Kiekvienam svarbu būti išklausytam, suprastam. Išgyvenančiam dvasinį sukrėtimą žmogui būtina išsikalbėti, tačiau ne visada atsiranda draugų, kurie turi laiko ir noro išklausyti. Kartais širdį išlieti norisi nepažįstamam žmogui, nes šeimos nariai, artimieji neretai ima priekaištauti arba nurodinėti, kaip gyventi, todėl jaučiamės ne paguosti, o pažeminti.

Nelaimės ištinka visus

Jau 20 metų Lietuvoje veikia Vilties linija, į kurią galima skambinti visą parą, arba savo problemas išdėstyti elektroniniu laišku. Šios tarnybos koordinatorė Rita Trijonytė pabrėžė, kad pagalba teikiama nemokamai ir anonimiškai, o informacija, kuria dalijasi skambinantieji, yra konfidenciali.

„Specializuojamės teikti pagalbą suaugusiesiems. Tad didžioji dalis į mus besikreipiančiųjų – vyresni kaip 30 metų amžiaus asmenys, atsidūrę krizinėse situacijose, turintys įvairių bendravimo problemų, kenčiantys nuo nepakeliamos vienatvės, nebenorintys gyventi. Dažniausiai kreipiamasi dėl pašlijusių tarpusavio santykių šeimoje arba darbe. Skambina ir ligų kamuojami, finansinius nepriteklius patiriantys žmonės, kenčiantieji netekties, išdavystės skausmą, turintieji įvairių priklausomybių, praradusieji darbą, patiriantieji sunkumų su vaikais arba tiesiog žmonės, kurie nori, tačiau neturi su kuo pasikalbėti. Nelaimės ištinka žmones nesirinkdamos, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso. Skambina ir verslą turintieji, ir bedarbiai“ – pasakojo R.Trijonytė.

Vilties linijos istorija

Vilties linija pradėjo veikti 1998-aisiais Telšiuose psichologės Vandos Benaitienės iniciatyva. Tuomet buvo suburta bendraminčių komanda ir pradėta ruošti pirmoji savanorių grupė. Klaipėdoje jau veikė analogiška pagalba telefonu – Paguodos linija, kuri dirbdavo nakties valandomis, o Telšiuose Vilties linija pradėjo dirbti dienos metu. 2001 metais linijos, pasivadinusios Vilties linija, pradėjo kartu teikti pagalbą. Per tą laiką parengta apie 300 savanorių, kurie ilgiau ar trumpiau savanoriavo emocinės paramos tarnyboje. Tačiau vien savanorių veiklai užtikrinti nepakanka, todėl dirba ir etatiniai darbuotojai: psichikos sveikatos specialistai, specialiai šiam darbui parengti konsultantai.

Suprasti ir atjausti

Neretai žmogus ilgai kenčia, nemokėdamas susitaikyti su slegiančia, gniuždančia situacija, nežinodamas, kaip pakeisti savo gyvenimą. Kai pagaliau ryžtasi išlieti širdį artimiausiems žmonėms, šeimos nariams, dažnai lieka nesuprastas.

„Tarkim, anytos ar vyro skriaudžiama žmona, pasiskundusi savo mamai ar seseriai, neretai išgirsta: „Ar aš tau nesakiau? Nereikėjo už jo tekėti. Jų visa giminė tokie... Neklausei manęs, užtat dabar kenti.“ Arba puola patarinėti, auklėti, kaip reikėtų „teisingai“ gyventi. Žmogus lieka neišklausytas, nepaguostas, atvirkščiai - pasijunta nevykėliu, nesugebančiu tvarkyti savo gyvenimo. Kenčiantis asmuo nenori pamokymų – jam reikia išsikalbėti ir pajusti, kad jį supranta, atjaučia. Dažnai šeimos nariai mėgina slopinti neigiamas artimo žmogaus emocijas, sakydami: „Nesigraužk, viskas praeina. Laikas viską užgydo. Viskas bus gerai.“ Arba sumenkina jo bėdas: „Čia dar ne pasaulio pabaiga. Būna ir blogiau.“ Pokalbis su „Vilties linijos“ psichologu padeda žmogui susidėlioti mintis, naujai pažvelgti į situaciją. Išsikalbėjęs jis pasijunta geriau, nes pradeda suvokti savo būsenos priežastis. O kai jas suvokia – aprimsta, susitaiko, priima ir pradeda ieškoti sprendimų ir išeičių iš krizinės situacijos.

Pastaruoju metu pastebime, kad žmonės labiau linkę išsipasakoti, drąsiai kalba apie dalykus, dėl kurių jie kenčia, ieško išeičių iš komplikuotų santykių, stengiasi nutraukti santykius su partneriais, iš kurių patiria smurtą, išdrįsta atverti susikaupusius jausmus ir skaudžias patirtis iš vaikystės. Žmonės tikrai tapo drąsesni, laisvesni“, – pasakojo R.Trijonytė.

Kai žmogus kenčia

• Nepalikite jo vieno.
• Parodykite nuoširdų susirūpinimą jo išgyvenimais. Pasakykite jam: „Matau, kad tau sunku ir man tai tikrai rūpi.“
• Paskatinkite jį išsikalbėti, išreikšti savo jausmus. Paklauskite, kas jį slegia.
• Išklausykite jį kuo atidžiau, nepertraukinėkite ir nekritikuokite. Krizę išgyvenantis žmogus turi turėti galimybę kuo daugiau kalbėti apie skausmą, kurį jaučia.
• Nenuvertinkite jo problemų. Kenčiančiam žmogui nesakykite: „Viskas bus gerai.“
• Prisiminkite savo paties sunkius išgyvenimus: kaip tuo metu jautėtės, kas Jums padėjo, ko norėjosi iš aplinkinių.

Vilties linija

Skambinkite 116 123

Rašykite 116123@viltieslinija.lt

Parengė Virginija Genienė