Norint papasakoti apie slauną miestą Kupiškį ir jo įdomybes, vieno straipsnelio nepakaks, nes pirmiausia norisi prisiliesti prie didžių asmenybių, gimusių, gyvenusių šiame mieste ar krašte. Ir kaip jas apeisi, jei net kupiškėnų himne dainuojama: „...kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs kelaliai...“ O kokie buvo čionykštės įžymybės Unės Babickaitės kelaliai?

Apie tai susimąsčiau stovėdama prie jos kapo Palėvenės miestelio kapinėse. Iš pradžių ji čia palaidojo motiną, paskui pastatė simbolinį antkapinį paminklą savo vyrui Vytautui Andriui Graičiūnui, kurio tikroji palaidojimo vieta nėra žinoma. Ant paminklo užrašė: „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį...“ Čia ir pati atgulė baigusi gyvenimo kelionę.

Į sceną užlipo dvylikos…

Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė – viena žymiausių lietuvių tarpukario aktorių, režisierių. Ji, tikra Lietuvos vardo ambasadorė užsienyje, dirbusi JAV bei įvairiose Europos šalyse, ten užmezgusi daug kontaktų su žymiais kultūros ir meno žmonėmis, pati buvo paženklinta skaudžiu likimo pirštu.

Unė gimė 1897 m. balandžio 19 d. Kupiškio krašte, Laukminiškiuose,ūkininkų šeimoje. Tėvas mirė anksti, skurdžiai besiverčianti mama penkerių metų Unę buvo priversta atiduoti auginti tetai. Vėliau dienoraščiuose Unė ne kartą klausė savęs: „Kodėl Dievulis mane gimdė kaime, neturte, grubume? Kodėl, pagimdęs ten, nepasigailėjo ir nepakeitė mano sielos! Mano sielai reikėjo gimti karaliaus polociuj. Auklėtojais skirti švelnius, kilnios kultūros asmenis.“

Į sceną Uršulė pirmą kartą užlipo būdama dvylikos – kaimo klojimo teatre. Paskui vaidybos džiaugsmą išgyveno Panevėžyje, mokydamasi gimnazijoje (čia susipažino su šiek tiek vyresniu Baliu Sruoga). Baigusi Panevėžio Marijos gimnaziją, dar neturėdama šešiolikos, prispausta vargo ir skurdo, ji išvyko ieškoti mokytojos darbo Peterburge. Per stebuklą darbą gavo ir Peterburge netikėtai susitiko su B.Sruoga. Per jį Unė pamažu įsitraukė į kultūrinę, meninę veiklą lietuvių pabėgėlių stovykloje Peterburge.

Nauju vardu – Une – ją pavadino B.Sruoga (nuo lotyniškojo unus – vienas, vienintelis). Jame slypi ir aktorės gyvenimo esmė, ji išties buvo vienintelė, nepakartojama. Būtent Sruoga Unei išrūpino finansinę paramą studijoms Petrogrado imperatoriškojoje konservatorijoje, šiuo periodu (1916–1918 m.) ji ėmė vaidinti profesionalioje scenoje bei lietuvių draugijos statomuose spektakliuose.

U. Babickaitė prieš vestuves su pusbroliu V. A. Graičiūnu motinos palaiminimą gavo tik tuomet, kai prisiekė neturėti vaikų. Žodį išlaikė.

Moteris – režisierė?

1918 m. Unė grįžo pas mamą į Kupiškį. Netrukus kartu su ja persikėlė gyventi į Kauną. Prisistačiusi kaip režisierė ir artistė, ji gavo leidimą steigti artistų dramos kuopą. Vaidinimai sulaukė pasisekimo, bet netrūko ir tuometinių teatralų kritikos. Atsiminimuose U.Babickaitė rašo: „Tvanku tarp teatralų – dvasios ubagų. Gana to pavydo. Sutkus, Vaičkus, Glinskis ir dar kažkoks Vitkauskas bindzinėja be darbo, kai aš Dainos bei scenos draugijos režisorė, svarbiausia jos aktorė, ir mano spektakliai sutraukia sklidinai pilną teatrą. „Kur tai matėt, kad mergina būtų režisorius?“ – klausia Sutkus. <…> „Babickaitė tegu išteka ir gimdo vaikus“, –niršta Glinskis“.

1919 m. gruodį Unė išvyko į JAV. Netikėjo, kad „didieji vyrai“ (Konstantinas Glinskis, Juozas Vaičkus ir Borisas Dauguvietis) įsileis ją į valstybės teatro sceną, o likti tik artistų kuopos vadove ji nenorėjo. Bet Amerikoje Unės laukė dar didesnis nusivylimas. O iki tol, vos atsidūrusi Čikagoje, kaipmat įsitraukė į lietuvių išeivių veiklą. Dėstė jiems dramos kursus, statė pjeses ir jose vaidino. Puikiai mokėdama ne vieną užsienio kalbą, taigi ir anglų, ji vaidino Niujorko, Vašingtono teatruose. Susipažinusi su „Paramount Pictures“ kino studijos režisieriumi, nusifilmavo trijuose begarsiuose kino filmuose. Net gavo pagrindinį vaidmenį – tai buvo JAV prezidento Džoržo Vašingtono meilužės vaidmuo filme „Lapių medžioklė“. Deja, filmo rėmėjai norėjo, kad tokią svarbią heroję vaidintų amerikietė, o ne emigrantė. Unei buvo pasiūlyta priimti JAV pilietybę. Ir štai, kaip viskas vyko (ši istorija vėliau buvo perpasakojama iš lūpų į lūpas).

„Aš negaliu prisiekti…“

Nedidelė salė pilna amerikonų, susėdusių eilėmis kaip teatre. Jie jaučiasi laisvai pro langus spiginant saulei – nusimeta švarkus, pasiraitoja marškinių rankoves. Užvėrusi duris, Neaukšto ūgio, taisyklingo apskrito veido, malonios išvaizdos mergina užveria duris ir pasineria į tą karštą tvaiką. Tarsi nedrįsdama įkvėpti oro, sustingsta, gal įsiklausydama, gal įsižiūrėdama, kur patekusi, neapsispręsdama – išeiti ar pasilikti. Šioje salėje ji – vienintelė moteris. Vyrai atsigręžia savo kėdėse, stebi ją – kaip nedidelę atrakciją.

Valdininkas iš už stalo ant pakylos salės priekyje pašaukia: „O, mis! Taip, jūs! Ateikite čia, prašom.“ Ji prieina arčiau ir ceremonija prasideda. „Jūsų vardas? Kada atvykote į mūsų šalį? Kokiu laivu? Iš kokios šalies? Tokios šalies nėra. Kaip ji anksčiau vadinosi? Visada ji vadinosi Lithuania? Tokios šalies nėra“, – pasipila klausimai ir komentarai.

„Mano šalis laisva jau penkeri metai. Jūsų žemėlapiai pasenę… Atsiklauskite savo prezidento ir ištaisykite juos…“ – pasipiktina Unė.

Iš paskutinės frazės nesunku suprasti – veiksmas vyksta maždaug 1923 metais. Mergina nuo Kupiškio į JAV iš Kauno atvyko su pirmąja Lietuvos diplomatine misija. Jos vardas – Uršulė, pavardė – Babickaitė. Ji, nors tesimokiusi Peterburgo imperatoriškoje konservatorijoje, – pirmoji režisierė moteris Lietuvos teatro istorijoje. Amerikoje kaip teatro vadovė (mūsų išeivijos) ir „Paramount pictures“ ir „Wittman Benet“ bendrovių aktorė, įsitvirtinusi Unės Baye vardu.

U.Babickaitės prašomas valdininkas supažindina su priesaikos tekstu. Jis skaito: „Aš šaukiu Dievą liudininku, kad aš atsižadu savo šalies Lietuvos… Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… Mano sąžiningas ketinimas yra nepripažinti visiems laikams priklausomybės ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, monarchui, bet kuriai užsienio valstybei ar vyriausiajai valdžiai, ypač Lietuvos Respublikai ar Rusijai, kurių pilietis dabar esu. Aš nesu nei anarchistas, nei poligamistas ir nepraktikuoju poligamijos; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. So help me God.“

Unė ištaria: „Aš negaliu prisiekti… Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu…“

Valdininkas nesupranta: „Negaliu prisiekti“? Juk tai pro forma, tai formalu… Padėkite pirščiuką ant Biblijos. Kartokite paskui mane, galite ne visus žodžius kartoti. Tai formalumai.“

Salėje įsivyrauja bloga lemianti tyla. Ant pakylos kyla sujudimas, valdininkas bėga pas viršininką, sėdintį kitame ilgo stalo gale, šis perveria merginą rūsčiu žvilgsniu, pasikelia nuo kėdės ir pasuka jos link.

„Aš negaliu prisiekti, – ašaros rieda Unės skruostais, bet žodžius taria ramiai ir aiškiai. – Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu…“

Viršininkas artėja prie jos nenuleisdamas akių, kietai suspaudęs lūpas. Amerika įžeista! Ak, ji dar nežinojo, kad dėl šio atsisakymo jai užsivers kino studijų durys…

„Duokite man savo ranką“, – viršininkas suspaudžia Unės ranką kietais savo delnais ir atsigręžia į valdininkus. „Visi paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu, tūkstančiams suteikiau pilietybę, tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris atsisakytų prisiekti. Ei, jūs! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę, šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios net žemėlapyje nėra! Jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up!“ – sušunka jis įsakančiu balsu.

