www.darneruduo.lt nuotr.

Šiandien juos maudė. Senukus maudo ketvirtadieniais, tai išpuola kas antrą.

Žinoma, ji vėl labai rėkė ir šaukė:

– Paleiskit mane, nekankinkit, ką aš jums bloga padariau?

Bet grįžo švari, su mėlynais marškinėliais, kaip visada padėkojo slaugutei: „Ačiū, gražuole“ ir     buvo paguldyta švarioje lovoje. Gera ir rami, kaip angelas. Ir labai graži, kiek gali būti graži senatvė.

Ji silpsta, ji vis mažiau prisimena, ir jai vis daugiau skauda.

– Žinai, jau norėčiau numirti, – sako.

O mes su draugais vis pakalbam, kokia prasmė taip egzistuot? Ir daugelis sako, kad nenorėtų būti vaikams našta, kad norėtų geriau numirti staigiai, nuo širdies smūgio, pavyzdžiui, ir nesikankinti, svarbiausia, neprarasti sveiko proto, nesulaukti to žavaus vokiečio, vardu Alzheimeris…

Mano karta dabar slaugo ar laidoja ilgaamžius tėvus. Ir patirčių turi visokių.

Bet aš dabar jau galvoju kitaip. Kokią neįkainojamą dovaną man įteikė tėvai, leisdami su jais atsisveikinti. Kaip aš apskritai esu laiminga, kad jie nemirė, kai aš buvau vaikas, paauglė, jauna mama, kai man labai reikėjo jų patarimo, pagalbos, kartais net finansinės.

Ir kaip aš niekada neturėjau laiko nei reikalo jais deramai pasirūpinti, ir kaip dabar noriu tai padaryti. Ir jei prieš tuos penkis mėnesius, kai mama griuvo, būčiau ją radusi negyvą, nebūčiau turėjusi tų mūsų auksinių ir švelnių mėnesių. Ko gero, dar niekada jos taip nemylėjau, kaip dabar (gal tik vaikystėje), kaip niekada taip stipriai nemylėjau tėčio, kaip tuos tris mėnesius, kaip jis sirgo ir tą naktį, kai jis paskutinį kartą įkvėpė.

Beje, niekada nebuvau susimąsčiusi, kad yra ne paskutinis iškvėpimas, bet įkvėpimas. Ir tai teikia vilties.

Dabar sakau ir sakysiu, kad senti, net šiek tiek netekti atminties ir sveiko proto, žmogui yra didžiulė prasmė vien dėl artimųjų. Kiti sakytų, egoistiški norai.

Kas vyksta su išeinančiuoju, sunku pasakyti, bet man atrodo, kad tada nukrenta visos kaukės, arogancijos, netgi paminamas išdidumas.

Pamenu tėvo, savo visą gyvenimą išdidaus tėvo, kuris lageriuose sėdėjo visuose karceriuose, nes negalėjo pakęsti pažeminimo, akis, kai jam ligoninėje po operacijos  teko uždėti sauskelnes ir atsiduoti slaugytojos, tegul ir malonios, valiai.

Regis jis man sakė: va, matai, kaip…

Tą patį aš matau savo mamos akyse, kai ateina laikas keisti sauskelnes.

– Tu manai, kad tai lengva? – dar anksčiau ji yra man sakiusi, dabar tik žiūri į sieną.

Bet galvoju per tą visišką nusižeminimą ir savo kūno nereikšmingumo suvokimą galiausiai atgyja siela, kuri mes dažniausiai laikome nukišę kažin kur.

Ir tai, kas vyksta išeinančiojo  prote, jo sapnuose, vizijose ar regėjimuose, man rodos, yra labai  reikšminga jiems patiems.

Ir manau, kad tikintiesiems tada daug lengviau išeiti, nes jie eina namo.

Ketvirtadienis tęsiasi, senučiukus nuogutėlius, apklotus keliomis antklodėmis, veža ratukais į dušo kabiną. Dabar prie durų ratukuose laukia viena, matosi, buvusi labai graži moteris, didelėmis akimis ir trumpais plaukais. Sėdi plastikiniuose ratukuose ir žiūri savo gražiu, su viskuo susitaikiusiu žvilgsniu, į langą. Kažin, kas ji buvo? Kaip gyveno? Ar mėgo trumpus sijonus septintojo dešimtmečio pradžioj?

Ir aš nevalingai jau sėdžiu  tuos ratukuose, kurie kažkada, labai tikėtina, bus mano paskutinių dienų transportas.

Nusprendžiu du dalykus. Rimtai pradėti vaikščioti po pusvalandį kas dieną. Ir nusipirkti batus. Kol tai man dar rūpi.

 

N. Koskienė

www.darneruduo.lt