientų gaunamas dozes, rengiu rekomendacijas apšvitos rizikos sveikatai sumažinimui. Instruktuoju darbuotojus, dėstau Vilniaus universiteto medicinos studentams, vadovauju jų baigiamiesiems darbams. Tad mano diena labai aktyvi, įtempta, tačiau dirbti įdomu, jaučiu darbų prasmę.

- Ar profesinėje veikloje daug pasiekusios moters artimieji nejaučia dėmesio stygiaus? Kaip pavyksta derinti mamos, žmonos ir mokslininkės „pareigas“?

- Ech, sunkokai, nes juk niekas iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o laikas yra baigtinis ir visi turime 24 valandas paroje. Tad kuo daugiau laiko skiriame profesinei karjerai, tuo mažiau lieka patiems artimiausiems. Mano dukros patyrė dėmesio ir laiko joms stygių, kai dirbau ir sykiu studijavau doktorantūroje. Iki šiol joms širdyje jaučiu kartu praleisto laiko trūkumą, nes po darbo, savaitgaliais šimtus valandų teko praleisti laboratorijoje. Būdavo kartais ir pikta ant savęs, ir pavydu, kad tėtis, o ne aš gali leisti laiką su vaikais. Esu dėkinga vyrui ir uošviams, kad padėjo auginti vaikus ir suprato mane. O dukros jau užaugo, tačiau vis tiek nelengva derinti visas pareigas, nes bet ką norint padaryti puikiai, tenka skirti daug laiko. Jo trūkumą šeimai stengiuosi kompensuoti per bendras atostogų keliones ar į konferencijas kartu pasiimdama ir dukras.

- Keliones vertinate kaip...

- ...puikias geografijos, istorijos, biologijos, komunikacijos, kalbų ir gyvenimo pamokas ne tik vaikams, bet ir mums. Manyčiau, kad tai iš visų geriausia investicija. Ir visai nesvarbu, kaip ir kur keliaujam, nes įspūdžių, patirčių, sutiktų žmonių ir praplėsto akiračio niekas neatims. Keliauti su šeimomis mėgsta mano broliai, mama ir aš. Šią žiemą slidinėjome Slovakijoje, vasarą apkeliavome Islandiją, pamatėme jos išskirtinį spalvotųjų kalnų krioklių ir vulkanų grožį. Jei tik turėčiau laiko, keliaučiau. Juk tai proga pabendrauti ir geriau pažinti savo artimus, o vakarais su dukromis, sūnėnais ir dukterėčiomis pažaisti stalo žaidimus... Pasiilgstu tokio buvimo...

- Nemunėlio Radviliškyje Jūsų iki šiol laukia mylinti ir radviliškiečiams gerai žinoma mama Stanislava Švykienė... Norėtųsi, jog ką nors pasakytumėte apie savo tėvų šeimą, vaikystės patirtis.

- Išties ir šį šeštadienį mes, keturi vaikai, grįžtame pas mamą paminėti prieš 10 metų iškeliavusio Anapilin a. a. tėvo Povilo. Jis sakydavo, kad nemirtingumas – vaikuose, ir buvo teisus, nes gyvas mūsų širdyse. Dėkinga tėvams, kad turiu brolius Vytautą, Gediminą ir Mindaugą. Kadangi gyvenome ūkiškai, visada turėjome daug veiklos. Man, kaip vyriausiai, teko išmokti organizuoti ir pasitelkti išradingumą norint rasti laiko ir žaidimams. Pavyzdžiui, namų tvarkymą paversdavome konkursu, kas gražiau sutvarkys, tam prizas - pyragas. Mama ugdė atsakingumą ir darbštumą, tėtis mokė būti vieningais. Pamenu, kaip vieną vakarą atnešė šluotą ir davė ją perlaužti. Vis bandėm, bet nepavyko. O tada tėvelis šluotą atrišo ir mes supratom, kad po šapelį ją galime lengvai sulaužyti. Tai buvo pamoka visam gyvenimui, išaugome draugiški, o tas žinojimas, kad visada palaikysim vienas kitą, suteikia mums daug stiprybės.

Tėvai mus skatino mylėti žmones, svajoti, bandyti ir daryti. Tad broliai baigę mokslus įkūrė įmonę (UAB „Švykai), kuriai sėkmingai vadovauja bei kuria darbo vietas ir mūsų kraštiečiams. Džiaugiuosi brolių entuziazmu bei drąsa. Tai puikus pavyzdys, kad nesvarbu, kur gyveni, mieste ar kaime, ir kokią mokyklą baigei. Svarbu, kaip auklėjame savo vaikus, kaip mylime ir mokame parodyti jiems meilę, palaikyti jų svajones.

- Kokią auksinę vaikų auklėjimo taisyklę esate atsinešusi iš tėvų namų ar mokyklos? Ką vaikystėje svarbiau ugdyti – kūrybiškumą ar paklusnumą?

