Šeimininkavimas virtuvėje Kauno kolegijos maisto technologijos trečiojo kurso studentei Marijai Grigonytei anksčiau tebuvo pramoga. Prieš šešerius metus jaunai šėtiškei tai tapo didele aistra, o galiausiai – jos pašaukimu. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Visas savo sukauptas žinias ir patirtis man nuo mažens sėkmingai perdavė močiutė Vacė ir mama Jūratė. Esu labai smalsi, jau tada viskuo domėjausi, bet, nuoširdžiai sakau, jog tuo metu ateities savęs, didžiąją dalį savo laiko praleidžiančios virtuvėje, neįsivaizdavau. O štai šiandien esu Kauno kolegijos maisto technologijos trečiojo kurso studentė ir tuo žiauriai mėgaujuosi“, – šypteli iš Šėtos miestelio kilusi Marija GRIGONYTĖ (21).

Hobiu tapo prieš 6 metus

Drauge su močiute ir mama virtuvėje atliekami ne vien kruopštumo, bet ir fantazijos reikalaujantys darbai ilgus metus Marijai tebuvo pramoga.

„Pramoga, įdomus laiko leidimas su močiute ir mama, receptas išbandyti ką nors naujo, nustebinti šeimą iki tol neragautais gaminiais… Tarsi perkūnas iš giedro dangaus viskas aukštyn kojomis apsivertė netikėtai, prieš šešerius metus. Būdama Šėtos gimnazijos dešimtoje klasėje pagaminau pirmąjį savo tortą. Tai buvo „Raffaello“ tortas“, – prisimena M. Grigonytė, jau spėjusi padirbėti ir keliuose laikinosios sostinės restoranuose.

Artimieji aktyviai skatino

Šeimos nariams Marijos keptas „Raffaello“ tortas taip patiko, jog jie dar aktyviau nei bet kada ėmė skatinti merginą skanumynų gaminimu užsiimti dažniau, mėginti kepti naujus, įvairesnių skonių tortus.

„Galbūt skatino todėl, kad matė džiaugsmą mano akyse, begalinį užsidegimą ruošti konditerinius gaminius… o galbūt tiesiog norėjo skaniai, saldžiai pavalgyti“, – juokiasi Kauno kolegijos trečiakursė iš Šėtos.

Noras gilinti žinias šioje srityje su laiku tik augo, kaip ir vis didesni tapo lūkesčiai ruošiant maistą.

„Su laiku ėmiau kelti sau vis didesnius reikalavimus ir tikslus bei stengiausi viską daryti taip, kad rezultatas pradžiugintų mane pačią. Iššūkiams virtuvėje – taip, taip ir dar kartą taip!“, – šypteli M. Grigonytė.

Nuo tada maisto gaminimas tapo didele ir labai svarbia merginos gyvenimo dalimi. Ji pradėjo lankyti skirtingus konditerijos kursus, o švenčių proga dovanų gauti vieną po kitos konditerinių gaminių receptų knygas.

„Tai tik dar kartą įrodė, jog mano talentas aplinkinių yra vertinamas. Augo apetitas žinioms, ir pagaliau 2018 metų pabaigoje pasiryžau nemenkam iššūkiui – studijų praktiką atlikti Vokietijos kepykloje „DLS“. Praktikos metu ne tik gilinau teorines žinias apie duoną ir konditeriją, bet ir turėjau galimybę prie viso to prisiliesti savomis rankomis. Tai buvo neįkainojama patirtis, įgyta šalyje, kurioje duonai keliami ypač dideli kokybės reikalavimai“, – pasidžiaugia maisto technologijos specialybės paskutiniojo kurso studentė.

Gaminti laiko turi tik savaitgaliais

Tiesa, pastaruoju metu „Rinkos aikštės“ pašnekovė progų pašeimininkauti turi ne tiek ir daug.

„Gaminu rečiau negu norėtųsi. Studijuoju paskutiniame kolegijos kurse, darbo dienomis būnu Kaune ir laiko tarp paskaitų ar po jų nėra daug, o kur dar kursiniai ir kiti rašto darbai… Vis dėlto kiekvieną savaitgalį grįžtu į gimtąją Šėtą, kurioje galiu mėgautis savo laiku virtuvėje. Joje būdama pasikraunu energijos ir palepinu visą šeimą. Laukia savaitgaliais manęs šeimyna ir nekantrauja, ką pagaminsiu šįkart“, – šypteli M. Grigonytė.

Broliai iš proto eina dėl sesers lazanijos

Beje, ne kas kitas, o šeimos nariai buvo, yra ir bus patys svarbiausi Marijos kulinarinių šedevrų degustatoriai.

„Jie negaili tiek gerų žodžių, tiek konstruktyvios kritikos, į kurią visad atsižvelgiu. Žinoma, jie visada džiaugiasi galimybe skaniai pavalgyti. Taip pat ir draugai mėgaujasi progomis paragauti įvairių saldumynų“, – pasakoja M. Grigonytė.

Iš visų gėrybių, kurias ant pietų ar vakarienės stalo šeimos nariams patiekia iš studijų į gimtąjį miestelį savaitgaliais sugrįžtanti M. Grigonytė, viena labiausiai laukiamų – itališkoji lazanija.