„Nors man norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba stovėjo rimtais veidais vyrai“, – rašė Unės prisiminimuose.

Kaip ir reikėjo tikėtis, filmavimo studija atsisakė Unės. Tiesa, ji nusifilmavo kaip mergina ant žirgo filme „Lapių medžioklė“, bet jos veido žiūrovai nepamatė, jos pavardės neliko filmo titruose. Kodėl? Nes negali prezidento Džordžo Vašingtono mylimosios imigrantė iš nežinomos šalies, imigrantė, atsisakiusi Amerikos pilietybės. O jeigu palygintume šio įvykio fragmentus su mūsų dienomis?..

Nei jos pačios, nei kitų laiškuose ar prisiminimuose – nerasime niekur apgailestavimo dėl šio sprendimo. Gal tai buvo auka Tėvynei? Ne, Meilė. Kaip vandenyno lašas gali pasakyti: „Aš – vandenynas“, taip kiekvienas pilietis turi teisę pasakyti: „Aš – Lietuva.“

Graičiūno globoje

Netrukus Unė Babickaitė tampa Graičiūniene. Vytautas Andrius Graičiūnas – vienas iš žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas, vadybos konsultantas užsienio įmonėse. Tai – jos lobis, nes tai buvo ne vien vyro ir moters sąjunga, tai buvo dviejų giminiškų sielų, dviejų genialių asmenybių susiliejimas.

Unė vaidino ir režisavo Vašingtone, Čikagoje, Paryžiuje, Londone, skaitė eiles renginiuose ar BBC radijuje, lietuviškai – taip pat: „Iš Ženevos išvažiuoju šiandien ar rytoj. Vaidinau čia. Vakar gi per išleistuvių balių padeklamavau lietuviškai. Grožėjos ir stebėjos lietuvių kalbos skambumu.“ Visiems dvasios milžinams, kurie spaudė jai ranką – Konstantinui Balmontui, Fiodorui Komisarževskiui, Sergejui Jeseninui ir kitiems ji – Lietuvos simbolis. Ji visada pabrėžė, kad yra lietuvė, visada galėjo tai pranešti išdidžiai ir oriai – anglų, prancūzų, lenkų, rusų, italų, graikų kalbomis, kuriomis laisvai kalbėjo.

Graičiūnams daugelis galėjo pavydėti intensyvaus, dvasiškai ir materialiai turtingo gyvenimo. Unę kankino tik nuolatinis Lietuvos ir artimųjų ilgesys. Jis prasiveržia aimana laiške Adomui Jakštui: „Paryžius laiko mane, drasko mane vanago nagais. Kodėl aš gimiau lietuvaitė, alkstanti savo krašto, o visą gyvenimą ištrėmime?“

Unės gyvenimas nutrūko 7961-aisiais, neva įsidūrė pirštą ir jai prasidėjo sepsis, tačiau tai tik oficiali versija...

Pražudė garbės jausmas

Po šešiolikos metų Graičiūnai pardavė namą Paryžiuje, vilą Šveicarijoje ir 1935 m. grįžo į Lietuvą, į Kauną. Abu buvo gerokai praaugę bendrą intelektinį, kultūrinį to meto šviesuomenės lygį, tad įleisti šaknis Lietuvoje nebuvo paprasta. Unė Baye vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, statė pjeses Panevėžio dramos teatre. V.Graičiūnas dėstytojavo, konsultavo šalies fabrikantus.

Čia jie išgyveno pirmą sovietinę okupaciją, karą. Graičiūnai liko ištikimi savo patriotinei pozicijai, nepasitraukė į Vakarus artėjant antrai okupacijos bangai. Ir skaudžiai sumokėjo: 1951 m. pavasarį abu buvo suimti apkaltinus šnipinėjimu ir nuteisti. Kalėjo skirtinguose lageriuose, akimirkai susitiko Peterburge prasilenkiant traukiniams. Vytautas nusižudė (buvo nužudytas?) lageryje, Unė, netekusi visko, kas jai buvo brangiausia, grįžo į Kauną. Po Stalino mirties ji buvo reabilituota ir gyveno dar dešimt metų.

Pasak lietuvių kultūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės, „mįslinga, kad 1944 metais Graičiūnai nepasitraukė iš Lietuvos, juk Vytautas tebebuvo JAV pilietis. Tikriausiai to padaryti neleido pernelyg stiprus garbės jausmas – tik grįžus vėl tėvynę apleisti. Šis jausmas – retas, brangus, nykstantis – jiems abiem buvo būdingas. Ir abu juos pražudė.“