Šiandien į „Rinkos aikštės“ blykstę pateko Seimo nario Dariaus Kaminsko žmona gydytoja odontologė Aušrelė Kaminskienė. Kodėl? Todėl, kad vyrui išvažiavus dirbti į Seimą, Kėdainiuose ji liko viena. Kodėl A. Kaminskienė nesikrausto gyventi pas vyrą į Vilnių?

– Jau beveik metus gyvenate viena, o į Seimą išrinktas Jūsų vyras gyvena Seimo viešbutyje. Kodėl nesikraustote pas jį?

– Pasakysiu taip, kaip yra. Nors būname ne kartu, bet esame drauge. Mano vyras niekur neišsikraustė. Seimo viešbutis jam ir yra tik viešbutis, kuriame jis nakvoja darbo dienomis, o savaitgaliais dažniausiai grįžta namo. Tai nelabai ir turiu kur kraustytis. Juk niekas paskui sutuoktinį, išvykusį į ilgalaikę komandiruotę, nesikrausto.

O jei visai atvirai, tai turiu tokį gyvenimo ir būdo bruožą – pastovumą. Man labai svarbus pastovus darbas, pastovi gyvenamoji vieta. O vyro darbas juk vienu gyvenimo periodu gali būti Vilniuj, kitu – Kaune, o namai vis tiek yra čia, Kėdainiuose.

Mes su Dariumi Kėdainiuose gyvename jau 25-erius metus. Čia prabėgo vieni gražiausių mūsų gyvenimo metų. Mes čia sukūrėme draugų ratą, kartu auginome vaikus, kartu džiaugėmės, kartu rūpinomės, kartu liūdėjom. Todėl realiai pakeisti gyvenamąją vietą būtų labai sunku ir sudėtinga. Todėl dalį laiko ir gyvenu viena. Viena, bet ne vieniša.

O dienos taip greit lekia, kad net nespėju pamatyti, kaip pralekia darbo savaitė ir vyras grįžta namo. O ir kasdien daugybę kartų susiskambinam, tai atstumo nejaučiam, net pasiilgti vienas kito nespėjam.

– Dažnai sakoma, kad politika gadina žmones, į Seimą patekę žmonės staiga pasijunta išrinktaisiais ir bemat suponėja. Ar Jūsų vyras jau spėjo suponėti?

– Darius ir yra išrinktasis, nes jį į Seimą išrinko Kėdainių krašto žmonės. Bet jis tikrai nesuponėjo. Koks buvo paprastas išsilavinęs inteligentas, toks ir liko.

Mes kartu gyvename jau tris dešimtmečius, tad bet kokius pokyčius kaipmat pastebiu, tačiau per pastaruosius metus nepastebėjau jokių pokyčių Dariaus charakterio bruožuose. Na, galbūt tik dar labiau išryškėjo jo atsakingumas ir pareigingumas.

Bet aš džiaugiuosi, kad mano vyras į darbą Seimą žiūri labai atsakingai. Dažnai matau, kaip jis iki išnaktų sėdi prie svarstomų projektų, įsigilina ir teikia pasiūlymus tam, kad Lietuvos žmonėms būtų tikrai kur kas geriau gyventi. Ir toks jo atsakingumas manęs visai nestebina – jis visuomet gilindavosi į darbus, kuriuos dirbdavo ir visuomet viską stengdavosi atlikti geriausiai kaip tik gali ir iki pat galo.

Į Seimą išrinktas Darius Kaminskas prisiekė tarnauti Lietuvos žmonėms. BNS nuotr.

– Matyt, todėl, vos išėjus į kokią Kėdainių gatvę jį kaipmat kalbina jei ne viena, tai kita moteris – vis tik žmogus labai daug metų dirbo gydytoju ginekologu. Ar Jūsų netrikdo toks moterų dėmesys Jūsų vyrui?– Ne, netrikdo. Tai rodo tik tai, kad Darius visą gyvenimą dirbo išties prasmingai ir reikalingai.

Jis tikras profesionalas, niekada neatsižadėsiantis Hipokrato priesaikos. Manau, kad nesvarbu, kokį darbą jis dirbs, širdyje visuomet liks gydytoju. Matau, kad kartais jis ilgisi gydytojo darbo, pasiilgsta savo nuoširdaus ir gero kolektyvo. Matau, kaip jis, sutikęs savo buvusias pacientes, šnekučiuojasi apie jų augančias atžalas. Kėdainiuose jis yra padėjęs į pasaulį ateiti daugiau kaip 3 tūkstančiams mažylių.

Ir tas jo darbas trukdavo 24 valandas per parą. Į skubius skambučius iš skyriaus dažnai tekdavo atsiliepti ir man, išklausyti greitą personalo apibūdinimą, kokia yra situacija ir kaip reikia skubiai važiuoti, nors personalas net neišgirdo, kad atsiliepiau aš, o ne Darius. Taigi tekdavo pergyventi kartu ir sėkmes darbe, ir sunkias situacijas.

