„Mandagūs, paklusnūs, gerai išauklėti vaikai – retenybė. Iš kur jų atsiranda?“ – klausia Benediktas iš Klaipėdos.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Kelių psichologinių eksperimentų aptarimas gali sukelti minčių apie auklėjimo subtilybes, o gal net paskatinti peržvelgti savus bendravimo su vaikais principus.

Psichologinis eksperimentas. Vaikai prašomi nežaisti su vienu iš žaislų. To siekdamas, psichologas naudoja du būdus. Pirmasis – jis griežtai perspėja, kad žaislo liesti negalima, grasina bausmėmis. Antruoju atveju jis tik užsimena: „Nežaisk su šituo žaislu. Tai negerai.“ Paskui vaikai penkioms minutėms paliekami vieni. Suprantama, jie slapta stebimi. Taigi, sužinoma, kurie vaikai nepalietė uždrausto žaislo.

Po kelių savaičių vaikai gauna įvairiausių žaislų, tarp jų yra ir uždraustasis. Šį kartą jokių nurodymų jie negirdi, gali patys spręsti, su kuo žaisti, o su kuo – ne. Iš girdėjusiųjų griežtus grasinimus uždraustąjį žaislą pasirinko du trečdaliai vaikų. Iš tų, kuriems buvo tik užsiminta, kad žaislo nereikia imti, su juo žaidė trečdalis.

Taigi, vaikai, išgirdę ir griežtą, ir švelnų draudimą, jam pakluso, nors veikiausiai labai norėjo uždrausto žaislo. Išgavus rezultatą nerimtu draudimu, kurio gal net netinka vadinti draudimu, padidėja tikimybė, kad vaikas juo vadovausis ir tada, kai šalia nebus suaugusiojo, nurodančio, kaip elgtis.

Eksperimentatorius abiem atvejais pasiekė tikslą – vaikai buvo paklusnūs ir nelietė uždrausto žaislo. Tačiau vienu atveju jie jautė didesnę pasirinkimo laisvę, nebuvo griežtai įpareigoti, kitu – tiesiog vykdė nurodymą. Todėl ir išmoko skirtingų dalykų – nurodyto elgesio (nežaisti su žaislu) arba elgesio taisyklės (atsispirti pagundai imti tai, kas draudžiama). Negaudami naujų nurodymų, jie lengvai atsisako elgesio, bet ir be tokių nurodymų patys vadovaujasi savarankiškai suvokta taisykle. Įstabiausia, kad tokiam elgesio taisyklių mokymui reikia labai mažai laiko.

Psichologinis eksperimentas. Vaikai prašomi įsivaizduoti, kad mėgstamą žaislą jie atidavė mažesniajam (net atiduoti nereikia, tik įsivaizduoti). Po to jie klausiami, kodėl tai padarė: ar todėl, kad liepė vyresnis (tėvas, darželio auklėtoja), ar todėl, kad yra draugiški ir dalijasi žaislais su mažesniaisiais.

Vaikus paprasta suskirstyti į dvi grupes: vieni mano, jog žaislu dalijosi, nes taip liepė suaugęs žmogus, kiti – nes panorėjo to patys. Vaikai mielai fantazuoja, todėl lengvai įsivaizduoja, kaip dalijasi žaislu. Įdomiausia, kad paskui keičiasi ir jų elgesys. Žaislais pradedama dalytis tris kartus dažniau nei iki eksperimento. Veikiausiai todėl, kad atliekamas gražus poelgis, įsivaizdavus save geresnį. Taigi, norint paskatinti vaikus tinkamai elgtis, pakanka paskatinti juos fantazuoti apie savarankiškai pasirinktą elgesį.

Psichologinis eksperimentas. 8–11 metų vaikams aiškinama apie švarą ir tvarką. Po tokio aiškinimo daliai vaikų primenama, kad jie turi būti tvarkingi ir nemėtyti saldainių popierėlių ant grindų. Kitai daliai vaikų tebuvo pasakyta, kad jų klasė yra švari, nes joje mokosi tvarkingi vaikai. Tada buvo išdalyti saldainiai, o vėliau suskaičiuota, kiek popierėlių atsidūrė ant žemės.

Įvertinimo metodas pasirodė veiksmingesnis už paliepimą. Vaikai, sužinoję, kad jie yra tvarkingi ir rūpinasi švara, taip ėmė elgtis dažniau, nei tie, kuriems buvo liepta būti tvarkingiems.

Vaikas, kaip ir suaugęs, mieliau seka vidiniu elgesio paaiškinimu, t. y. darau, nes turiu savyje savybę, skatinančią tai daryti, o nesivadovauju aiškinimu, ką reikia daryti, nes to nori kiti, to reikalauja aplinkybės, bet ne aš pats.

Visi aprašyti eksperimentai patvirtina, kad jei suaugęs žmogus nori, kad vaikas atliktų ką nors, jis gali to pasiekti reikalaudamas arba sukurdamas apsisprendimo galimybę. Pirmuoju atveju vaikas galvos, kad yra geras, nes pakluso. Antruoju atveju vaikas negalvos apie paklusimą ir manys esąs geras, nes jam patinka taip elgtis, nes poelgis atitinka jo savybes: paslaugumą, tvarkingumą. Vaikas mąsto ir jaučia nuosekliai – būdamas geras, jis elgiasi gerai. Jei vaikas vis dar nežino, koks jis yra, elgiasi pagal suaugusiųjų nurodymus. Taigi, šiems vaikams tenka nuolat nurodinėti ir stebėtis, kodėl angelėlis, paliktas be priežiūros, vėl iškrėtė šunybę.

Jeigu tėvai dažniau sudarytų sąlygas vaikui pasirinkti, o priimtiną pasirinkimą dažniau aiškintų vaiko vidinėmis savybėmis, gal įgyvendintų svajonę – gerai išauklėti vaiką.