- Iš tėvų atsinešėme auksinę taisyklę, kad „nieko nėra neįmanomo, o nepabandęs nesužinosi“. Tėvai mus augino laisvės, kūrybiškumo dvasia. Jie palaikė mus, skatino drąsiai svajoti ir veikti, nors tuo laikmečiu vyravo opinija, kad kaimo vaikai turi žinoti „savo vietą“. Gaila, bet daug gerai besimokiusių mano bičiulių net nebandė stoti į aukštąsias mokyklas. Siekti daugiau mane paskatino a. a fizikos mokytojas Saulius Kubiliūnas. Žaviuosi jo asmenybe, šis mokytojas buvo didžiausias autoritetas, visą savo laiką atidavęs mums, mokiniams. Tai jis ugdė mūsų tautiškumą, skatino pažinti savo kraštą, vesdavo mus, mokinukus, į naktinius žygius po gimtąjį kraštą. Jis organizavo radiopelengacijos „Lapių medžioklės būrelį“, kurį lankiau ne vienerius metus. Mokytojas atiduodavo daug savo šeimos laiko mums, mokiniams. Pamenu, kaip pėsčiomis kelių kilometrų spinduliu mokytojas išdėliodavo „lapes“, o po kelias valandas trukusių treniruočių, į kurias ateidavo keli vaikai, surinkdavo „lapes“ ir su „tačka“ iš miško parveždavo į namus. Neįtikėtina, bet mane, mergaitę, nuo 10 metų tėvai leido bėgioti po miškus. Mes dalyvaudavome įvairiuose miestuose vykusiose respublikinėse varžybose, išvažiuodavome penktadienį ir į namus grįždavome sekmadienį. Šiame sporte buvo daug iššūkių, tekdavo nepasimesti svetimame mieste arba įklimpus pelkėje ar pasiklydus miške. Visko nutikdavo, o juk tuo metu mobiliųjų telefonų nebuvo ir teko išmokti pasikliauti savimi. Dabar turbūt sunkiai tai įsivaizduojama. Tad pirmi asmeniniai laimėjimai ir apdovanojimai buvo „lapių medžioklėje“, kai nugali savo baimes ir patiki savo jėgomis.

- Kaip Jums atrodo, ar išties vaikai dabar turi pernelyg daug teisių?

- Mano nuomone, vaikus geriausia auginti laisvės ir kūrybiškumo dvasia, kad užaugtų stipriomis asmenybėmis, drąsiai svajotų ir siektų savo tikslų. Be abejo, vaikai turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Gyvenimo sąlygos gerėja, vaikams tenka mažiau pareigų, fizinio darbo ir daugiau teisių, palyginus su mūsų vaikyste. Mes, tėvai, apie tai diskutuojame, sunku mums rasti tą „aukso vidurį“ tarp teisių ir pareigų.

- Kai kalbama apie mažėjantį gimstamumą, senėjantį ir mirštantį kaimą, būtinybę „optimizuoti“ kaimo mokyklas, pabrėžiama ir žema vaikų ugdymo kokybė. Už ką norėtumėte dėkoti kaimo mokyklai, kurios vaikai sėkmingai galėjo įveikti mokslo aukštumas?

- Be abejo, vaikų ugdymo kokybė priklauso nuo mokytojų atsidavimo darbui ir nuo jų entuziazmo. Manyčiau, jaunuolio tolimesniame gyvenime yra svarbios ne tik gautos akademinės žinios. Ugdymo procese ne mažiau svarbus mokytojo ir mokinio ryšys, palaikymas ir paskatinimai. Mus labai palaikė mokytoja Regina Kubiliūtė, neatlygintinai vakarais mokydavusi anglų kalbos, o dabar ir aš galiu perimti estafetę – savo laiku ir žiniomis dalinuosi su rezidentais. Mokytoja mane paskatino siekti mokslų, tikėti savimi. Prisimenu jos pasakymą, kad „sėkmė – tai 99 procentai darbo ir tik 1 talento“. Esu dėkinga a. a. direktoriui Irmantui Kazakevičiui už rodytą pasitikėjimą mokiniais. Mums, puikiai besimokantiems, buvo leidžiama savo nuožiūra praleisti po kelias pamokas be jokio pateisinimo. Tai teikė laisvės pojūtį, ugdė atsakomybę už savo veiksmus ir leido suprasti, kad gyvenime galima rinktis. Net ir dabar mokiniai tokios laisvės neturi - žinotų, tai mums pavydėtų.

Nemunėlio Radviliškio mokykla šiais metais švenčia 435- ąsias įkūrimo metines, tad sveikinu šaunų kolektyvą, neblėstančio entuziazmo kupiną direktorę Editą Timukienę bei dėkoju ir lenkiu galvą prieš visus savo mokslų ir gyvenimo mokytojus.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

 

Rekomenduojami video