Aktorė Virginija Kochanskytė, kelionėje po JAV patyrė, kad Lietuvoje mes gyvename nė kiek ne prasčiau. Asmeninio archyvo nuotr.

Aktorė, režisierė Virginija Kochanskytė, neseniai grįžusi iš viešnagės Amerikoje, vėl stačia galva paniro į veiklą – teatro sceną, koncertines programas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, į įvairius UNICEF renginius. Virginija – Lietuvos nacionalinio komiteto Geros valios ambasadorė. Vis dėlto susitikus labiausiai magėjo praskleisti viešnagės Amerikoje užkulisius.

-Kokiomis pamokomis apdovanojo ši viešnagė?

Svarbiausia mane palytėjusi pamoka – gyvenimo laimę kuria meilė! Ko galėtume pasimokyti iš Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių? Pilietiškumo! Jie yra savos valstybės patriotai, jie nevažiuoja žvalgytis kitur: kam važiuoti, jei čia gerai, jei jie geriausi, jei didžiuojasi savo šalies galia? Ir tai jiems skiepijama nuo lopšio. Išties, jei norime tautą suburti kaip šeimą, turime branginti vieni kitus, savo tėvus, senelius, tradicijas, kultūrą, žemę, kurioje gyvename, valstybę. Mylėdami, didžiuodamiesi daugiau nuveiktume šalies labui. O valdžia privalėtų pasirūpinti darbo vietomis visiems piliečiams.

Tas mūsų išsivaikščiojimas ne iš gero – nebuvo darbų, ir žmonės buvo priversti išvykti. O viliojimas grįžti beprasmis… Juk užgyventi naują gyvenimą reikia daug metų: 30-ies išvažiuoji, 20–30 metų stojiesi ant kojų, vaikai per tą laiką jau kuria savo gyvenimus kitoje šalyje. Ar įmanoma visa tai palikus dar kartą pradėti gyventi?

Kolorado kalnuose su Daiva Zableckiene. Asmeninio archyvo nuotr.

Kolorado kalnuose su Daiva Zableckiene. Asmeninio archyvo nuotr.

-JAV – viliojanti šalis. Su kokiomis programomis išvykote, kokiais prasmingais susitikimais buvote apdovanota?

Šie metai – Pasaulio lietuvių metai. Po Sąjūdžio mane atrado lietuvių karta, išguita iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo. Kelionės po Lietuvą su Bernardu Brazdžioniu, jo poezijos skaitymai suartino su Amerikos lietuviais. Prieš 20 metų Marija Remienė (dabar laikraščio „Draugas“ fondo direktorė) pakvietė į Vinco Kudirkos tautiškos giesmės sukūrimo šimtmečio paminėjimą. Drauge su Irena Slavinskaite, knygos apie V.Kudirką autore, pusantro mėnesio keliavome per JAV ir Kanados lietuvių bendruomenes. Sukūriau programą, kurioje atsiskleidžia netikėtas V.Kudirkos portretas – šiuolaikiškas, gyvybingas pasakojimas sukelia žiūrovams daug minčių, jausmų ir drauge yra stiprus energinis užtaisas. Tai jis sukūrė Lietuvos laisvės viziją, kuri buvo tokia stipri, o tikėjimas ta vizija toks galingas, kad šiandien mes gyvename jo vizijos realybėje.

-O po 20 metų jūs ir vėl vaidinote bei skaitėte poeziją JAV?

Pernai Lietuvoje buvo pristatyta istoriko Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“. Leidinio sumanytojai M.Remienei pristatant knygą, padovanojau kompaktinę plokštelę „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“. Ponia Marija buvo sujaudinta, kad jos iniciatyva įgavo didelę prasmę – kompaktinė plokštelė išdalyta Lietuvos viešosioms ir mokyklų bibliotekoms. Po kurio laiko sulaukiau laiško iš Pasaulio lietuvių centro Lietuvių dailės muziejaus / galerijos ,,Siela“ direktorės Astos Zimkus – ji parašė žinanti, kad esu sukūrusi programų, atliepiančių Pasaulio lietuvių metų tematiką, pakvietė atvykti. Aptarusios programą, nusprendėme, kad Atvelykio ir Motinos dienos laikotarpiu (tik šiuo metu galėjau išsprūsti nuo darbų) geriausiai tiktų monospektaklis ,,Gyvenimas kaip graži kelionė“. Spektaklio pristatymo metu Atlantoje, Lemonte, Denveryje emocijos liejosi per kraštus taip stipriai, kad kartais atrodė, jog širdis ir man, ir žiūrovams sprogs iš laimės. O kaip šauniai vaidino maži ir dideli žiūrovai! Gyvenimas – išties graži kelionė!

