Biržietė Jolanta Lesevičienė šiuo metu dirba Biržų kultūros centre technine darbuotoja. Ji juokauja, kad rugsėjo mėnesį jau bus pusamžė moteris – sukaks 50 metų. Tiesa, žiūrint į šią jaunatvišką, žavią ir besišypsančią moterį tuo nepatikėtum. Ji ir pati sako netikinti, kad jau tiek metų sulaukė. Pokalbiui su šia biržiete paskatino jos fotografijose užfiksuotos įspūdingos gyvenimo akimirkos.

- Jūs, kaip suprantu, neturite nieko bendro su fotografijos mokslais. Tačiau „turite akį“ tam, ko kiti žmonės gal net nepastebi. Kaip manote, iš kur tokie sugebėjimai?

- Tikrai taip, su fotografijos mokslais neturiu nieko bendro. Tiesiog fotografuoju iš akies tai, kas tą akimirką krito į akį, ir tiek. Nemanau, kad turiu tam kažkokių sugebėjimų, tiesiog patinka stebėti aplinką pro objektyvą.

Mano fotoaparatas yra paprastas, ne profesionalus. Svajoju ateityje turėti fotoaparatą su geru objektyvu.

- Gal Jūsų šeimoje buvo žmonių, kurie buvo menininkai ar bent meniškos sielos? Papasakokite apie savo senelius, tėvelius.

- Dažnai vartydavom Smilgių kaime gyvenančios mamytės Albertinos Udrėnienės pieštų gėlių sąsiuvinį. Mamos brolis, Biržuose gyvenantis mano krikšto tėvelis Vytautas Balčiūnas turėjo fotoaparatą ant kojų. Mus, vaikus, fotografuodavo. Tas fotoaparatas tada man atrodė kažkas stebuklingo. Gal tą menišką sielą iš giminės ir paveldėjau?

Buvusiame Strolių kaime, netoli Pačeriaukštės, gyvenusi botutė Elzbieta Udrėnienė, tėtuko mama, buvo labai šviesus žmogus.

Taip gera būdavo vaikystėje leisti vasaras pas ją.

Tėveliai Albertina ir Aloyzas Udrėnai pernai atšventė auksines vestuves. Labai džiaugiuosi, kad jie taip gražiai gyveno, ir norisi palinkėti sveikatos ir dar daug ilgų, gražių metų kartu.

- Kokią mokyklą baigėte? Kas Jums iš pedagogų darė didžiausią įtaką? O kam šiuo metu iš biržiečių Jūs simpatizuojate, ką laikote pavyzdžiu ir kodėl?

- Mokiausi Pabiržės vidurinėje mokykloje. Man labiausiai patikdavo rusų kalbos pamokos, kurias vesdavo mokytoja Jadvyga Džiugienė. Ji mokėdavo taip sudominti, kad būdavo ne tik labai įdomu, bet ir lengva.

Simpatizuoju biržiečiams fotografams, seku jų darbus, visi yra mano draugai socialiniame tinkle. Kiekvienas jų turi savo akį, stilių, fotografavimo objektus. Ir visi savaip žavūs.

- Esate baigusi siuvimą ar modeliavimą. Ar dirbote pagal specialybę? Kiek supratau, šį darbą vėl prisiminėte, siuvate kaukes?

- Baigusi vidurinę, Biržų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate (BGAK) pradėjau mokytis siūti. Turėjau labai gerą mokytoją Ritutę Baranauskienę, ji mane visko ir išmokė. Dirbau BGAK, vėliau „Marantoje“. Keletą metų siuvau grikių lukštų čiužinius ir pagalves. Modeliavimo nesimokiau. Dabar supratau, kad tikrai reikėjo. Tikrai praverstų. Bet tais laikais dirbau su talentinga sukirpėja Valyte Ališauskiene. Ji taip sukirpdavo suknelę ar kostiumėlį, kad būdavo galima beveik iš karto „gatavą“ siūti. Kiek pamenu, tais laikais buvau gavusi pirmos klasės meistrės vardą.

Nors dabar siuvėja nedirbu, bet nuo siuvimo toli nepabėgu. Myliu sukneles, tai nepraleidžiu progos pasidairyti po audinių puslapius internete ir užsisakyti audinio dar vienai suknelei. Dabar siuvu kaukes.

- Kas Jums yra galimybė fotografuoti ir įamžinti tam tikrus dalykus? Ką labiausiai patinka fotografuoti? Kuri Biržų krašto vieta ar renginiai Jums labiausiai patinka?

