Nei Dainius, nei jo mama Marytė nepyksta ant likimo už jų šeimai skirtus sudėtingus išbandymus – abu į gyvenimą žvelgia su šypsena ir džiaugiasi šia akimirka. / Aldo Surkevičiaus nuotr.

Žymusis Dainiukas šiandien švenčia 30-metį

Klastinga liga, gausybė sunkių operacijų ir gyvenimas neįgaliojo vežimėlyje – visa tai likimas skyrė vienam žmogui. Keli iš mūsų po šių negandų dar sugebėtume kiekvieną dieną pasitikti su džiugesiu? Akivaizdu, didžiausius išbandymus dangus siunčia tik stipriausiems, kad savo tvirtybe jie įkvėptų daugelį kitų. „Nepalaužiamasis“, – tarsi apie kokį superherojų pagalvoju išvydusi manęs laukiantį kėdainiečių puikiai pažįstamą Dainių ZINKŲ. Tiesa, mums, kraštiečiams, jis tiesiog Dainiukas – veidas, į kurį žvelgdamas visada matai saulę – nuoširdžią šypseną ir giedras akis.

Su Dainiumi ir jo mama Maryte susitinkame neatsitiktinai – šiandien, rugpjūčio 1-ąją, Dainius švenčia didžiulį jubiliejų – 30-ąjį gimtadienį.

Vis tik iškart kalbėtis apie šventinius planus negalime. Vos man įžengus pro jaukaus Zinkų buto duris ir prisėdus svetainėje ant sofos, tarsi baltas debesėlis aristokratiška eisena kambarin įplaukia namų ponas katinas Pūkis. „Dievaži, trūksta tik karūnos“, – šypteliu mintyse stebėdama mielą Zinkų augintinį. Pūkis demonstratyviai pažvelgia mano pusėn, meistriškai pasiglausto prie kojų rodydamas svetingumą ir leisdamas paglostyti išpuoselėtą kailį. Gavęs dėmesio dozę keturkojis susirango ant sofos greta Marytės. Suprantu, jog dabar jau galiu pradėti interviu su jo šeimininkais.

Jubiliejaus planai pasikeitė

Dainius su mama turėjo didžiulių jubiliejaus planų. Deja, juos gerokai apkarpė šiųmetė pasaulio neganda – koronaviruso grėsmė, tad dabar Dainius savo jubiliejaus sako ne itin ir laukiantis.

„Planavome Dainiaus gimtadienį atšvęsti kavinėje, – pasakoja Marytė. – Buvome sukvietę svečius, turėjo atvykti ir abu vyresnieji Dainiaus broliai su šeimomis, bet jie šiek tiek sunegalavo: sloga, temperatūra. Taigi nusprendėme, kad geriau nerizikuoti, nes mudu su Dainiumi esame didelės rizikos grupėje. Geriau susitikti vėliau – kai visi bus sveiki. O ir tas koronavirusas Kėdainiuose netikėtai ėmė sparčiau plisti, todėl reikia pasisaugoti.“

Lengviau rasti adatą šieno kupetoje nei Dainių išvysti liūdintį – jaunas vaikinas širdyje džiugesio turi tiek, kad jo entuziazmo pakanka nuskaidrinti kiekvieno sutiktojo dienai.  Aldo Surkevičiaus nuotr.

Lengviau rasti adatą šieno kupetoje nei Dainių išvysti liūdintį – jaunas vaikinas širdyje džiugesio turi tiek, kad jo entuziazmo pakanka nuskaidrinti kiekvieno sutiktojo dienai. Aldo Surkevičiaus nuotr.

Vaikams – gražiausi žodžiai„Dainiau, ar jautiesi pasikeitęs per pastaruosius metus?“ – teiraujuosi jubiliato.

„Nesijaučiu, koks buvau, toks ir likau“, – patikina vaikinas.