Virginijos gerbėjai, gastrolių Atlantoje organizatoriai, Šarūnė ir Giedrius Stankevičiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Virginijos gerbėjai, gastrolių Atlantoje organizatoriai, Šarūnė ir Giedrius Stankevičiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Vadinasi, Motinos diena ten minima šiek tiek kitokia gaida?..

Motinos dienos pradžia – tai šv. Mišios Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje Lemonte. Pilnutėlė bažnyčia tėvelių ir mamyčių su vaikučiais, Pirmosios komunijos priėmimas, ateitininkų šventė, Dariaus Polikaičio jaunimo choro „Vyturys“ giesmės visų širdis kėlė padebesiuosna! Seserys vienuolės – Judita Zabitaitė ir Laimutė Kabišaitytė – su mažaisiais prigamino spalvingų atvirukų, kuriuos jaunimėlis išdalijo visoms mamytėms! Ačiū kunigui A.Baniuliui, pakvietusiam mane paskaityti sakralios poezijos.

Pasaulio lietuvių centre Motinos dieną paminėjome drauge su… Ieva Simonaityte. Tokia Simonaitytė, kokią vaidinu žiūrovams, daugumai nežinoma. Jaunystėje ji buvo kupina gyvenimo džiaugsmo, aktyviai dalyvavo savo krašto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. O kokia stilinga, puiki kostiumų dizainerė, kokia romantiška buvo! Ir kaip šviesiai mąstė! M.Remienė, atėjusi pasiklausyti programos apie I.Simonaitytę, sakė, susijaudino iki ašarų, kiti prisipažino, kad iš naujo atrado rašytoją…

O literatūrinę dėlionę ,,Pažinęs tėvelių gimtąjį kraštą, pažinsi save“ panaudojau susitikimuose su vaikais lituanistinėse mokyklose. Buvo miela išgirsti, kad vaikai manęs labai laukė – viena mergaitė iš Atlantos prasitarė, kad net susapnavo mane balta suknele lyg fėją… Susitikimus su mokiniais pradėdavome aukštaitišku S.Gimžausko eilėraščiu „Lietuvos pasveikinimas iš svetimos šalies“. Labai tiko – širdelėmis mojome Lietuvos miškams, paukščiams, upėms. Ir, žinoma, sugiedojome Lietuvos himną. Nors ne visi sklandžiai lietuviškai kalba, bet Lietuvos himną, rankas ant širdelių uždėję, giedojo įkvėptai.

Virginija su galerijos "Siena" meno mokyklos vaikais bei vadove Asta Zimkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Virginija su galerijos „Siena“ meno mokyklos vaikais bei vadove Asta Zimkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs labai mylite poeziją…

Puiku, kad Asta Zimkus išprovokavo atsivežti poezijos programą, kuri atlieptų Pasaulio lietuvių metus. Taip gimė programa „Likimo poezija“. Tikra laimė drauge su artimais dvasia leistis nešamai poezijos srauto – Česlovas Milošas, Sigitas Geda, Maironis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Vytautas Mačernis, Henrikas Radauskas, Kazys Bradūnas, Algimantas Mackus… Buvau laiminga, galėdama dalintis patyrimais ir nušvitimais poezijos erdvėje.

Dar buvau pakviesta pravesti Adolfo Ramanausko-Vanago knygos ,,Partizanų gretose“ ir dokumentinio filmo apie šį didžiavyrį pristatymą Lietuvių dailės muziejuje (Lemonte). Man buvo patikėta vesti šią prasmingą šventę. Su jauduliu publika gerte gėrė poeto S.Gedos eilėraščio „Giesmė pasaulio medžiui“ žodžius.

Gyvenote tikriausiai lietuvių šeimose?

Kvietė, gastroles organizavo ir savo namų duris nuoširdžiai atvėrė Asta ir Vidas Zimkai. Tai nuostabi šeima. Asta atvėrė dvejus namus. Vienuose iš jų – Pasaulio lietuvių centro Lietuvių dailės muziejus / galerija „Siela“. Asta yra šios galerijos ir meno mokyklos „Siela“ įkūrėja, drauge su keliais dailininkais augina vaikų sieloms sparnus – per piešimą, tapybą, keramiką, per lietuvybės puoselėjimą. Taip pat organizuoja vaikams vasaros stovyklas.

Į Atlantą mane pakvietė, mano renginiais rūpinosi, namais dalijosi Šarūnė ir Giedrius Stankevičiai. Lietuvoje šokę tautinius šokius, jie ir čia subūrė tautinių šokių kolektyvą, kurio nariams Šarūnė pasiuvo tautinius drabužius. Lietuvos meilės sklidini ne tik jų namai, bet ir gentainių širdys.