- Fotografavimas, galima sakyti, mano liga (kad tik tokios ligos...). Tai tiesiog širdžiai mielas užsiėmimas. Fotografuoju viską, kas gražu. Negaliu pasakyt, ką labiausiai mėgstu fotografuoti. Gal žmonių nelabai. Labiau patinka pamaklinėti palei ežerą ar upę, Likėnų parke paieškoti kadrų.

- Kokių autorių fotografijas labiausiai vertinate ir kodėl?

- Dabar interneto laikais, galima matyti daugybės fotografuojančių žmonių nuotraukų. Nekalbu apie profesionalius fotografus, ten jau kitas lygis. Grupėje „Foto biržiečiai“ grožiuosi puikiai fotografuojančių biržiečių nuotraukomis. Gal kažkam nuotraukos - tik paprasti paveiksliukai. Man tai - grožis, menas, atgaiva širdžiai ir akims.

- Kaip Jūsų pomėgį fotografuoti priima šeima? Papasakokite apie ją.

- Man pačiai atrodo, kad aš nieko ypatingo nedarau. Fotografija – tik vienas iš daugelio mano užsiėmimų. Šeimai tai jau įprastas dalykas.

Užauginau du sūnus, jie jau suaugę. Vienas baigė gimnaziją, kitas dirba kariuomenėje.

- Esate viena iš Biržų kultūros centro B. Dauguviečio teatro aktorių. Ką Jums reiškia galimybė vaidinti šiame kolektyve? Kuris vaidmuo buvo artimiausias ir kodėl?

- Man didelė garbė būti šio fantastiško, talentingo, draugiško kolektyvo dalimi.

Visada tvirtinau, kad manęs tai jau niekas ir niekada neužvarys ant scenos. Teatro režisierė Vita tik paprašė spektaklyje „Cirkas be pinigų“ pabūti kaimyne ir atnešti į sceną muštokę. Pakvietė pažiūrėti repeticijų ir pabandyti. Na taip... tuščioj salėj atrodė nieko čia baisaus, sutikau. Bet prieš premjerą, kai salėj dūzgia lyg bitės avily žiūrovai, norėjau bėgt kuo toliau iš ten. Sakiau sau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas. Bet kažkaip vis nepabėgu.

Labiausiai įsiminęs vaidmuo – Alytės, kai vaidinau jaunąją. Reikėjo vestuvinės suknelės jaunajai, tai prisiminiau, kad yra mamytės vestuvinė suknele. Ji puikiausiai tiko ir man, ir spektakliui. Dabar tai suknelei 50 metų.

- Šiandien pasaulyje sudėtinga situacija. Bet pasakojote, kad grįždama iš tėvelių, kuriems nuvežėte maisto, sustojote nufotografuoti gervių. Kaip nekristi į paniką, nenusiminti ir stengtis pamatyti tai, kas pozityvu?

- Šiandien galvojam tik apie tai, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Ir kad vėl būtų taip, kaip buvę. Nors kaip buvę jau, matyt, nebus. Kažkas dar labiau pradės vertinti tą paprastą gyvenimą, kurį gyveno iki šiol. Kažkam atsivers kiti dalykai.

Kaip nekristi į paniką, net nežinau. Turbūt reikia turėti mėgstamos veiklos ir tikėti, kad viskas greitai bus gerai. Dabar ypač reikia būti vieningiems. Mes turim pasirūpinti tėvais, kad apsaugotume nuo to baisumo.

Važiuodama iš tėvų pamačiau pagrioviu vaikštinėjančias gerves, na, tiesiog negalėjau pravažiuot pro šalį. Reikėjo gi nufotografuoti. Ir mamos darželyje visos gėlės išfotografuotos...

- Kokios dar turite mėgstamos veiklos?

- Jau ne pirmą vasarą, kai prasideda braškių sezonas, pradedu džiovinimo sezoną. Labai skanu cukinijų, moliūgų saldiniukai. Iš obuolių su įvairiausiom sėklom puikiausių saldumynų išeina. Atradau džiovintus pomidorus. Burokėlių saldainius šiemet dar reikės patobulinti. Pirktiniai saldumynai man nepatinka, jie per saldūs. Todėl vertinu natūraliai džiovintus produktus.

- Ko palinkėtumėte biržiečiams?

- Šiuo sunkiu laikotarpiu visiems noriu palinkėt kantrybės, ramybės, vilties ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.

- Dėkoju už pokalbį. Viskas bus gerai.

Saulė Vaitaitė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"