27-erių ką tik sulaukusi Ieva Morkūnaitė - Biržuose užaugęs vaikas, grįžęs į gimtąjį kraštą ir apie save kuriantis pasaulį, kuriame nėra laiko dejuoti ar nuobodžiauti.

Kaip apie save sako pati Ieva, vargonininkės ir chorų vadovės Viktorijos Morkūnienės dukra, ji augusi „ant vyškų“. Būdama moksleive mergaitė lankė muzikos mokyklos fortepijono klasę, dainavo visuose mamos vadovaujamuose choruose. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vargonų atlikimo meno mokslus pasirinkusi, magistro diplomą turinti, studijų metu Zalcburge (Austrija) besimokiusi Ieva Morkūnaitė grįžo į gimtinę.

Dėl savo pasirinkimo mergina niekada nesigailėjusi, nes tapti profesionalia vargonininke buvęs jos tikslas. Dabar sielos gelmes siekiančiais garsais prabyla ne tik jaunosios Ievos valdomas instrumentas, bet ir pačios vargonininkės giedojimas. Šito ji moko ir jaunąsias bažnyčios giesmininkes. Ieva dirba ir su choristais, ir dainuoti norinčiais vaikais.

Kad jai ši veikla miela, rodo rezultatai, džiuginantys ir klausytojus, ir dainuojančias mergaites, ir pačią mokytoją.

Pasak Ievos, darbas su vaikais jai padeda būti... mokine.

„Aš tik mokausi būti mokytoja“, - sako diplomuota muzikantė, studijų metu įgijusi ir pedagogo kvalifikaciją. Džiugia ir sykiu įpareigojančia naujiena Ieva vadina paskyrimą Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mišraus choro vadove. Taigi jos profesinės veiklos kelias juda ir atkarpa Biržai – Panevėžys.

- Gražiai ir nuosekliai kalbi apie tikslą, norą nuolat mokytis, imtis veiklos. Ar taip stipriai veikia muzikalios ir darbščios mamos Viktorijos genai?

- O mama sako, kad mano visi charakterio bruožai – užsispyrimas ir kiti – iš tėčio.

- Šalia tavęs tėčio jau seniai nėra?

- Kai ėjau į pirmą klasę, jo jau nebeturėjau. Tėtis (Algis Morkūnas – aut.) žuvo – nuskendo Agluonos upėje. Jis buvo baigęs tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir universitetą (istoriją). Dirbo istorijos mokytoju, įgijo ir anglų kalbos kvalifikaciją. Labai domėjosi Lietuvos istorija ir su šviesaus atminimo profesore Prane Dunduliene yra dalyvavęs ne vienoje istorinėje ekspedicijoje. Žinau, kad jis buvo muzikalus, pats grodavo, yra sukūręs keletą dainų.

- O ką galėtum pasakyti apie savo senelius? Juk sakoma, kad močiutės ir seneliai yra tiltai, kuriais giminės energija teka į mus.

- Senelių, mamos tėvų, su kuriais susijusi mano vaikystė, nebeturiu. Močiutė mirė 2000 – aisiais, o senelis – dar anksčiau. Jie gyveno už Suosto. Močiutė Valerija Jurcikienė buvo labai gera, šilta ir miela, giliai tikinti. Pamenu, kaip už jos slėpdavausi nuo mamos, ką nors iškrėtusi. Kaime, senelių sodyboje, bėgo mano vasaros, aš ten, galima sakyti, augau, nors Biržuose lankiau „Genio“ vaikų darželį. Nuostabiai skanūs atrodė močiutės virti tokie senoviniai „plociniukai“ iš miltų ir vandens. O „čiupka“ iš vandens, duonos ir cukraus buvo mūsų su pusbroliu mėgstamiausias desertas.

Dabar negalėčiau patikėti, kad „čiupka“ būdavo toks skanumynas...

Iš vaikystės kaimo – patys gražiausi prisiminimai. Labai mylėjau močiutę, ir ta vieta, kur buvo jos namai, man patinka, traukia grįžti. Dabar ten gyvena mano dėdė, mamos brolis. Pusbrolis Jonas buvo mano vaikystės žaidimų draugas. Iš žaislų populiariausios buvo mašinėlės, o išmokę važiuoti dviračiais abu keliaudavome po kaimą, miške laužus kūrėme, už ką dabar smarkiai baustų...

- Pusbrolis - taip pat meniškos prigimties?

-Jonas Jurcikas yra dailininkas, baigęs Dailės akademiją. Jo vieną darbą iš paveikslų ciklo turiu ir klasėje.

- Vaikystės ir sielos bičiulio paveikslas kabo klasėje, kurioje mokai vaikus? Atrodo, kad darbas su muzikuojančiais vaikais tau yra mielas ir sekasi.

- Tai verčia mane mokytis, ieškoti, pačiai būti mokine. Iš tikro aš, pradėjusi dirbti dar studijuodama magistrantūroje, dirbu ketvirtus metus, dar tik mokausi būti mokytoja.

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje esu antrojo instrumento (fortepijono) mokytoja, jaunių choro chormeisterė. Nuo praėjusių metų dirbu Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje vargonų mokytoja. Mane džiuginanti nauja žinia – paskyrimas šios gimnazijos mišraus choro vadove. Kol kas dirbame kartu su buvusia vadove Emilija Kriščiūnaite ir, jei pateisinsiu viltis, turėčiau ją pakeisti. Šitą man išreikštą pasitikėjimą be galo vertinu.