„O mano akimis sūnus labai pasikeitė, – sako mama. – Jis tapo savarankiškesnis, labai rūpestingas man. Kai rytais išvažiuoju į dializes arba reikia išeiti į miestą, jis visada keliskart pakartoja: „Mamyte, tik tu būk atsargi.“

Dainius – nuostabus sūnus. Visiems linkėčiau turėti tokius vaikus. Kartais išgirstu, kai vaikai užgaulioja, niekina savo tėvus, pyksta ant jų. Tarp mūsų niekada tokių dalykų nebuvo. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, dėl smulkmenų ir mes pasiginčijame, bet didžiulė pagarba vienas kitam visada išlieka.

Džiaugiuosi visais trimis savo sūnumis – visi mano vaikai labai geri, – gyvenimui dėkoja Marytė ir pasidalija esanti ne tik laiminga mama, bet ir močiutė bei prosenelė. – Turiu penkis anūkus ir jau vieną proanūkę bei proanūkį. Šie du giminės pagrandukai – didžiulis mūsų džiaugsmas.“

Lyg iš giedro dangaus

Iki lemtingosios 1993-iųjų gegužės Marytė gyveno įprastą gyvenimą: drauge su vyru rūpinosi trimis savo sūnumis ir, išleidusi jauniausiąjį – Dainių – į darželį, svajojo grįžti į darbą.

„Galvojau, kaip gerai – Dainius jau išeis į darželį, o aš galėsiu grįžti į darbą, bus du atlyginimai šeimoje, bet staiga visi planai ėmė ir apsivertė, – prisimena Marytė. – 1993 m. gegužės 28 dieną Dainiui pradėjo skaudėti galvą. Nuvažiavome į priėmimą, paguldė į skyrių. Kitą dieną išvežė į Kauną, nes sūnus buvo be sąmonės. Pasirodo, galvoje – auglys, kuris įsitaisęs tokioje vietoje, kad nė negalima operuoti. Nuo auglio atsirado galvos vandenė, iškrypo stuburas. Vandenė operuota gal penkis kartus, stuburas – šešis. Turime kaulų retėjimą, tai šlaunikaulis jau trečius metus vis lūžta.

Nuo pat Dainiaus vaikystės tapome nuolatiniais ligoninių gyventojais, o namie – retais svečiais. Su sveikata buvo blogai, bet po truputį vis kapstėmės. Ligoninėse gydytojai mus jau puikiai pažinojo. Esame jiems be galo dėkingi už rūpestį: tiek Kėdainių, tiek Kauno, tiek Vilniaus medikams.“

„Maryte, bet šiandien Dainiui – 30 metų. Štai sėdi jis, šypsosi, neleidžia liūdėti nei sau pačiam, nei Jums. Ar tikėjotės, kad sūnus taip puikiai laikysis?“ – klausiu mamos.

„Buvo visko. Du kartus gydytojai man yra pasakę, kad sūnaus gyvybės gali ir nebepavykti išsaugoti. Esame buvę labai arti mirties. Teko švitinti galvytę, maitinti per zondą… Buvo labai sunkių akimirkų, bet su Dievo pagalba esame gyvi ir šiandien šypsomės“, – optimizmo nepraranda pašnekovė.

„Dainius – nuostabus sūnus. Jei ir pasipykstame, tai tik dėl smulkmenų. Aš rūpinuosi juo, o jis rūpinasi manimi“, – pasidalija Marytė. Aldo Surkevičiaus nuotr.

„Dainius – nuostabus sūnus. Jei ir pasipykstame, tai tik dėl smulkmenų. Aš rūpinuosi juo, o jis rūpinasi manimi“, – pasidalija Marytė. Aldo Surkevičiaus nuotr.

