Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V.Azanovas: „Išgyvenau trečią stebuklą gyvenime“

Parapsichologas, astrologas Vladimiras Azanovas, šią vasarą įveikęs COVID-19 ligą, tikina, kad tai trečias stebuklas jo gyvenime.

Pirmieji stebuklai

Pirmasis stebuklas ištiko jaunystėje. Būdamas Kristaus amžiaus, jis susirgo labai reta autoimunine odos ir gleivinių liga, kurią tik po pusmečio nustatė garsus profesorius J.Lelis. Žmonai Danutei jis pasakė, kad su šia liga nė vienas neišgyvena. Visiškoje neviltyje, patyręs net klinikinę mirtį, Vladimiras sušuko: „Dieve, jei tu esi, padėk! Tu padėsi man, o aš padėsiu kitiems sergantiems!“ Taip prasidėjo jo, parapsichologo, kelias.

Antrasis stebuklas jo gyvenime – vyriausios sesers Viktorijos išgydymas. Su broliu Sergejumi, taip pat parapsichologu (Vladimiras, Sergejus ir Tatjana, gyvenanti Rusijoje – trynukai), ir su žmona Danute jie buvo nusipirkę bilietus į Izraelį. Tikslas – pasveikinti savo vyriausiąją seserį su 70-mečiu. Staiga sužinojo, kad ją ištiko abiejų smegenų pusrutulių insultas, ji paralyžiuota, komos būklės. Taigi, broliai skrido tarsi į sesers laidotuves. Ligoninėje jie instinktyviai ėmė gelbėti seserį: Vladimiras be paliovos glostė jos galvą, brolis – rankas, pašnibždomis kalbino. Kai antrą dieną ji atsimerkė, broliai suprato, kad juos pažino, ir jie vėl daug ir sunkiai dirbo. Trečią dieną jie jau vežiojo seserį vežimėliu. Gydytojai netikėjo savo akimis. „Nežinau, kokia jėga padėjo, iš kur ji. Neįmanoma paaiškinti energijos, vien noro gyventi neužtenka, – sakė Vladimiras. – Tai atėjo iš aukščiau. Tai Dievo energija, be kurios, vedami vien noro padėti, mes, žmonės, esame bejėgiai.“

Parapsichologas, astrologas V.Azanovas šią vasarą sunkiai persirgo COVID-19 virusu.

Numatė krizę

Šią vasarą feisbuke buvo galima peržiūrėti kelis Vladimiro tapybos darbus, kuriuos jis įvardijo kaip vienos nakties paveikslus. Jie tamsūs ir gana niūrūs. „Tie paveikslai gimė kaip tik prieš ligą“, – paaiškino astrologas.

Nematomojo pasaulio specialistas, knygos „Nematomoji kasdienybės pusė“ autorius numatė ne tik savo ligos, bet ir sunkios šiųmetės situacijos būklę. „Pirmiausia tikėjomės ne ligos, o ekonominės krizės, – pasakojo jis. – Leisdami kasmetinį astrologinį kalendorių, kartu su broliu numatėme, kad žiurkės metais teks išgyventi rimtą krizę, kuriai turime ruoštis iš anksto, nes žiurkė ateis vedina ne smalsumo, o blogų užmačių. Kai danguje konfliktuoja atskiros planetos, tai palieka pėdsaką žemėje. Dar jaunystėje žinojau, kad smarkiai sirgsiu. Žinoma, šiek tiek vyliausi – gal liga praeis pro šalį. Deja, nepraėjo – iš pradžių užklupo abipusis plaučių uždegimas, o paskui prikibo ir COVID-19.“

Kol gydėmės namie...

Į pokalbį įsijungusi ponia Danutė papasakojo, kad dar liepos mėnesį pastebėjo vyro nuovargį. „Pamaniau, kad jam trūksta poilsio, reikia išvykti atostogų. Jis kaip tik remontavo pirtelę, į kurią buvo įsimetęs pelėsis. Galbūt pelėsis buvo plaučių uždegimo priežastis? Netrukus susirgau ir aš. Dar neturėjome minčių apie COVID-19, taigi, gydėmės namie. Jei nebūtume praradę dešimties dienų, galbūt Vladimiras būtų išvengęs baisios patirties reanimacijoje. Rugpjūčio 3 d. greitoji jį išvežė į infekcinę, o aš sukarščiavau rugpjūčio 5 d. Likau viena su šunimis, katėmis. Karščiavau, neturėjau jėgų, nežinojau, ko stvertis. Mašinos nevairuoju, vaikų nenoriu užkrėsti, tad kaip nuvykti pasidaryti testus? Atsitiktinai sužinojau, kad Vilniaus rajono savivaldybė, ačiū jai, tam tikslui skiria mašiną. Tai priėmiau kaip stebuklą, juk vienišų žmonių rajone ir be manęs pilna. Po teigiamo testo prasidėjo kryžminės apklausos – su kuo bendrauta, kur būta. Vladimiras gal prieš mėnesį mano susirgimą išpranašavo: „Tu šiemet turėsi dvi operacijas.“ Na taip, pamaniau, ką tik pasikoregavau akių vokus, ruošiausi nosies pertvaros operacijai, bet jis turėjo galvoje ką kitką. Manęs gailėdamasis, plačiau neaiškino.“

