„Jei būtų panaši situacija, važiuočiau vėl nedvejodama. Dabar dalis žmonių kalba, kad dabartinis Seimas toks ir anoks, todėl nieko jie negintų. Bet reikia galvoti ne apie žmones, sėdinčius Seime, o apie tai, kad tu vyksti ginti Tėvynės. Tą darysi ne dėl kažkokių konkrečių žmonių, o dėl valstybės. Tada viskas kitaip atrodo“, - sako vabalninkietė Rasytė Minkevičiūtė – Stankevičienė, jau istorija virtusią Sausio 13-osios naktį stovėjusi šalies Parlamento gynyboje.

Kai moteris kalba apie istorinės praeities akimirkas, jos didelės šiltos akys kartkartėmis sustingsta, tarsi apsitraukia plonyčiu ledu. „Tuomet prieš akis buvo savaitgalis, ir mes, keturios draugės, galvojome, kaip jį geriau praleisti - ar čia eiti į šokius, ar ką kita sugalvoti. Sužinojome, kad iš Vabalninko važiuos autobusas su žmonėmis budėti prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Mes žinojome, kad vyksta budėjimai, žmonės važiuoja iš visos Lietuvos. Tąsyk pasitarusios nusprendėme važiuoti, pasižiūrėti, kaip ten tas Vilnius laikosi.

Vežė mus iš Vabalninko autobusas, kelionė atrodė gana linksma.

Daugiau jaunimo nebuvo - mes buvome jauniausios keleivės. Autobusu važiavo vyresnio amžiaus žmones. Nuotaika visų buvo gera, niekas ko nors blogo nenujautė.

Nuvažiavome prie Seimo, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, jau labiau į pavakarę. Pirmiausia krito į akis jau stovinčios barikados ir stiklinės dėžės, tokie akvariumai, kur žmonės buvo primetę sovietinių raudonų pasų. Man tada pasirodė labai keista ir kėlė nuostabą - kaip žmonės toliau tvarkysis, kaip jie be dokumentų gyvens, kur jie naujus pasus gaus. Tai įstrigo į atmintį.

Prie Seimo susirinkusios minios nuotaika pradžioje buvo net pakili - skambėjo muzika, žmonės dainavo. Kažkas nešiojo arbatą, šiltą maistą. Tikrai prisimenu, kaip atnešė kugelio ir dalijo, mes jį valgėme. Žmonės elgėsi labai šiltai. Mes tarpusavyje dar svarstėme, kad reikia kažkur nueiti, pasivaikščioti ir pasižiūrėti, bet taip niekur ir nenuėjome. Vienu metu pastebėjome, kaip žmonės iš visur, iš visų aplinkinių namų kiemų ir skersgatvių ėmė nešti visokius daiktus ir statyti naujas barikadas. Aš žiūrėjau ir stebėjausi, iš kur tiek visko ima - ir lentos, ir skydai, ir dar kažkokie daiktai. Barikados irgi darė įspūdį - jos augo itin greitai, žmones sparčiai jas sunešė.

Mes, keturios jaunos merginos, buvome tik stebėtojos. Per garsiakalbius visą laiką buvo pranešinėjama apie situaciją ir padėtį kitose Vilniaus vietose. Kai pranešė, jog pajudėjo sovietų karinė technika, mes buvome nuėję ant greta esančio Žvėryno tilto ir matėme, kaip per netoliese esantį kitą tiltą važiuoja tankai.

Tada apėmė didelis nerimas - kas čia bus? Pasipylė pranešimai apie įvykius prie televizijos bokšto - kaip tankai važiuoja į žmones, kaip šaudo. Tada žmonių apie Seimą susirinko dar daugiau, niekas nebevaikščiojo, visi stovėjome.

Dar įstrigo vienas dalykas. Stovint pasigirdo triukšmas, švilpimas. Galvojome, kas čia darosi. Išėję į gatvę pamatėme pravažiuojantį rusų karinį sunkvežimį. Žmonės, gal daugiau vyrai, bėgo jam iš paskos švilpdami ir kažką šaukdami. Kareiviai kėbule sėdėjo su automatais, jie pradėjo šaudyti. Šaudė kareiviai ne į žmones, į orą, nes jei būtų šaudę į minią, gal ir mes būtume kliudytos, visai šalia į gatvę išpuolusios. Nenusakomas jausmas.