Mes abu esame gydytojai, todėl nė vienas ir nemokame kitaip dirbti – tik labai atsakingai ir maksimaliai gerai kaip tik galime. Šis įprotis ir jam, ir man įaugęs į kraują, tad jau nebesistebiu, kad ir į darbą Seime jis žiūri nepaprastai atsakingai ir pareigingai.

– Bet vyrui tapus Seimo nariu pasikeitė ir Jūsų statusas, esate jau nebe gydytojo, o Seimo nario žmona. Ar tai įpareigoja?

– Būti Seimo nario žmona lygiai tokia pati pareiga, kaip ir būti gydytojo, šokėjo ar kokios kitos specialybės vyro žmona. Žmona yra žmona. Ir darbo statuso pokyčiai tam jokios įtakos neturi. Atsakomybė mylimam žmogui ir buvimo kartu džiaugsmas – toks pat.

Keičiasi tik pokalbių temos. Dabar didžiąją mūsų pokalbių dalį sudaro temos apie įstatymų pokyčius, nuolatinis galvojimas ir diskutavimas, ką galima padaryti, kad Lietuvos žmonės gyventų geriau.

Dabar abu su Dariumi labiausiai norime, kad Lietuva užsiaugintų naują jauną, stiprią, drąsią, sveiką kartą. Ir kad mūsų jaunimas norėtų gyventi Lietuvoje ir džiaugtųsi gyvenimu Lietuvoje, kad jie kurtų šeimas ir savo ateitį savame krašte – juk tik čia jie bus šeimininkai. Kai vaikai bus laimingi, kai anūkai bus laimingi, tikrai būsime laimingi ir mes, ir mūsų tėvai. Norėtųsi, kad mes turėtume stiprią, tvirtą Lietuvos ateitį.

– Visa tai skamba labai gelbėtojiškai ir deklaratyviai...

– Nieko panašaus. Visa tai – realu, jeigu tik kiekvienas pradėsime nuo savęs ir atsigręšime į šalia esantį. Jei nuspręsime čia ir dabar daryti tai, ką galime padaryti geriausio ne tik tam, kad geriau būtų man pačiam ar mano šeimai, bet ir kitam žmogui.

Dariaus darbas tobulinant įstatymus – jau pirmas realus žingsnis į didelius pokyčius. Jis tą mūsų kitokią Lietuvą kuria globaliai – tobulindamas įstatymus, o aš – lokaliai – užsiimdama savanoryste, per gerus darbus.

Savanoriaudama labdaros ir paramos fonde „Viltis–Vikonda“ aplankiau daugybę šeimų, gyvenančių mūsų rajono kaimuose. Ir žinote ką supratau? Ogi tai, kad dėl didžiosios dalies jų visų sunkumų, dėl nepritekliaus ir skurdo, dažniausiai yra kaltas alkoholis. Todėl pirmiausia kuriant rytojaus Lietuvą, reikia išspręsti šią problemą. Džiaugiuosi, kad mano Darius prie to prisidėjo priimant Alkoholio kontrolės įstatymą.

– Tai jūs manote, kad šis įstatymas išgelbės Lietuvą?

– Jei šis įstatymas apsaugos bent vieną vaiką, paauglį, jauną ar suaugusį žmogų nuo bent vienos papildomos taurės ar stikliuko pakėlimo bet kartą ar bent keletą kartų per metus, tai jau bus ženklus pasiekimas. Kita vertus, jei šis įstatymas neišgelbės, tai bent jau ir nepakenks žmonių sveikatai. O kaip žinia, už ją žmogui nieko svarbesnio nėra.

Man kaip medikei belieka tik apgailestauti, kad šis įstatymas priimtas tik dabar, o ne gerokai anksčiau. Juolab kad alkoholio problema yra palietusi tiek miestą, tiek kaimą.

Baisu ir graudu matyti, kaip prasigeria jauni žmonės.

Skaudu matyti vargstančias močiutes, kurios turi išlaikyti savo geriančius vaikus.

Dar skaudžiau matyti nusivylusias, išsiilgusias šilumos vaikų akeles, kurios tikisi, kad pašalpų mokėjimo dieną mama nupirks saldainį ar žaisliuką.

Labai skaudu ir labai sunku į tai žiūrėti.

Galbūt todėl ir turiu tokį tikslą – dalyvauti savanorystės veikloje, kad galėčiau padėti tiems šilumos išsiilgusiems vaikams. Padėti vargstantiems senukams ir padėti tiems alkoholį vartojantiems žmonėms, kurie nori keistis, tiems, kurie dar turi vilties ir galvoja, kad gyvenimas gali būti ir kitoks, kurie nori išbristi iš alkoholizmo liūno.

Ir nenormalu yra ne tai, kad priimtas alkoholio vartojimo ribojimo įstatymas, o tai, kad visuomenėje girdisi pasipriešinimo gaidos – neva draudimais nieko nepasieksi ir problemos neišspręsi.