Negalėjo sau padėti

Kaip Vladimiras gydėsi, ar galėjo jam žinomais būdais pats sau padėti? „Tokioje padėtyje, kai neturi energijos, neįmanoma pačiam sau padėti, – patikino jis ir pridūrė. – Organizmas kovojo su aukšta temperatūra, buvo sunku kvėpuoti, net kalbėti negalėjau. Esu be galo dėkingas daktarams.“

„Kai apie Vladimiro susirgimą sužinojo brolis ir sesuo iš trejetuko, dar – vyriausioji sesuo Izraelyje, visi labai jautriai sureagavo, padėjo kuo galėdami. Jų santykiai labai šilti, – tikino Danutė. – Palaikiau ryšį su Vladimiru, su kitais jam buvo per sunku bendrauti. Iš pradžių nuo šios žinios bandėme apsaugoti Viktoriją, bet tarsi kažką pajutusi ji pati paskambino. Brolis Sergejus, gyvenantis Kaune, prašydavo perduoti, kad jis Vladimirui nuolat siunčia geros energijos, šviesių minčių. Telefonas netildavo: kasdien skambindavo mudviejų vaikai, jo brolis, seserys. Tiesa, pirmą savaitę niekam nieko nesakiau ir tik po to įvyko lūžis – jau galėjau kalbėti apie ligą. Kai skambindavo Vladimiro klientai, drąsiai sakydavau, kad abu sergame. Reikėjo išgirsti jų reakciją – vienos moterys verkė, kitos klausinėjo apie sveikatą, tikino sukalbėsiančios maldų.“

Vladimiro ir Danutės Azanovų šeima su Vladimiro mama.

Reikia bendravimo

Danutė net penkias savaites išbuvo viena, didelėje nežinioje. Pasak jos, lyg kažkokiame burbule, nes bijojo pro namų duris, juolab už vartų išeiti. „Reikia išleisti šunis, o aš nepajėgiu net iki durų prieiti, o juk sirgau lengva forma, – prisimena ji. – Užvaldė paniška baimė. Vienam likusiam žmogui labai reikia psichologinės pagalbos. Aišku, savanoriai paskambindavo, siūlydavo pasimatuoti spaudimą, paklausdavo, kokia temperatūra, ar nedūstu. Vienintelė mergaitė paskambinusi paklausė: „Gal reikia psichologinės pagalbos? Na, kad kas nors su jumis pasikalbėtų.“ Pagaliau pati ėmiau skambinti kitiems – supratau, kad labai reikia bendravimo. Žmogus sutvertas būti tarp žmonių. Izraelio ligoninėje, kai rūpinomės Viktorija, matėme, kaip dirba socialiniai darbuotojai. Jie – lyg tikri psichologai profesionalai. Likus vienam labai svarbu, kad kas nors prisimintų, kad kam nors rūpėtum. Mačiau, kaip vaikai bijojo užsikrėsti. Atvažiuodavo su kaukėmis, pirštinėmis, išlipdavo su maišu maisto prie garažo. Su jais šnekėdavausi telefonu, nekeldama kojos iš kambario. Netrukus jie, išsidezinfekavę rankas, išvykdavo. Sako, jaunimas nieko nebijo – dar ir kaip bijo. Bijo susirgti, nes patirtys neįtikėtinos.“

Baisiausia patirtis

Kuo ir kaip Vladimirą gydė ligoninėje? „Iš pradžių jis pateko į izoliatorių, kur buvo paimti tepinėliai, jį peršvietė rentgenu, – pasakojo Danutė. – Po kelių valandų paskambino telefonu į palatą ir pranešė, kad nustatytas abipusis plaučių uždegimas ir pavojingasis COVID-19. Tik po to ligonis buvo nuvežtas į palatą. Aišku, iškart buvo paskirti antivirusiniai vaistai, lašelinė ir gana nemaloni deguonies kaukė, kurią reikėjo dėvėti dieną naktį, nes kraujyje katastrofiškai trūko deguonies. Jam taikė vienus antibiotikus, tačiau jie neveikė, ieškojo kitų, o kraujas... Jei sveiko žmogaus CRB (kraujo plazmos baltymo) norma kraujyje yra iki 5 mg/l, organizme atsiradus uždegimui arba infekcijai jo pavojingai padaugėja. Vladimirui liko reanimacija su plaučių ventiliacijos procedūra. Jis tai patyrė būdamas sąmoningas, vėliau sakė, kad tai baisiausia patirtis, kokia tik gali būti gyvenime. Padėtis ėmė gerėti, kai jam perpylė persirgusio žmogaus kraujo plazmos.“

Dingo baimė

Įveikęs COVID-19, astrologas dar nemažai laiko praleido ligoninėje, kol pasitaisė plaučių būklė ir testai buvo neigiami. Pasak Danutės, žmonės tikrai ne viską pasako, ką išgyvena susirgę šia liga. Jau vien į pilvą kasdien leidžiami antitrombiniai vaistai ką reiškia. „Įdomu tai, kas su mumis atsitiko persirgus šią ligą, – aiškina Danutė. – Išgyvenome tokį siaubą, kad po to dingo bet kokia baimė. Nė vienas žmogus nenori numirti, tai seniai įrodyta. Ir vyras turėjo minčių apie mirtį, ir aš – gal net dvigubai. Žmogus bijo susirgti, todėl reikia save labai saugoti. Tikimybė dar kartą užsikrėsti mums nedidelė. Po kiek laiko atliksime tyrimus. Kai bus susiformavę antikūniai, dalinsimės jais su sergančiaisiais.“

 

Rekomenduojami video