Ar buvo baisu? Aš net nežinau, ar tas jausmas buvo baimė. Viską stebėjome kaip ekrane. Tai buvo ne baimė, nebuvo kada apie ją galvoti, o kažkoks visaapimantis jaudulys.

Vienu metu, turbūt pavargusios ir sušalusios, nusprendėme eiti į autobusą pasišildyti. Jau skambėjo pranešimai, kad prie bokšto tankai lamdo automobilius ir autobusus. Sėdžiu autobuse ir galvoju, kas bus, jei tie tankai pasirodys čia, prie mūsų. Gal iš autobuso pabėgti nespėsime? Pabuvome gal pusvalandį nejaukiai ir grįžome, susiradome saviškius, su kuriais atvažiavome. Taip buvo drąsiau ir jaukiau. Ar labai sušalau, ar ne, šiandien pasakyti negaliu, neprisimenu, neužsifiksavo. Turbūt sušalau, juk važiavome į Vilnių pasipuošusios, ne apie šaltį galvojome.

Šaudymo prie televizijos bokšto negirdėjau arba jo neprisimenu. Liko tik tas įspūdis, kai iš garsiakalbių sklido žurnalistės Eglės Bučelytės žodžiai iš desantininkų puolamos televizijos studijos: „Jie ateina! Mes tuoj nebegalėsime kalbėti!“ Staiga garsas nutyla ir mintis - kas su jais ten atsitiko, nejaugi visus nušovė, kas ten vyksta. Ar dabar jau laukti puolimo čia, ar jo nebus?

Minia aplinkui tapo nepaprastai vieninga ir artima. Atrodė, gali su kiekvienu kalbėti kaip su senu pažįstamu. Visi tą patį jautė, apėmė visuotinis vienybės jausmas. Ta naktis buvo labai ilga…

Paryčiui viskas kiek aprimo, įtampa truputį atslūgo, pasigirdo balsai, kad puolimo jau nebus. Kada išvažiavome į namus, nebeprisimenu, matyt, nelabai anksti, nes į Vabalninką grįžome jau popietę. Sėdėjome autobuse tylūs, kiekvienas su savo mintimis, beveik nesikalbėjome.

Kai grįžau į namus, pasijutau tikra didvyrė. Kiek džiaugsmo tada buvo artimiesiems! Tėvai, seserys - juk niekas nežinojo, kaip mums sekėsi, ar mes gyvos ir nesužeistos. Tai dabar iš bet kur gali paskambinti, o tada... Mama ir seserys per naktį buvo nemiegojusios, verkė ir laukė svarstydamos - grįšiu gyva ar negrįšiu,“ - pasakojo R. Stankevičienė.

„Mes, tos keturios mokyklos draugės, ir dabar bendraujame, retkarčiais susitinkame. Kartais prisimename ir Vilnių, Sausio 13-ąją, bet niekada apie tai nekalbame giliai apie jausmus ir emocijas, kurias tuomet patyrėme. Nežinau, kodėl taip yra. Turbūt mūsų vidus tam priešinasi“, - akimirkai susimąstė pašnekovė.

„Jei būtų panaši situacija, važiuočiau vėl nedvejodama. Dabar dalis žmonių kalba, kad dabartinis Seimas toks ir anoks, todėl nieko ginti jie nevažiuotų. Bet reikia galvoti ne apie žmones, sėdinčius Seime, o apie tai, kad tu važiuoji ginti Tėvynės. Tu važiuosi ne dėl kažkokių konkrečių žmonių, o dėl valstybės. Tada viskas kitaip atrodo“, - tvirtą pilietinę nuostatą dėsto moteris.

Kita vertus, Rasytė nėra linkus kažkaip herojiškai vertinti savo dalyvavimo parlamento gynėjų gretose: „Tada, prieš kone trisdešimt metų, mes su draugėmis važiavome kaip į pramogą: nuveš ir parveš nemokamai, dar kažką Vilniuje pamatysime, pavaikščiosime. Tuomet juk retai kur išvažiuodavome, buvo įdomu. Dabar, subrendusi, viską supranti kitaip“.