Reta liga susirgo ir patiVienai nelaimei iš paskos į Zinkų namus atsėlino ir kita. Susirgus jaunėliam sūnui, netrukus Marytė sužinojo, kad ir jos vyrui diagnozuota onkologinė liga. „Bet mes nepasimetėme – priėmėme ir šį gyvenimo išbandymą“, – tvirtybe stebina pašnekovė.

Prieš kelerius metus šeimos kasdienybę sudrebino dar viena gydytojų diagnozė – pačiai Marytei medikai aptiko inkstų amiloidozę.

„Tai labai reta liga. Ja Lietuvoje serga gal tik kokių 100 žmonių. Neaišku, kas šią ligą sukelia“, – sako kėdainietė, kuriai trissyk per savaitę tenka važiuoti į ligoninę dializių.

„Broliai labai jautriai priėmė žinią apie mamos ligą, o aš žinojau, kad mamai tikrai viskas bus gerai“, – šypsosi Dainius, tvirtu emociniu ramsčiu neretai tampantis savo artimiesiems.

Skaudžios replikos

„Jūsų šeimai teko išties didžiulis nešulys. Ar kada patyliukais širdyje klausėte gyvenimo, kodėl viskas taip susiklostė būtent jums? Pykote?“ – teiraujuosi pašnekovų.

„Mes su Dainiumi nesiskundžiame ir nedejuojame. Kas iš to? Dejonės nei jėgų, nei džiaugsmo neprideda, – įsitikinusi moteris. – Jei yra bėda, užuot aimanavus, reikia ieškoti būdų ją spręsti. Gyvename tokį gyvenimą, koks jis yra, ir stengiamės džiaugtis tuo, ką turime, branginti gerus žmones, kurių esame dosniai apsupti.“

Tiesa, kaip pasakoja pati Marytė, judviejų su sūnumi kelyje ne visi pasitaikydavo supratingi. Pašnekovams yra tekę atremti ir žiaurių liežuvių kirčių.

„Net iš giminių esu sulaukusi štai tokių žodžių: „Kam tau reikalingas toks vaikas? Atiduok jį į globos namus.“ – artimųjų beširdiškumu nustebina pašnekovė. – Kartą giminaičiai net iš namų buvo išvarę: „Von iš mano namų invalidai!“ Mieste praeiviai irgi yra klausę, kam aš čia vargstu. Bet dabar jau retai tokių kalbų išgirstame. Dabar sako, jog man reikėtų paminklą pastatyti už tai, kad vaiko nepalieku. O kaip galima palikti? Nei galvoje, nei širdyje tokios mintys netelpa.“

Visas smerkiančias replikas aplinkiniai nesikuklindavo berti Dainiui esant šalia, bet ne piktiems liežuviams pakirsti šio jauno vaikino geležinį būdą.

„Nieko, aš jau moku atsikirsti – netyliu, – šypteli tvirtą charakterį išsiugdęs Dainius. – Ilgainiui užsiauginau storą odą ir dabar jau niekas negalėtų manęs nei įžeisti, nei užgauti.

Aš vidumi jaučiu, kuris žmogus geras, o kuris – blogas. Jei blogas – negaliu su juo bendrauti, nes visas net drebėti pradedu. Labai jaučiu vidinę žmonių energiją – tarsi permatau juos.“

Apsupti gerų žmonių

Sunkiausios dienos Marytei tos, kai tenka atlikti dializes. Grįžus po šių procedūrų trūksta jėgų. Tada į pagalbą atskuba dvi kaimynės, kurios pasirūpina ir Dainiumi, ir pačia Maryte: ne tik valgyti atneš, bet ir indus ar grindis išplaus.

„Esame apsupti rūpestingų žmonių. Visi namo gyventojai labai paslaugūs ir malonūs. Net maži vaikai pasisveikina, pakalbina.

Jei sutinkame kaimyną prie lauko durų, tai jis tuoj mes savo krepšius į šoną ir pasisiūlys padėti Dainių užvežti ant panduso. Žmonės tikrai neabejingi – niekad nėra atsisakę padėti.

Džiaugiamės ir nuostabia savo socialine darbuotoja Sandra. Su ja visada palaikome ryšį, susiskambiname.

Labai norėtume padėkoti Teresei Bilikevičienei, Nijolei Misevičienei, Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos pirmininkei Almai Margevičienei ir visam kolektyvui, vairuotojui Viliui Rybeliui, Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkui Rimantui Dubosui, Daivutei Sipavičienei, Josvainių gatvės 45-to namo bendrijos gyventojams ir visiems, kas mums padeda, kai išvažiuojame į ligoninę“, – dėkoja Marytė.

Visi pastebi šypseną

Dainiaus šypsena ir gera nuotaika niekam neprasprūsta pro akis. Štai net mieste praeiviai giria vaikiną už pozityvumą.

„Sutikome parduotuvėje kaimynės seserį. Ji sako: „Dainiau, niekad nemačiau tavęs susiraukusio. Tu visada išsišiepęs.“ Tikrai, ar jam skauda, ar ką, Dainius visada su šypsena“, – džiaugiasi mama.

„Dainiau, ar kada galvojai, koks Tavo gyvenimas galėjo būti, jei ne liga?“ – klausiu pašnekovo.

„Niekad negalvodavau apie tai. Įpratau prie tokio gyvenimo, koks yra, ir tiek“, – atsako vaikinas.

„Sūnaus gyvenimas galėjo būti labai geras, bet liga viską pakeitė… – apgailestauja mama. – Tačiau Dainius turi daug draugų, su kuriais nuolat bendrauja internetu ar susitinka renginiuose, tad jam tikrai neliūdna.“

Daug laiko Dainius skiria ne tik bičiulystei su draugais, bet ir Kėdainių, Lietuvos bei viso pasaulio įvykiams. Vaikinas smalsiai seka naujienų pulsą ir puikiai žino, kas, kuriame pasaulio kampelyje vyksta.

Laukia remonto

Neįgaliojo vežimėliu po namus ir lauke keliaujančiam Dainiui bei jo mamai daugiausia kasdienių sunkumų kelia jų daugiabučio namo pirmojo aukšto laiptinėje esantis užvažiavimas – įveikus šį kelionė iki buto jau lengvesnė, nes į septintą aukštą Dainius su mama kyla liftu.

„Tas užvažavimas labai siauras. Bijau, kad pakrypus vežimėlio ratukams galime nuvirsti. Gerai, jog yra turėklas, tad aš iš visų jėgų stumiu vežimėlį, o Dainius laikydamasis už turėklo stengiasi man padėti. Pernai vieną kartą ratukai pakrypo ir vos nenugriuvome. Laimė, kaip tik į laiptinę įėjo namo gyventoja ir padėjo užvežti vežimą.

Mūsų name žada pradėti remonto darbus, tvarkyti liftą, tai tada, sakė, turėtų sutvarkyti ir šį užvažiavimą. Labai laukiame darbų pradžios“, – pasidalija Marytė.

„O ko dar trūksta lengvesnei kasdienybei?“ – klausiu šeimos.

„Kad žmonės nebūtų tokie pikti, kad pavydo tokio nebūtų“, – atsako pašnekovė.

„Ir Jums pavydo kliūna?“ – nusistebiu.

„Taip. Štai pasidarėme visame bute remontą, o svarbiausias klausimas žmonėms – iš kur gavome pinigų, – atskleidžia Marytė ir tuoj numoja ranka. – Bet mes nekreipiame dėmesio – stengiamės būti tarp pozityvių žmonių.

Džiaugiamės, kad jau pasibaigė karantinas ir galime išeiti, išvažiuoti, aplankyti draugus. Labai laukiame kiekvienos mieste rengiamos šventės – būtinai jose dalyvaujame. Taigi randame galimybių įdomiai gyventi.“

 

Saulė SAKALAUSKAITĖ