R. Dovydėno pieš.

„Meilė trunka trejus metus… Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale metai nuobodulio“, – rašė populiarios knygos autorius Frederic Beigbeder, ir, ko gero, daug kas juo patikėjo“ – rašo Violeta iš Kauno.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Komentuoja Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

Ar tokia pesimistinė meilės prognozė nors kiek teisinga? Ar pavyktų meilę po trejų metų vėl susigrąžinti? Šie klausimai domina ne vieną įsimylėjusiųjų porą.

Jiems praverstų susipažinti su Berlyno universiteto psichologų tyrimais. Beveik dvidešimt metų buvo kartojami ir kartojami tų pačių sutuoktinių porų testavimai, siekiant išsiaiškinti jausmų kaitos dėsningumus.

Tyrimai nustatė, kad romantiškas susižavėjimas ir aistringas noras būti kartu yra geras, bet nepakankamas pagrindas tvirtai šeimai sukurti. Bendros vertybės, panašios tėvų šeimos tradicijos ją dar labiau sustiprintų, o jei visa tai papildytų ir vienodi būsimų sutuoktinių gyvenimo tikslai bei parama vienas kitam jų siekiant, galima būtų prognozuoti darnų bendrą gyvenimą, kuriame vis tiek artumo ir meilės jausmas dėsningai stiprėtų arba silpnėtų.

Kiekviena laiminga šeima prasideda aistringu medaus mėnesiu, kai laimės viršūnė yra tiesiog buvimas kartu. Šis medaus mėnuo gali trukti net kelerius metus. Ypač tada, kai įvairios kliūtys trukdo įsimylėjusiems nuolat būti drauge.

Jei jie nutarė susituokti ir pradėti bendrą gyvenimą, jis tęsiasi apie pusmetį, nors visgi yra porų, sugebėjusių kone pusantrų metų džiaugtis medaus mėnesio laime. Dar metus ar dvejus, priprantant prie šeiminio gyvenimo malonumų, jausmų intensyvumas silpsta, o įstabūs išgyvenimai pradedami suvokti kaip kasdienybė. Tuo metu draugo ar draugės įpročiai, kurie anksčiau žavėjo, gali pradėti erzinti. Be to, mąžta ir seksualinis potraukis. Sutuoktiniai ima kaltinti vienas kitą meilės stoka. Visgi trečiais arba ketvirtais santuokos metais šios problemos paprastai įveikiamos, prisitaikoma vienas prie kito ir vėl džiaugiamasi ramiu buvimu drauge ir sutvarkyta buitimi.

Taip ateinama į penktuosius santuokos metus. Paprastai iki šio laiko šeima pagausėja, sutuoktiniai susilaukia kūdikio. Jei jo vis nėra ir nėra, pora jaučia, kad jų santykiams kažko trūksta ir galiausiai pasijunta nelaimingi, todėl galima būtų manyti, jog vaiko gimimas pridės šeimai laimės. Šis manymas, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, neatitinka realybės. Vaikui gimus, tėvai džiaugiasi. Vėliau juos užgriūva nauji rūpesčiai, padidėjęs fizinis ir psichologinis krūvis, tenkantis motinai, o vyras jaučiasi atsidūręs antroje vietoje po vaiko – visa tai skatina nusivylimą ir nepasitenkinimą šeima.

Be to, penktais arba septintais santuokos metais vėl pasikartoja seksualinio domėjimosi vienas kitu susilpnėjimas. Žmona pastebi, kad vyras plinka ir storėja, o šis mano, kad ji nebesirūpina savo išvaizda, tačiau kiek vėliau vaikas paauga, ir sutuoktiniai gali vėl daugiau dėmesio skirti vienas kitam. Pernelyg daug nebesitikint iš intymaus ryšio, jis tampa vis malonesnis. Psichologiniai tyrimai rodo, kad sutuoktinių, išgyvenusių santuokoje dešimt metų, laimės lygis kone toks pat, kaip jaunavedžių. Visgi jų laimė kitokia – nėra abejonių ir įtampos, taigi nėra minuso, todėl ryškesni tampa bendro gyvenimo pliusai.

O kas nutiks su šeima po dvidešimties bendro gyvenimo metų, prognozuoti gana lengva. Daugelis porų gyvens taip pat, kaip ir praėjus dešimtmečiui po santuokos. Tos, kurios sutarė, sutars ir toliau, o tos, kurios barėsi, barsis dar labiau, o gal ir išsiskirs. Ypač vaikams palikus namus. Tada tarpusavio sutarimo nepuoselėjusios poros neretai suvokia, jog tolesnis bendras buvimas beprasmis, o tos poros, kurios rasdavo bendrų džiaugsmų, vaikams užaugus ir palikus namus, jų randa dar daugiau.

Gyvenimas šeimoje nėra vien malonumas, todėl suprantamas klausimas: „Ar verta stengtis?“. Ar iš tikrųjų verta iškeisti vis naujas ir naujas įsimylėjimo aistras į ramų šeiminį gyvenimą?

Tyrimai patvirtino, kad ilgas ir darnus šeiminis gyvenimas yra svarbesnė laimės prielaida negu meilės nuotykiai. Psichologai W.Costa ir J.MacCris teigia, jog vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingu kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir tris kartus didesnės, nei išsivadavusio nuo šeimos pančių, t. y., išsiskyrusio vyriškio. Bet įdomu, kad santuoka moteriai suteikia mažiau džiaugsmo negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybės būti laimingomis tik du kartus viršija netekėjusių moterų galimybes.

Kita šių psichologinių tyrimų išvada yra tokia: rūpinimasis darna šeimoje – tai emocinė investicija į ateitį. Stiprių išgyvenimų galima patirti ir be šeimos, tačiau po jų paprastai apninka nusivylimas, o šeima sukuria nuolatinį pasitenkinimo gyvenimu ir savimi jausmą.