„Aš niekada nesiskundžiu gyvenimu“

Nors gimė kaime, Rasytė save laiko vabalninkiete. Čia baigė Balio Sruogos vidurinę mokyklą, čia gimė sūnūs Nedas ir Titas, čia jos verslas, čia prabėgo didžioji nugyvento gyvenimo dalis. Mokykloje Rasytė turėjo du svajonių darbus: tapti arba policininke, arba mokytoja. Tačiau likimas turėjo kitokių planų. „Vidurinę mokyklą baigiau 1991 metais.

Tada buvo labai sunkus virsmo laikotarpis. Nežinomybė ir dėl mokslų, ir dėl darbų. Iš keturių seserų buvau vyriausia, dar turiu vyresnį brolį. Šeimos materialinė padėtis taip pat nebuvo pati geriausia, reikėjo tėvams pagelbėti. Be to, greitai susilaukiau sūnaus Nedo. Taip tolimesniems mokslams vietos ir neatsirado“, - apie jaunystę kalba moteris.

„Dabar būčiau drąsesnė ir tikrai eičiau į policiją. Iki šiol žaviuosi uniformomis ir šiuo darbu. Man patinka dirbti su žmonėmis ir jiems padėti. Ne bausti, o patarti ir padėti. Man atrodo, toks pirmiausiai turėtų būti policininkas. Baudimas turėtų būti paskutinėje vietoje“, - svarsto Rasytė.

R. Stankevičienė sakė ypatingų laisvalaikio pomėgių neturinti, kitaip, nei jos sūnus Nedas. „Tas tai žvejybos fanatikas, vienareikšmiai“, - šypsosi moteris.  - Dabar visos pramogos pas mus yra vietoje, prekybos ir paslaugų centre „Meldynas“. Labai smagu ir gera, kad į mūsų miestelį atvažiuoja Lietuvos žvaigždės, niekur vykti nereikia. Aplinkinių rajonų žmonės irgi šį pramogų centrą pamilo, į koncertus iš Pasvalio ir Kupiškio renkasi“, - sakė Vabalninke vykstančiu kultūriniu gyvenimu patenkinta Rasytė.

Liepos mėnesį bus dešimt metų, kaip R. Stankevičienė pradėjo savo verslą. Prieš tai trejus metus praleidusi Airijoje, moteris grįžo ir metus ieškojo darbo, kol galiausiai nusprendė imtis savo verslo. „Kadangi buvau dirbusi prekyboje, nutariau pabandyti prekiauti dėvėtais rūbais. Šiandien, be vietinių žmonių, jau turiu ratą nuolatinių klientų, kurie atvažiuoja iš Pasvalio, Panevėžio, Kupiškio. Yra būrys vilniečių, kurie, atvažiavę aplankyti tėviškių, būtinai užsuka pas mane“, - apie darbą kalba Rasytė.

Moters gyvenimo variklis - darbinė veikla. Rasytei paklūsta visokie, ne tik moteriški darbai, nors žvelgiant į trapią ir jaunatvišką moterį to nepasakysi. „Turiu nusipirkusi namą, ten tvarkėme aplinką. Turbūt penkis sunkvežimius žvyro savo rankomis persijojau, kad akmenis atskirčiau. Gal tai ir netinkamas pavyzdys moterims, bet aš negaliu nedirbti. Kai yra daug laisvų dienų, aš imu galvoti, kaip tie žmonės išgyvena. Tie, kurie dešimtmečiais ima pašalpas, teisindamiesi, jog nėra darbo. Kaip jiems nelengva, “ - linksmai, su švelnia ironija kalba pašnekovė.

Po metus užtrukusio remonto antradienį Rasytės parduotuvė atvėrė duris naujose, erdvesnėse patalpose. Moteris sako esanti labai patenkinta: „Jaučiuosi labai laiminga. Čia įdėta tiek mano ir mano vaikų darbo bei norų. Pasiekiau didelį savo tikslą“.

Rasytė į ateitį žiūri optimistiškai ir tvirtai: „Aš niekada nesiskundžiu gyvenimu. Jei yra blogai, ieškau išeičių, kaip tai pataisyti. Skųstis - ne mano būdui“.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"