Mielus žaisliukus, minkštutėles veltinio dėžes, spalvingus paklotėlius ir kitas spalvomis bei švelnumu viliojančias grožybes siuvanti moteris į savo darbus sudeda svarbiausią dalyką – meilę.

Meilės versmė – šeima

Jurgitos Šablickienės namai Latvygalos gatvėje – jauki mažųjų karalystė. Ir ne tik todėl, kad čia lankosi 2 metukų ir 3 mėnesių princesė, vardu Emilė.

Jos valdose – didžiulis švelnus rožinis banginukas, zuikiai ir kiti močiutės Jurgitos siūti žaislai. Banginis „plaukioja“ ant kilimo, nes netelpa į močiutės rankomis gamintą dėžę, kurioje – ir Emilės mamytės vaikystėje mylėti žaisliukai.

Jurgitos siūti žaislai keliauja ir į kitus vaikyste alsuojančius namus.

Daugybė grožybių išdovanota bičiuliams, artimiesiems, siuntiniai iškeliavę į Ameriką, kur gyvena jaunylė Jurgitos sesė Enrika ir jos vaikučiai – Sofija bei dvynukai Daniel ir Samy.

„Mano zuikutis“, - kalba močiutė apie arčiausiai gyvenančią mažąją Emilę ir skuba rodyti kitų dviejų mylimų gražuolių anūkų nuotraukas. Netrukus šešerių sulauksiantis Benas ir pustrečių metukų slenkstį perkopusi Gabrielė – Norvegijoje gyvenančio sūnaus Pauliaus ir jo biržietės žmonos Kristinos vaikai. Apie anūkus ir vaikus Jurgita kalba su tokia šiluma, kad net šešėlio abejonės negali būti, kad jie – giliausia ir šviesiausia moters meilės versmė.

Vaikų džiaugsmui ir namų jaukumui

Artėjant šventėms į užsienio šalis siunčiami Jurgitos gaminti lino maišeliai su kalėdinėmis aplikacijomis.

J. Šablickienės gaminius noriai įsigyja ir pirkėjai. Juos vilioja spalvingos minkštutėlės žaislų dėžės. Jos gamintos iš itališko veltinio, todėl gaminius galima skalbti. Pirkėjai renkasi įvairias spalvas, užsisako pageidaujamus dydžius.

Pasakų pasaulį primenančiame darbo kambaryje – ne tik žaislai ir jiems skirtos dėžės. Čia pūpso krūvos minkštutėlių paklotų bei antklodėlių, basoms kojytėms po maudynių skirtų kilimėlių. Visi gaminiai gali būti skirtingų dydžių ir yra siuvami iš vaikams skirtų medžiagų.

Piešiniais ir ornamentais vilioja patalėliams skirti audiniai, iš kurių išradingoji Jurgita gali pasiūti neįtikėtinai linksmą palapinę – indėnišką būstą „tipį“ su jaukiu paklotu ir pagalvėlėmis. Toks „tipis“ jau iškeliavęs ir pas anūkus į Norvegiją.

Profesionali siuvėja ir konstruktorė

Sunku išvardyti, ką gali pagaminti kūrybingos močiutės ir profesionalios siuvėjos rankos.

Žaislų ir vaikams skirtų gaminių kūryba bei siuvimas – dabar yra ir Jurgitos verslas. 56 metų moteriai tai yra ir pajamos, ir galimybė realizuoti sumanymus bei daugiametę patirtį. Ieškantys rankų darbo gaminių ar dovanų gali skambinti Jurgitai telefonu 8 670 54934. Kainos priklauso ir nuo medžiagų, ir nuo to, kiek laiko skirta gaminiui. Pasak kūrėjos, imliausi darbui yra iš lino siuvami kiškučiai.

Buvusiame buitinio aptarnavimo kombinate siuvėja dirbusią Jurgitą mokytis sukirpėjos konstruktorės amato paskatino meistrė, šviesaus atminimo Genovaitė Melamedienė. Grįžusi iš mokslų Jurgita jau turėjo savo brigadą – penkias jaunas merginas.

„Man buvo 21 – eri. Pamažu visos viena paskui kitą išėjome dekretinių atostogų – gimdyti ir auginti vaikų“, - pasakoja Jurgita. Pasibaigus atostogoms į darbą ji negrįžo – namie augino ir siuvo.

„Mūsų vaikai darželio nelankė, tačiau namie išmoko ir skaityti, ir daugybę eilėraščių“, - kalba apie vaikus, kurie jau baigę studijas ir gyvena savarankiškai. Agnė – Biržuose įsikūrusios odontologijos klinikos dantų technikė, Paulius – Norvegijoje specialybės žinias pritaikantis elektronikos inžinierius.

„Po vyro mirties išėjau dirbti į „Siūlą“, - pasakoja Jurgita. Šioje įmonėje 12 metų ji dirbo siuvėja –konstruktore prie klientams siunčiamų pavyzdžių.

Dukrai tęsiant mokslus Jurgitai teko padirbėti ir „Biržų duonoje“.

„Iškentėjau trejus metus“, - apie šį, anot jos, sudėtingą laikotarpį nedaugžodžiauja moteris. Vėliau Jurgita trejus metus darbavosi dizainerės Eglės Stačkūnaitės įmonėje „Motumo“.

Ne tik šviesioji gyvenimo pusė

Dviaukštis šeimos namas Latvygalos gatvėje buvo pradėtas statyti netrukus po Jurgitos Motiejūnaitės ir Gintaro Šablicko vestuvių.

„Jis viską darė pats, pats statė ir namą“, - sako Jurgita apie savo gyvenimo žmogų, vaikų tėvą Gintarą. Jau 20 metų Gintaro nebėra šitam pasaulyje, kurį jis 2000- ųjų gegužę paliko grįžęs namo po pusmetį trukusio darbo užsienyje.

„Likau viena su dviem vaikais. Agnytei buvo dešimt, Pauliui – trylika. Vaikai jautrūs, labai sunkiai, ypač sūnus, išgyveno netektį, tačiau laikėmės, augome ir ištvėrėme kartu. Jie abu užaugo labai geri, mylintys, palaikantys“, - kalba našlė.

Jurgita ir Gintaras Šablickai – abu biržiečiai, kurių šeimos gyveno kone kaimynystėje. Šeima namą statėsi gerai pažįstamame kvartale. Netoliese gyvena Jurgitos tėvai – Petras ir Gražina Motiejūnai.

Biržuose – ir sesės Raimondos Naktinienės šeima. Tik Enrikos gyvenimas sukasi už Atlanto. Su ja, gimusia, kai Jurgitai jau buvo vienuolika, siejantis stipriausias ryšys.

„Gal todėl, kad aš ja rūpinausi, iš darželio parsivesdavau, prižiūrėjau“, - ilgesio kupinu balsu kalba Jurgita.

„Dabar savo darbais lepinu anūkus“, - Jurgita džiaugiasi gražiais ryšiais su vaikais. Jie esantys be galo geri, rūpestingi.

Medeikiuose su šeima gyvenanti Agnė mamą nuolat kviečia į renginius, spektaklius. Kartu su vaikais keliauta į Tenerifę.

„Mamyte, gal jau nori pas mus apsilankyti, bilietai jau yra, skambina man Paulius. – Aš – į Rygą, į lėktuvą, ir nuskrendu pas juos“, - laiminga šypsosi Jurgita.

Šitos šypsenos ir meilės artimiesiems pilni dabar jau jos vienos prižiūrimi, tačiau šiluma ir laukimu spinduliuojantys namai.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"