„Broliams Mindaugui ir Robertui labiausiai patinka būtent lazanija. Nors, prisipažinsiu, seniai ją ir gaminau. Kadangi dabar duodama interviu užsiminiau – teks greitu metu vėl palepinti brolius, – juokiasi šėtiškė. – Pati gaminti mėgstu viską – tiek sriubas, mėsos patiekalus, tiek užkandžius ar desertus… Kaip ten bebūtų, konditerinius gaminius ruošti mėgstu labiau už viską – ir tortus, ir pyragus, ir skruzdėlyną, ir grybukus, ir keksiukus. Ko jau ko, bet jau konditerijos mano artimieji tikrai atsivalgo. Iš esmės, ar mėsa, ar žuvis, ar konditerija – mėgaujuosi viskuo, ką darau, ir visada stengiuosi gauti patį geriausią rezultatą.“

Būtini ne vien miltai ar cukrus, bet ir… meilė

O rezultatas dažnai būna… stebuklingas.

„Virtuvė man – tai vieta, kurioje gimsta stebuklai. Tik žodžiu „stebuklai“ galima apibūdinti tai, kas virtuvėje įvyksta. Turint vieną kitą ingredientą ir įdėjus kelis gramus meilės, išeina maisto patiekalas. Šiuo aspektu meilė tam, ką darai, yra svarbiausia. Jeigu maistą ruoši iš reikalo, be meilės, tai atsispindi patiekalo skonyje“, – neabejoja M. Grigonytė.

Skamba E. Sheeran ir C. Scott muzika

Merginai šeimininkaujant virtuvėje, joje kaskart aidi muzika. Pačios M. Grigonytės teigimu, muzika savotiškai įkvepia ją stebinantiems atradimams, nuramina, suteikia jėgų ir stiprybės, padeda užmiršti visus dienos rūpesčius ir leidžia pasinerti į gaminimo malonumus.

„Pasiruošiu darbo vietą, įsijungiu muziką, ši skamba įvairi, bet dažniausiai – Ed Sheeran arba Calumn Scott dainos, ir kimbu į darbus. Būna netgi tokių atvejų, kad darbuodamasi dirsteliu į laikrodį ir pamatau, jog jau vidurnaktis arba netgi gerokai po jo – nė nepastebiu, kai laikas virtuvėje ištirpsta. Esu girdėjusi žodžius: „Daryti tai, ką mėgsti, yra laisvė. Mėgti tai, ką darai – laimė.“ Tad gamindama jaučiuosi laisva ir be galo laiminga“, – šypteli „Rinkos aikštės“ pašnekovė.

Svajonėse – nedidelė jauki kepyklėlė

Jauna mergina nedrąsiai prabyla ir apie savo ambicijas – po šešerių atradimų metų maisto ruošimo srityje, studijų, kurias baigs jau šįmet, nuolatinio noro tobulėti vedina M. Grigonytė svajoja vieną dieną atidaryti savo pačios kepyklėlę.

„Joje būtų galima rasti ne vien įprastus desertus, bet ir skanėstus žmonėms, netoleruojantiems laktozės ar glitimo. Tokių žmonių vis daugėja, o desertų pasirinkimas, pritaikytas specialių poreikių žmonėms, vis dar siauras. Studijų metu rašydama baigiamąjį darbą sukūriau kaneles, kurios yra pritaikytos glitimo netoleruojantiems žmonėms. Bet apie jas – kitąkart“, – intriguoja žavingoji virtuvės meistrė M. Grigonytė iš Šėtos miestelio.

KEKSAS

Reikės:

2 kiaušinių,

300 g cukraus,

400 g kvietinių miltų,

200 g pieno,

100 g sviesto,

1 a. š. kepimo miltelių,

kakavos pagal skonį ir baltojo šokolado papuošimui.

Gaminimas: Kiaušiniai gerai išplakami su cukrumi. Kepimo milteliai sumaišomi su miltais. Sijojant miltai dalimis įmaišomi į išplaktus kiaušinius. Į gautą tirštą masę supilamas pienas, gerai išmaišoma, tada supilamas išlydytas sviestas, išmaišoma iki vientisos masės. Paruošiama kekso kepimo forma, kuri gali būti metalinė arba silikoninė. Forma ištepama aliejumi bei pabarstoma miltais. Į formą supilama pusė masės. Į likusią dalį suberiama kakava, viskas gerai išmaišoma ir supilama į tą pačią formą, ant viršaus. Taip gaunamas dviejų spalvų keksas. Kepama 180 °C įkaitintoje orkaitėje, daugmaž 40–50 minučių. Iškepus paliekama šiek tiek atvėsti. Kol keksas vėsta, garų vonelėje išlydomas šokoladas. Išlydytas šokoladas supilamas ant kekso viršaus, tolygiai paskirstomas ir paliekamas atvėsti. Skanaus!

„RIEŠUTĖLIAI“

Reikės:

5 kiaušinių,

1 stiklinės cukraus,

200 g sviesto,

1,5 stiklinės kvietinių miltų.

Gaminimas: Kiaušiniai gerai išplakami su cukrumi, įmaišomi išsijoti miltai. Išlydomas sviestas ir dalimis įmaišomas į gautą tešlą. Kepama specialioje riešutėlių formos keptuvėje apie 2 minutes iš abiejų pusių. Įdaras gali būti įvairus, pati dažnai renkuosi karamelizuotą saldintą sutirštintą pieną „Rududu“. Ir paprasta, ir skanu!

 

Karina SLOBODENIUKAITĖ