- Labai gražus tavo mokomų mergaičių muzikavimas. Gera, kad jūsų muzikiniai keliai susikirto Biržuose...

- Kai praėjusių metų vasarą grįžau po studijų, labai norėjau turėti savo kolektyvą. Tuo metu bažnyčioje per Votyvos mišias niekas negiedojo, tad vėl susibūrė buvusios giesmininkės mergaitės, atėjo naujų. Mūsų dabar yra devynios. Visos jos moksleivės nuo 13 iki 16 metų. Mums labai patiko mokytis ir giedoti kartu, kažkaip visos „sulipome“. Ir visos mergaitės, su kuriomis Biržuose dirbu, yra be galo didelės entuziastės.

Joms dainavimas – vienas svarbiausių dalykų. Vokalas yra toks dalykas, kurio studijas turi baigti. Aš esu vargonininkė, tad savo veiklą vadinčiau balso lavinimu. Tam žinių turiu pakankamai, nes pati ne vienerius metus lankiau vokalo pamokas. Aš galiu su savo mokiniais koncertuoti, ir tai teikia laimę, džiaugsmą jiems bei man.

- Tavo lavinamos mergaitės kartu su Panevėžio menų gimnazijos moksleiviais dainavo Biržų pilyje pastatytoje barokinėje operoje. Žavėjo ir solistės, ir ansamblietės.

- Solo partijas atliko dabar jau Kauno Vytauto Didžiojo universitete dainavimą studijuojanti Vita Džiulna (ją, dainavusią ir pas mano mamą, pažįstu jau šešerius metus) ir dar mokinukė šaunioji Goda Čirvinskaitė. Kitos mergaitės dainavo ansamblyje, atliko chorines partijas. Tai buvo mūsų su mama bendras darbas.

- Kas dar, be profesinės veiklos, džiugina?

- Labai patinka vairuoti. Iš viso man be proto patinka keliauti. Netgi netolimos kelionės į Vilnių pas draugus suteikia didelį džiaugsmą.

- Tave žavintys muzikos žanrai ir atlikėjai?

- Patinka klausytis džiazo, soul. Taip pat labai patinka opera. Dar vaikystėje važiuodavau į operas, spektaklius. Tad kur nors nuvykusi stengiuosi aplankyti kuo daugiau operos teatrų. Žaviuosi kultine rusų primadona Anna Netrepko, supertalentingąja Asmik Grigorian, Ieva Prudnikovaite. Televizoriaus dažnai nežiūriu, patinka informacinės laidos.

- Ar būna, kad Biržuose aplanko liūdesys ir galvoje krebžda mintys apie emigraciją?

- Nėra taip, kad čia būtų liūdna. Kol kas nėra net minčių apie išvažiavimą svetur, nes čia turiu labai daug darbo ir džiaugsmą teikiančios veiklos.

Mėgstu sakyti „kol kas“, nes ne visada šitaip bus. Kažkada kažkas bus kitaip, o kaip - Dievas ir gyvenimas parodys.

- Savo širdies ir svajonių šalimi vadintum...

- Nostalgiją jaučiu Austrijai. Man ten viskas tiko ir patiko – šalies kultūra, žmonės. Patiko žmonių punktualumas, atsakingumas, mokėjimas sakyti tiesą. Mano širdžiai toje šalyje buvo gera. Tačiau gyventi yra skirta kita vieta. Ir grįžau. Tikrai nėra čia taip blogai, kaip kam nors gali atrodyti... Manau, kad kiekvienas kuriame pasaulį aplink save. Jeigu jį kursi iš nepasitenkinimo ir dejonių, toks jis ir bus. Džiaugiuosi kiekviena savo diena ir dėkoju Dievui.

To, kas dabar vyksta mano gyvenime, tikrai nesitikėjau. Turiu tiek daug ir tokios malonios veiklos - muzikuoti, bendrauti su jaunais žmonėmis. Tai, kad jie pas mane ateina, yra didžiausia paskata veikti, mokytis, įkvepia tikro džiaugsmo.

Šie metai parodė, kad turiu labai gerų draugų ir kitose šalyse. Geriausias laikas – važiuoti pas draugus arba jų laukti Biržuose. Čia turiu vieną draugę, į Biržus grįžusią Veroniką (Morkvėnaitę – red.). Ji visą gyvenimą buvo mano kaimynė.

- Kas augino stiprų Tavo ryšį su bažnyčia?

- Visą gyvenimą augau šalia Dievo. Mano močiutė buvo labai tikinti ir mama. Aš maža, kaip dabar juokaujame, bažnyčioje užaugau „ant vyškų“. Man ir dabar svarbiausia veiklos dalis yra susijusi su bažnyčia. Su jaunimu, kuris gieda, mano ryšys yra geriausias. Patinka, ką darome, ir dėl ko.

Ir viena iš traukos grįžti į gimtinę detalių buvo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonai.

Dabar Biržuose man gražu ir gera. Myliu aš juos. Visą laiką Dievui ir mamai dėkoju už savo gyvenimą.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai