Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Drabužiai spintose neužsibūna ilgiau nei metus: ką daryti su nereikalingais

Statistika rodo, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius vidutinis drabužio dėvėjimo laikas gerokai sutrumpėjo – drabužiai spintose neužsibūna ilgiau nei metus. Aplinkosaugos entuziastai ragina jų iškart neišmesti, o pirmiausia seniems apdarams suteikti naują paskirtį.

Tokią idėją jau kelerius metus skatina veikianti socialinė iniciatyva „TexTale“. Kūrybinėse dirbtuvėse, o vasarą ir stovyklose dizaineriai kviečia eksperimentuoti su tekstile, susikurti aksesuarų ar, pavyzdžiui, surišti kabyklą gėlių vazonui.

„Siūlome mainytis drabužiais ir juos atnaujinti. Daug diskutuojame apie greitosios mados industriją ir jos poveikį“, – LRT RADIJO laidai „Vienkartinė planeta“ sakė iniciatyvos autorė Viktorija Nausėdienė.

Pašnekovė pastebi, kad žmonių entuziazmas yra didelis, tačiau drabužių priėmimą savanoriai griežtai riboja, nes trūksta vietos ir rankų daiktams paskirstyti.

Nedidelė dalis kokybiškos tekstilės yra persiuvama ir parduodama, kaip naujas apdaras. Tiesa, norinčių įsigyti tokių drabužių – kol kas nedaug.

Labdaros organizacijos pastebi, kad žmonės vis dar noriai aukoja drabužius. „Carito“ organizacijos komunikacijos atstovė Justina Daugėlaite pabrėžia, jog drabužių sandėliavimo galimybių yra nedaug, todėl aukojančiųjų prašoma atsižvelgti į atiduodamų rūbų sezoną.

„Pavasarį rečiau gauname kailinių, žiemą maudymosi kostiumėlių. Mums svarbu, kad drabužiai būtų kokybiški. Prieš aukojant kviečiame pagalvoti, ar aukojamą drabužį dar galima nešioti, ar jis nėra visiškai sudėvėtas. Kartais, ypač mažesniuose miesteliuose, sulaukiame drabužių, kurių jau nelabai galima dėvėti, todėl norime priminti, kad aukojimas nėra atliekų konteineris“, – atkreipia dėmesį J. Daugėlaitė.

Tiesa, situacija didmiesčiuose kiek skiriasi nuo regionų: „Mažesniuose miesteliuose drabužiai yra ypač reikalingi daugiavaikėms šeimoms ar vyresnio amžiaus žmonėms. Mes priimame bet kokio amžiaus žmogui tinkančius rūbus“, – sako „Carito“ komunikacijos atstovė.

Atiduoti galima ir prekybos centruose

Dėvėtus ir nebenešiojamus drabužius galima nunešti ir į kai kuriuos prekybos tinklus. Vienas jų – Lietuvoje veikiantis „H&M”. Tekstilės surinkimo sistemą ši mados bendrovė pristatė pirmoji. Žmonės į bet kurią tinklo parduotuvę gali atnešti dėvėtus drabužius, o vėliau šie surūšiuojami. Maždaug 60 proc. drabužių yra perdirbami, dalis jų parduodami arba sudeginami. Tinklo atstovai sako, kad per metus surenka apie 18 tūkst. tonų tekstilės atliekų – apytiksliai 89 mln. marškinėlių.

Vis dėlto tvaraus gyvenimo šalininkai tokias verslininkų iniciatyvas vertina atsargiai. Nors jie yra vis aktyviau raginami užsiimti tekstilės perdirbimu, nežinia, kiek tai yra efektyvu. Be to, už dėvėtus drabužius suteikiama nuolaida kitiems pirkiniams, kas skatina greitosios mados vartojimą.

Galimybių rūšiuoti trūksta

Nemažai drabužių ir kitokios tekstilės Lietuvoje yra išmetama. Aplinkos ministerijos duomenimis, per metus šalyje surenkama apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Didžioji dalis jų atsiduria savartynuose, yra sudeginama arba išvežama į kitas šalis – vos dešimtadalį jų pavyksta perdirbti.

Savivaldybės turi užtikrinti, kad drabužius, avalynę, patalynę, užuolaidas ir žaislus gyventojai galėtų išmesti į specialius dėvėtos tekstilės konteinerius. Gyvenantys toli nuo tokių konteinerių atliekas gali palikti didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse.

Nepaisant to, Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis mano, kad rūšiavimo galimybių Lietuvoje dar trūksta.

„Jeigu tekstilė papuola į bendrą komunalinių atliekų konteinerį, ji užsiteršia ir tampa nebeperdirbama. Pirmiausia tos atliekos turėtų būti išrūšiuojamos atskirai. Matome, kad rūšiavimo galimybių Lietuvoje tikrai trūksta. Turime konteinerius, tad pirmieji žingsniai yra dedami, bet tie konteineriai nėra patogūs, nėra patogios infrastruktūros, kuri leistų gyventojams patogiai atiduoti tekstilės gaminius“, – komentuoja A. Skinulis.

Tuo metu darnaus vystymosi entuziastai mano, kad atliekų problemą išspręstų ne jų tvarkymas, bet prevencija.

„Kas svarbiau? Ar nupirkti konteinerius dėvėtai tekstilei rinkti, ar investuoti į edukacines priemones, kurios užkirstų kelią šių atliekų susidarymui?“, – klausia V. Nausėdienė.

Pasak pašnekovės, atliekų tvarkymo problema tampa vis opesnė ir dėl drabužių medžiagų. Pavyzdžiui, sintetiniai pluoštai visiškai nesuyra, todėl, atsikračius senų drabužių ir pildant garderobą naujais, ji pataria tai daryti atsakingai.

„Pasižiūrėkime, kas ir kur gamino, apčiuopkime, lieskime medžiagas, žiūrėkime, ar tai yra kokybiškas gaminys, ar į jį verta investuoti. Klausimas, ar verta investuoti į daiktus, kuriuos dėvėsime kartą ar du“, – svarsto V. Nausėdienė.

 

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

 

Rekomenduojami video