Ilgai lauktas susitikimas po dvidešimties metų su Daiva ir Romualdu Zableckiais. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgai lauktas susitikimas po dvidešimties metų su Daiva ir Romualdu Zableckiais. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, netrūko ir romantiškų susitikimų?

Taip, dar buvo Denveris ir tikrai romantiškas susitikimas su puikiu dainininku, muzikantu, poetu Romualdu Zablecku. Pasirodo, kai prieš 20 metų keliavau po lietuvių bendruomenes, Detroite jis vedė ,,Tautiškos giesmės“ šimtmečiui skirtą renginį. Romualdas išsaugojo ne tik mudviejų nuotrauką iš tų laikų, bet ir norą pamatyti mano spektaklį. Ir susitikimas, ir spektaklis užaugino sparnus gyvenimui ir kūrybai – į jo kuriamą duetų kompaktinę plokštelę drauge įrašėme Romualdo eilėraštį „Sapnas“. Ačiū jam ir jo žmonai Daivai už nuoširdų priėmimą, už Kolorado kalnus, už ramius vakarus su kulinariniais delikatesais, poezija ir diskusijomis iki išnaktų!

Dabar pritiktų padėkoti visiems šiems nuostabiems, mane globojusiems žmonėms bei lietuvių bendruomenėms už geranorišką dėmesį mano kūrybai. Nuostabu buvo jausti jūsų visų meilę irpalaikymą.

Kuri karta yra labiausiai suamerikonėjusi?

Amerikietiškai įtakai labiausiai yra pasidavę atvykusiųjų vaikai. Tai suprantama – juk jie ten gimė, yra tos šalies piliečiai, tai jų gimtinė. Amerika jiems sudėlioja savo ženklus, savas vertybes. Lankiausi gražiose šeimose – žmonės išmintingai priima gyvenimo sudėliotas aplinkybes. Užuot jautę kokią nors graužatį, jie čia kuria gražius namus, yra atsivėrę to krašto kultūrai, bet kartu nepamiršę ir savo tėvynės, puoselėja jos tradicijas, skiepija vaikams Lietuvos meilę. Politikų noras juos prisivilioti atgal atrodo absurdiškas. Turėtume gerbti žmonių pasirinkimą. Vertėtų labiau rūpintis tais, kurie Lietuvoje. Gal tada ir kas nors iš išvykusiųjų panorės grįžti į tėvynę.

Judu su vyru skulptoriumi Arūnu Sakalausku esate dvi didelės, stiprios asmenybės, kaskart dalijatės naujai atrastu pasauliu. Grįžote dvasiškai praturtėjusi, o per tą laiką Arūnui turbūt taip pat gimė begalė idėjų?

Arūnas intensyviai dirba net prie trijų naujų projektų. Bet dar anksti apie tai kalbėti. Žiemą Palangoje buvo pastatytas paminklas „Signatarų kolona“ keturiems žymiems Lietuvos žmonėms, baigusiems Palangos pagrindinę mokyklą: A.Smetonai, J.Šauliui, kan. S.K. Šauliui, J.Kairiui. Šiuo metu Klaipėdoje vyksta baigiamieji darbai prie Vydūno paminklo. Prieš kurdamas Arūnas daug skaito, aš taip pat perskaitau jo medžiagą. Diskutuojame. Jis stebi mano premjeras, jaudinasi, jam ramiau, kai ne aš scenoje, o kiti, tada gali mėgautis. Abu intensyviai dirbame, ir kiekvienam iš mūsų reikalinga erdvė – tyla, be kokių nors trikdžių, net be buities. Mes jai nereiklūs.

Ankstesniuose mūsų pokalbiuose Arūną jūs vadinote savuoju angelu sargu. Ar jis ir dabar atitinka šį vaidmenį?

O, taip (Virginija prapliumpa juoku). Mama ir Arūnas – tai mano angelai sargai. Arūnas yra žemaitis, fiziškai ir dvasiškai stiprus žmogus, nepaprastai pastovus, antraip, ar galėtų tašyti tą pačią skulptūrą iš akmens keletą metų. Man, impulsyviai, energingai ir nuolat skrajojančiai po Lietuvą bei pasaulį, Arūnas yra saugus ir patikimas uostas, o aš jam, tikiuosi, – mūza. Nors kažin ar jis galėtų bent kartą tą pasakyti garsiai. Žemaičiai nedaugžodžiauja… Aš kiekvienąkart iš naujo įsimyliu savo vyrą, kuris pripažįsta paprastą tiesą: už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris.