Jurga ir jos dukra Miglė – kaip viena kitą palaikančios ir svajonių sparnus auginančius sielos dvynės.

„Svajok atsargiai“, – ištaria pabiržietė Jurga Fergizienė stebuklingai gražų vasaros vakarą. Žodžius lydi palaimingas atodūsis, skambantis kaip išsipildymas. Nutrinantis ką tik moters balse girdėtą liūdesio spalvą ir tyliu džiugesiu užliejantis prie Pabiržės bažnyčios žaliuojančią erdvę.

Vakarėjanti saulė bando paliesti tvenkinyje besisupančias lelijas ir krante boluojančiose naujose gultynėse – sūpynėse susirangiusią ryškiaspalvę mergaitę. Čia pat – medžiu kvepianti persirengimo kabina su stogu ir laipteliais. Virve užsiropštęs ant šito medinėmis žaliuzėmis mirgančio statinio stogo naktį gali stebėti žvaigždes, o dieną – žvalgyti apylinkes, stebėti tvenkinyje besimaudančius draugus. Tiltelis į ežerą – su rampa, ant kurios galima gulėti arba įsibėgėti šuoliui į ežerą. Tolėliau – atgijusi vaikiška karuselė.

„Stebuklai“, – teigė iš Pabiržės ką tik grįžusi „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ komandos kuratorė Viktorija Liubinaitė. Ji kartu su dar devyniais architektais, menininkais, jaunimo darbuotojais ir kitais savanoriais stebėjo, kaip vietos vaikai vos per penkias dienas sukūrė ir pastatė modernią paplūdimio erdvę visai bendruomenei.

„Suaugusieji net neįsivaizduoja, ką vaikai gali padaryti, bet svarbu jiems tiesiog leisti ir jais patikėti“, – neabejoja V. Liubinaitė, šalies spaudai pasakojusi apie Pabiržę. Miestelį, kuriame suaugusieji ne tik patikėjo vaikų ir savanorių sukurtu objektu, bet ir nepaprastai daug padėjo, kad jis taptų realybe.

Jurga Fergizienė, nuo vasario vadovaujanti Pabiržės bendruomenei, jaunųjų architektų ir menininkų komandą pristatė Škaplierinės atlaidų dieną vykusioje šventėje. Pasakojo, kad vasaros atostogų metu mažųjų Lietuvos miestelių bendruomenes aplankančios architektų kūrybinės dirbtuvės šį kartą pasirinko ir Pabiržę. O rinkosi iš 83 pretendentų! Pabiržiečių projektas buvo tarp septynių atrinktųjų.
„Kažkada per televiziją pamačiusi, ką gali sukurti bendruomenės, vadovaujamos keliaujančių architektų komandos, tik pasvajoti galėjau apie tai“, – kalba dvylikametės Miglės ir dešimtmetės Elingos mama.

O svajonė ėmė ir išsipildė, kai draugės paraginta Jurga užpildė anketą dalyvauti projekte.
„Užpildyti anketą buvo lengviausia“, – sako Jurga, kukliai kalbanti apie savo indėlį į tai, kas vyksta bendruomenėje. Ramiai, tačiau su begaliniu tikrumu ir dėkingumu ji kalba apie penkias dienas vykusios kūrybinės stovyklos savanorius, tarp kurių – ir bendruomenės žmonės. Jų vardus Jurga taria lyg kalbėdama apie stebuklinių pasakų veikėjus, vadina juos gerosiomis fėjomis, nuostabiais vaiduokliais, supermenais… O vardai iš tikro tokie pabiržiškiams artimi – Nerijus, Jaunius, Gražvydas, Gytis, Saulius ir kiti… Pasak Jurgos, jie bendruomenėje tyliai „vaiduokliauja“ – tai žolę nupjauna, tai medelį ar vandens lelijas pasodina… Šių bendruomenės žmonių dėka kūrybinėje stovykloje atsirado medienos, technikos, stiprių rankų.

Bendruomenės vadovė džiaugiasi bendravimu su seniūnija, „Agaro“ įmone – be jų pagalbos ir finansinės paramos kūrybinė stovykla nebūtų taip sklandžiai išsipildžiusi. Nuo pat ryto iki vėlumos plušėjusiems vaikams ir suaugusiems savanoriams labai skanus buvo įmonės „Laigis“ paruoštas valgis.

Tai, ką vaikai piešė komiksuose, gamino idėjų maketuose, realybe tapo dirbant kartu su architektais, menininkais ir tėvais bei kaimynais. Susirinkdavo apie 15 – 20 jaunųjų pabiržiečių, kurių amžius – nuo 8 iki 15 metų.
Labiausiai Jurga džiaugiasi, kad vaikai galėjo suprasti, kas yra savanorystė ir kad aplinką kurti, puošti galima ne tik už atlygį. Anot jos, labai svarbu, kad šis vaikams ir jaunimui skirtas projektas vykdomas neatsižvelgiant į socialinę padėtį.

„Juk kone įprasta, kad visi projektai sukasi apie socialiai pažeidžiamiausius. O tie vaikai, kurių tėvai dirba, visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą, tampa lyg ir pamiršti. Tai, kas vyko šią vasarą pas mus, nuostabus dalykas. Ir visi dalyviai – atvykę ir savi, maži bei dideli – nuostabūs“, – kartoja Jurga. Moteris, kuri pokalbio pradžioje kalbėjo apie liūdesį dėl kartais labai sunkiai auginamo bendruomeniškumo, žmonių noro visko reikalauti, kritikuoti ir kaltinti. Kintantis Jurgos emocijų ir energijos laukas – be galo tikras ir nuoširdus.

„Per tuos pusę metų labai pasenau… Esu tas žmogus, kuris daro, bet ne vadovauja“, – kalba Jurga, dirbanti „Agaro“ įmonėje, dalyvaujanti ir miestelio, ir parapijos bendruomenės veikloje.
„Mama, tu esi labai jauna“, – užginčija spindinčiomis akimis į Jurgą žiūrinti dukra.
Netrukus jos abi kopia į žvaigždžių stebyklą, sukasi karuselėje, o Jurgos jau nekantraudamos laukia ir skubina dėl renginio tartis norinčios moterys…

Alfreda Gudienė