Dabar aš ją vis dažniau randu besimeldžiančia keista malda: „Jėzau, padėk, Kristau, pasigailėk, kad Tėvynė būtų laisva. Jėzau padėk, Kristau pasigailėk, kad Tėvynė būtų laisva“.  Ir vėl…… čia tarsi jos  rožinis.

Mama, sakau, kad ta tėvynė jau seniai laisva, bet ji supyksta:

– Tai už ką man tada melstis?

O aš žiūriu, kaip ji godžiai valgo juodą duoną, prieš tai pabučiavusi ir galvoju, o gal tai tiesa? Gal ta karta Sibiruose ir tremtyse mums iš tiesų išmeldė laisvę, kurios taip siekia ukrainiečiai, baltarusiai ir net kai kurie rusai…

Juodą duoną ji valgo dideliais kiekiais, ir ne todėl, kad slaugos ligoninėje ją marintų badu. Ne, čia atneša valgyti tris kartus per dieną, ir labai skaniai, bet nuo gydytojo paskirtų vaistų ji nuolat alkana, ir tik pavalgiusi prašo duonytės. Kai paduodu jau riekutę, ji apsidžiaugia, kaip mažas vaikas, pabučiuoja ir čiulpia.

– Aš taip pavargau badauti“, – sako ji, ką tik baigusi dviejų patiekalų pietus ir valgydama duoną desertui.

Mano mama jau daug ko nebeprisimena. Ir vis pasitikslina:

– Ar tu mano duktė?

– Taip, – sakau.

– O tu ar ištekėjusi?

– Taip.

– O vaikučių ar turi?

– Turiu, – sakau.

Ir bandom išvardyti vardus, ji prisimena ir apsidžiaugia:

– Kaip gerai, kad mes vieni kitus mylim.

Po kelių minučių ji vėl klausia, ar aš ištekėjusi.

Tačiau suvokiu, kad jos sąmonėje gyvena bent trys pamatiniai, esminiai dalykai, sakyčiau, vertybės, kurios yra daug svarbesnės, negu vaikai ar anūkai, kurie jau atsirado kurkas vėliau.

Tai juoda duona, Dievas ir Tėvynė. Tai, kas mūsų kartai, regis, visai nebesvarbu. Ar bent jau tuo tarpu daugeliui neaktualu.

Tai, už ką jie būtų nedvejodami atidavė gyvybes. Atsimenu mamą pasakojant, kad karui prasidėjus, ji būtų nedvejodama mirusi už tėvynę. O jau vėliau, gerokai vėliau, ji sakė galėtų guldyti galvą už Landsbergį. Anksčiau sakė guldytų už Prunckienę, bet vėliau apsigalvojo ir apsidžiaugė, kad nepaguldė.

O mums tai nesvarbu. Ir mes dėl to nekalti. Ir todėl mes tokie praktiški su savo didingomis svajonėmis pasiekti tikslų, gal susikurti pasyvias pajamas, susikalti terasą, užsikalti milijoną ar išgyventi iki atlyginimo…

Kai rašiau mamos prisiminimus, ir, ačiū Dievui, kad tai padariau prieš dešimtmetį, jau tada jaučiausi, tarsi užrašyčiau visai kitos civilizacijos atstovų mintis. Ta nueinanti karta, kuri tuoj tuoj išmirs, tarsi kitos planetos gyventojai…

Išeinant ji man sako, kad gal šiandien neis į bažnyčią, pamiršusi, kad jau seniai nevaikšto. Nes nugrius ir gulės kaip karvė. Geriau pasimels namuose.

– Sakau, kad žinoma.

Ir ji ima melstis taip:

– Tėve mūsų, tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, kad Tėvynė būt laisva“.

Ir man kyla graudulys, ir vis stiprėjantis įtarimas, kad ji galbūt yra velniškai teisi…

Nijolė Koskienė

www.darneruduo.lt