„Liko tik metai, kai bus siūloma apsispręsti dėl dvigubos pilietybės: leisti išeiviams iš Lietuvos išsaugoti ar atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ar ne? Kokia psichologo nuomonė?“ – klausia Aušrys iš Kauno.

Atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Jau dabar diskutuojama, ką reikėtų daryti su Lietuvos pilietybę turinčiu Gudijos ar Rusijos piliečiu, jei jis kariautų prieš Lietuvos valstybę. Ginčijamasi dėl piliečio mokamų mokesčių, nors kiekvienam turėtų būti aišku – dirbi Airijoje, ten ir mokesčius moki. Ginčijamasi, ar gyvenantis JAV lietuvis turi didesnę teisę tapti Lietuvos piliečiu nei gyvenantis istorinėse LDK žemėse...

Ginčai dėl dvigubos pilietybės – tai ne tik proto mankšta. Esminės problemos nepavyksta užmaskuoti. Dviguba pilietybė – tai tarsi dvi Lietuvos piliečių „rūšys“: įsipareigojusių Lietuvos valstybei, dalyvaujančių šalies politiniame gyvenime, jos gynyboje, ir tų, kurie turi piliečių teises, bet šalyje nebegyvena, jokių realių pareigų savo šaliai neturi, netgi yra prisiėmę įsipareigojimų kitai valstybei. Kita vertus, argumentas, kad Lietuva privalo puoselėti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais irgi labai svarus. Tačiau negi niekas nei Lietuvoje, nei kitose šalyse nesprendė panašaus uždavinio? Dar 2009 metais Lietuvos Seime registruoti įstatymo projektai, siūlantys sprendimą (prie jų prisidėjo ir šio teksto autorius). Tinkamų sprendimų esama Lenkijos Respublikos, Vengrijos Respublikos bei kitų šalių įstatymuose. Netgi šios kadencijos Seime, kuriam neretai pritrūksta intelektinių gebėjimų, registruotas Lietuvio paso įstatymo projektas.

O jeigu vietoj dvigubos pilietybės būtų palaiminta tarpinė institucija – Lietuvio pasas, kuris leistų Lietuvos pilietybės atsisakiusiam arba jos neįgijusiam lietuvių kilmės žmogui turėti aiškią, teisiškai užtikrintą galimybę susigrąžinti (o jo vaikams įgyti) Lietuvos pilietybę. Jam tereikėtų nuspręsti bent pusmečiui sugrįžti į savo šalį. Lietuvio pasą turintysis įgytų beveik visas piliečio teises ir papildomas lengvatas švietimo, studijų, sveikatos apsaugos srityse, įgytų teisę be suvaržymų nuolat gyventi savo Tėvynėje, o užsienyje jis būtų Lietuvos valstybės ginamas kaip Lietuvos pilietis. Jis neturėtų vienintelės teisės – rinkti ir būti išrinktas. Regis, ši teisė emigravusiems Lietuvos piliečiams nelabai ir rūpi, nes iš Lietuvos išvyko gal pusė milijono turinčiųjų teisę balsuoti, o rinkimuose dalyvauja vos 10–20 tūkstančių.

Lietuvio pasas iš tiesų užtikrintų išeivių, jau suleidusių šaknis užsienyje, ryšį su savo Tėvyne: juk atsiradus dvigubos pilietybės galimybei, dalis lietuvių tuo nesusigundytų, nerizikuotų, kad Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos valdžia kreiviau žiūrės į savo pilietį, gaunantį dar ir kitos šalies – Lietuvos – pilietybę. Todėl prieš ištaškant keliolika milijonų referendumui, būtų protinga išmėginti Lietuvio pasą.

Nereikia būti aiškiaregiu, kad numatytumei – galimos dvi referendumo dėl pilietybės baigtys. Jis arba žlugs, nes norinčiųjų balsuoti nesusirinks, be to, daug kas balsuos prieš, arba referendumui pateiktas siūlymas susilauks palaikymo ir dviguba pilietybė bus įteisinta. Abu rezultatai nepalankūs Lietuvai. Pirmuoju atveju dar kartą bus apspjauti užsienyje gyvenantys tautiečiai, antruoju – kils nemažai teisinių problemų, o dvigubos pilietybės oponentai vėl nusivils valstybe.