„Artėjant referendumui dėl dvigubos pilietybės, norėčiau sužinoti jūsų įžvalgas šia tema“, – rašo skaitytojas Jonas iš Kelmės r.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Lietuvos migracijos departamento tinklalapyje galime rasti informaciją, kad nuo 2013 iki 2018 metų kasmet Lietuvos pilietybės atsisakydavo 30–40 žmonių. Daugiau žmonių pilietybę prarado, nes: įgijo kitos valstybės pilietybę; tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; pateikė suklastotus dokumentus įgydamas Lietuvos pilietybę ar pan. Tokių žmonių per praėjusius penkerius metus kasmet būta apie 700. Dėl tarnaujančių, pavyzdžiui, Rusijos kariuomenėje Kryme ar sukčiavusių pateikiant dokumentus ginčų neturėtų kilti. Deja, gerokai didesnė buvusių Lietuvos piliečių dalis pilietybę prarado įgiję kitos šalies pilietybę. Tokių žmonių bus apie 95 proc. visų, iš kurių pilietybė atimta. Skaičius nemažas, bet ir neįspūdingas – apie 3 500 per penkerius metus.

Sugretinę emigravusiųjų ir praradusiųjų pilietybę skaičių, aiškiai matome, kad daugelis emigrantų išsaugo Lietuvos pilietybę. Taigi daug tautiečių emigraciją suvokia kaip laikiną išvykimą ir savo ateitį mato Lietuvoje. Gal tokia prielaida pernelyg optimistinė, tačiau labai tikėtina, kad didelė dalis išvykusiųjų iš Lietuvos ir užsienyje gerai jaučiasi būdami Lietuvos piliečiais ir pilietybės neketina atsisakyti.

Kasmet 1 000–1 200 žmonių atkuriama Lietuvos Respublikos pilietybė. Taigi žmonių, norinčių būti mūsų bendrapiliečiais, bent dvidešimt kartų daugiau nei laisvanoriškai atsisakančiųjų Lietuvos pilietybės. Jų taip pat gerokai daugiau nei tų, iš kurių pilietybė atimama.

Išvada iš pateiktų skaičių akivaizdi: patikslinus pilietybės praradimo tvarką, o dar paprasčiau – nebesirūpinant jos atiminėjimu, problemos neliktų. Drauge paaiškėtų, kad sumanūs politikai panoro atsiklausti tautos dėl to, ką jie gali lengvai išspręsti tik truputį patobulinę įstatymus.

Vis dėlto už bandymo įpiršti daugybinę pilietybę slypi ne tik nuovokos stoka. Esminės jos problemos įvairiomis gudragalvystėmis nepavyksta užmaskuoti. Daugybinė pilietybė – tai dvi Lietuvos piliečių „rūšys“: įsipareigojusių Lietuvos valstybei, dalyvaujančių šalies politiniame gyvenime, jos gynyboje, ir tų, kurie turi vien piliečių teises, tačiau šalyje nebegyvena ir ne tik  jokių realių pareigų savo šaliai nebeturi, bet ir prisiėmė įsipareigojimus kitai.

Dar 2009 metais Lietuvos Seime registruoti įstatymo projektai, siūlantys sprendimą (prie jų prisidėjo ir šio teksto autorius). Netgi šios kadencijos Seime, kuriam neretai pritrūksta intelektinių gebėjimų, registruotas Lietuvio paso įstatymo projektas.

Visų panašių siūlymų esmė – vietoj daugybinės pilietybės sukurti Lietuvos įsipareigojimų lietuviams, turintiems kitos šalies pilietybę, sistemą – Lietuvio pasą. Jis leistų Lietuvos pilietybės atsisakiusiam arba jos neįgijusiam lietuvių kilmės žmogui turėti aiškią, teisiškai užtikrintą galimybę susigrąžinti (o jo vaikams įgyti) Lietuvos pilietybę. Jam tereikėtų nuspręsti bent pusmečiui sugrįžti į savo šalį.

Lietuvio pasą turintysis įgytų beveik visas piliečio teises ir papildomas lengvatas švietimo, studijų, sveikatos apsaugos srityje, įgytų teisę be suvaržymų nuolat gyventi savo Tėvynėje, o užsienyje jis būtų Lietuvos valstybės ginamas taip pat kaip ir Lietuvos pilietis. Jis neturėtų vienintelės teisės – rinkti ir būti išrinktas. Regis, šį teisė emigravusiems Lietuvos piliečiams nelabai ir rūpi, nes iš šalies išvyko gal pusė milijono turinčiųjų teisę balsuoti, o rinkimuose dalyvauja 10–20 tūkstančių.

Todėl prieš ištaškant keliolika milijonų referendumui būtų protinga išmėginti Lietuvio pasą. Kone tris dešimtmečius išsivertus be daugybinės pilietybės dar vienus dvejus metus palaukti nebūtų didelė tragedija. Įsitikinus, kad Lietuvio pasas netinka, bus galima tiek jį tobulinti, tiek labiau apgalvotai rengti referendumą.