R. Dovydėno pieš.

 „Mokykloje ir universitete mus mokė daugelio dalykų, o kone svarbiausio – tapti tokiais, kokiais norime būti, valdyti savo mintis ir jausmus, – tenka išmokti patiems“, – rašo skaitytoja Danguolė iš Panevėžio r.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Psichologinėje konsultacijoje dažnai tenka sutikti žmonių, kurie mano, kad itin išmintinga yra tikėtis ko nors gero, bet ruoštis blogiausiam. Gana dažnai jiems pavyksta pasiruošti ir nugalėti sunkumus.

Ruošdamiesi tam „blogiausiam“ jie apmąsto ir įsivaizduoja būsimas nesėkmes, o retkarčiais ir numato, kaip į jas reaguos. Taigi, elgiasi kaip hipnotizuotojai: įteiginėja sau įvairiausius vaizdinius. Paprastai tai rūpesčių vaizdiniai. Daro tai nesąmoningai, bet efektingai. Jie abejoja savimi, bet kažkodėl nebando abejoti savo abejonėmis ir nebando paveikti savęs kita linkme, nebando įsivaizduoti sėkmės.

Visus ezoterinius mokymus, burtus ir užkalbėjimus sieja bendra nuostata: energija seka paskui mintį. Net ir netikintis magija žmogus, įsivaizdavęs save sveiką, energingą, padidina galimybę tokiam ir būti. Įsivaizdavęs ligotą ir suvargusį, greičiausiai toks ir taps.

Ateities vaizdiniai – tai savitas savęs programavimo būdas. Kartais jie neveikia, bet gali ir nulemti mūsų elgesį, pasiekimus ir savijautą.

Žmonės, kurie mano / jaučia esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis, gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad jie gyvena šiandien ir nuo jų priklauso, ar šiandien jie galvos apie sėkmę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.

Galima nuo ryto iki vakaro aiškinti sau, kad būsiu laimingas, turtingas, o gal net ir mylimas. Bet jei smegenims neparodysime, kaip pakliūti į šį vaizdinį, – naudos iš tokių savęs įkalbinėjimų nebus daug.

Kiekvienas ras savo atmintyje prisiminimą, kai mato save, kitus ir aplinką tarsi iš šalies bei panašų prisiminimą, kai žvelgia į pasaulį nuosavomis akimis – mato tik aplinkinius. Pastarieji vaizdiniai veikia stipriau, nes prisiminimuose „žvelgiantis į pasaulį savo akimis“ atkuria ne tik buvusius įvykius, bet ir jų metu kilusius jausmus.

Kiekvienas ras savo atmintyje prisiminimą, kai jautėsi puikiai, pasitikėjo savo jėgomis. Net jei tai buvo seniai vaikystėje ar jaunystėje. Šie prisiminimai ir tuo metu patirti sėkmės, pasitikėjimo savo jėgomis jausmai niekur nedingo. Todėl jie vėl gali būti atkurti.

Atkūrus prisiminimą, kai buvome šaunūs, reikia pasirengti šį jausmą sukelti vis lengviau ir lengviau, be kokio nors vaizdinio pagalbos. Kaip pasakytų įtaigos specialistai – „prikabinti jausmą prie inkaro“. Tokiu „inkaru“ gali tapti raktų pakabutis, rašiklis ar, pavyzdžiui, pirštų sunėrimas.

Taigi norintieji labiau pasikliauti savo jėgomis turėtų prisiminti, kada tokie buvo, prisiminti ne žvelgdami į praeities įvykį iš šalies, o „įeidami“ į prisiminimą, matydami to meto aplinką tarsi iš naujo. Paprastai toks prisiminimas atkurs ir to meto jausmus. Kai jie bus stipriausi, galima sunerti rankų pirštus ar padaryti kokį kitą ne itin pastebimą paprastą veiksmą. Šį eksperimentą su savo prisiminimais tiktų pakartoti bent tris keturis kartus. Vėliau pakaks judesio – pirštų sunėrimo ar kokio kito, kelis kartus pakartoto esant pakilimo būsenos, – ir pasitikėjimo savimi jausmas atsiras tarsi savaime.

Netikite? Pabandykite.