S. Blockienė: "Vainikui gaminti galite panaudoti viską, ką randate lauke."

Didžiosios metų šventės – ne už kalnų, todėl pats metas pamąstyti apie tai, kaip originaliai ir neišleidžiant daug pinigų papuošti namus. Vienas iš švenčių atributų – advento vainikas, kabinamas ant durų arba dedamas tiesiog ant stalo. Be jo šiais laikais sunku įsivaizduoti Kalėdų laikotarpį. Subtilų ir puošnų vainiką galite sukurti ir patys.

Lauko dovanos

Svetlana Blockienė jau kelerius metus gamina nuostabius advento vainikus. Žvakių dekoratore dirbanti moteris baigė tekstilės specialybę, tačiau prieš kelerius metus pradėjo kurti kalėdinius atributus ir jais prekiauti kalėdinėse mugėse. „Daug metų dirbau banke, studijavau tekstilės mokslus, tačiau taip nutiko, kad mūsų skyrių uždarė ir likau be darbo. Tuomet pagalvojau, kad galėčiau pati kuo nors užsiimti. Taip pradėjau gaminti kalėdinius žaisliukus ir atributus“, – pasakojo menininkė.

Svetlanos teigimu, nieko nėra gražiau už savo rankomis sukurtą advento vainiką. Jam gaminti galima panaudoti viską, ką randate lauke – šieną, samanas, medžių šakeles, uogas, kankorėžius.

Pasak dizainerės, vainiko pagrindą galima susukti iš popieriaus, šieno ar šiaudų, o pagamintaisiais iš putplasčio, kitų medžiagų prekiaujama parduotuvėse. „Siūlyčiau prieš klijuojant vaisius, uogas sudžiovinti, taip pat nepamiršti, kad klijuoti reikia karštais klijais arba apsukti blizgia floristine vielute, kuri vainikui suteiks puošnumo. Ji padės suformuoti samanas, kurios atrodys tvarkingiau, nepasišiaušusios. Taip pat tinka ir storesni siūlai, kurie taip pat gali būti dekoro elementu“ –patarė Svetlana.

Tinka ir prieskoniai

Advento vainiką, pasak menininkės, jei jame nėra eglišakių ar kitų nedžiovintų dalykų, galima naudoti kelerius metus. „Medžiagų vainikams galima nusipirkti ir floristikos prekių parduotuvėje, nebūtina miške draskyti samanas. Nulūžusių šakelių, nukritusių kankorėžių prisirenku miške, o štai riešutų nusiperku turguje“, – pasakojo Svetlana.

Pasak jos, advento vainikams labai tinka prieskoniai, kurie populiarūs kuriant įvairias kompozicijas. „Naudoju žvaigždinius anyžius, cinamono lazdeles. Tinka visi prieskoniai – ir kvapieji pipirai, ir gvazdikėliai. Pastarųjų galite prismaigstyti į apelsiną, tuomet labai kvepės. Labai gražiai atrodo vainikai iš kavos pupelių su prieskoniais“, – patikino vainikų kūrėja. Anot jos, riešutai simbolizuoja išmintį, cinamono lazdelės ir kiti prieskoniai –sukauptą patirtį ir žinias, uogos ir vaisiai – vaisingumą.

Advento puošybai dažniausiai naudojamos natūralios, neblizgios medžiagos, nes dar šventės nėra, dar Jėzus negimė. Svetlanos teigimu, advento vainikai gali būti pritaikomi ir kitoms šventėms. „Tai nėra griežtai advento atributas, juos galima panaudoti ir Velykoms, tik vietoje keturių žvakių į vidų reikia sudėti kiaušinius. Šie dekoratyvūs rankų darbo dirbiniai gali būti naudojami ir kaip interjero detalė“, – sakė menininkė.

Tradicijos

Pasak tautosakos specialisto Viliaus Greičiūno, advento vainikas turi daugiau kaip pusantro šimto metų istoriją. „Yra daug aiškinimų, kaip atsirado advento vainiko tradicija ir kodėl ji išplito po visą pasaulį, – sakė jis. – Tarkim, senovės pagonių tikėjime buvo ritualas, atliekamas gruodžio mėnesį, kai žmonės prisirinkdavo eglišakių viršūnėlių ir uždegdavo jas kartu su laužais pavasario sugrįžimo vilties, šviesos pergalės prieš žiemos tamsą ženklan.“

Krikščionybė šiek tiek pakeitė šių ritualų prasmę: trokštamos šviesos, šilumos, gyvybės laukiama ne iš saulės, bet iš Kristaus. Pergalė, kurios laukiama, yra Kristaus pergalė prieš tamsybes ir mirtį.

Advento vainikas yra apskritas, o apskritimas nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas, taip pat reiškiantis niekada negęstančią saulę ir jos metinį ciklą. Tokia forma išreiškiama Kristaus paslaptis. Kaip žiedas, taip ir vainikas yra ištikimybės, karaliavimo ir pergalės ženklas. Jau Senovės Romoje ant žaidynių arba karų nugalėtojų galvų buvo dedami laurų vainikai. Advento vainikas skelbia, kad Kūdikėlis, kurio laukiama, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.

Visada žaliuojančios eglės arba pušies šakos, kuriomis vainikas puošiamas, išreiškia viltį ir nesibaigiantį amžiną gyvenimą. Žalios šakos taip pat primena iškilmingą Jėzaus žengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės sutiko su žaliuojančiomis šakomis rankose kaip Karalių ir Išganytoją. Dar ir šiandien šv. Ambraziejaus liturgijoje per adventą primenamas iškilmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę.

Vainikas puošiamas raudonomis arba violetinėmis juostomis (raudona arba rožinė spalva yra Jėzaus, tapusio žmogumi, meilės simbolis; violetinė – atgailos ir pasiruošimo Jo atėjimui ženklas).

Pradžia – medinis ratas

XIX a. Hamburge buvo daug našlaičių vaikų, kurie neturėjo namų, elgetavo ir miegojo gatvėse. Jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas surinko iš gatvės vaikus, suteikė jiems pastogę ir maisto. Jis rūpinosi, kad vaikai įgytų profesiją: vieni tapo batsiuviais, kiti – dailininkais, sodininkais, siuvėjais. Jie nustojo elgetauti ir išmoko užsidirbti pragyvenimui.

Per 1838 m. adventą pastorius, norėdamas šiam laikotarpiui suteikti sakralinę prasmę, sugalvojo, kad nuo gruodžio 1-osios kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Visas šis laikotarpis buvo pavadintas Žvakių švente. Vienas pastoriaus draugas padarė medinį ratą, ant jo sudėjo žvakes ir taip atsirado didelis šviesos vainikas. Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 m. jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu.

Šviesos vainiko idėja netrukus paplito šeimose. 19-ojo šimtmečio pabaigoje vietoje 24 žvakių jau liko tik keturios, atitinkančios keturis advento sekmadienius – trys violetinės ir viena rožinė.

Keturios žvakės reiškė keturias advento savaites. Kiekvieną savaitę uždegant žvakę artėjama prie Jėzaus gimimo, prie šviesos pergalės prieš tamsą. Norint, kad ritualas išlaikytų simbolinę reikšmę, žvakę reikia uždegti vakare.

Kaip pasigaminti?

  1. Vainiko pagrindą pasidarykite iš šieno arba šakų. Reikės karštų klijų pistoleto, žnyplių, floristinės vielutės, žvakių, daug įvairių rūšių kankorėžių ir kitokių natūralių medžiagų – džiovintų apelsinų, cinamono lazdelių, anyžių, gilių, šakelių.
  2. Pirmiausia prie vainiko pagrindo pritvirtinkite žvakes. Į žvakės apačią įsmeikite 4 vielutes (tą nesunkiai padarysite vieną jų galą pakaitinę virš žvakės liepsnos). Dabar žvakę tiesiog įsmeikite į vainiko pagrindą.
  3. Pasiruoškite karštų klijų pistoletą. Kai jis įkais, prie vainiko pagrindo priklijuokite kankorėžius (po vieną). Tvirtai prispauskite, kad gerai priliptų. Apklijuokite gurgučiais visą vainiką.
  4. Paskui vainiką dekoruokite gilėmis, cinamono ar sukarpytų šakelių ryšulėliais. Nepamirškite riešutų ir įvairių kvepiančių detalių – anyžių, džiovintų citrusinių vaisių. Uždėkite kelis žalius akcentus – kėnio ar pušies šakeles, jos vainikui suteiks gaivumo. Lengvas šakeles dekoruokite auksiniais dažais ar pabarstukais – jos pagyvins vainiką.