Baigiantis mokslo metams, daugelis tėvų svarsto apie tai, kaip surasti savo atžalai prestižinę mokyklą, suteikti fundamentalų išsilavinimą. Juk žinios – neįkainoma vertybė, jų nesinešiosi ant kupros, bet jo visada pravers. Tyrimai rodo, kad akademiniai vaikų pasiekimai labai dažnai priklauso nuo lūkesčių, kuriuos puoselėja jų tėvai. Kuo labiau tėvai svajoja apie vaikų ateitį, kuo labiau juos „spaudžia“, tuo geresnis būna vaikų išsilavinimas.

Tačiau paklauskime savęs – kiek tai susiję su vaiko laimės jausmu? Ką daryti, jei vaikas mokosi lėčiau, savo tempu, bet sugeba atlikti užduotis ne ką blogiau nei kiti? Kodėl išsilavinimo siekimas tampa kančia ne tik vaikams, bet ir jų tėvams? Kaip tėvai galėtų padėti savo vaikams suvaldyti stresą, neigiamas emocijas?

Psichologo Pauliaus Rakštiko teigimu stresą vaikams gali kelti vien tai, kad tėvai puoselėja daug vilčių apie jų ateitį, tačiau nesugeba išgirsti tai, ko iš tikrųjų nori vaikai. Kviečia atidžiau stebėti save ir lavinti sąmoningumą. Vaikai netiki informacija, jei tėvai patys elgiasi priešingai. „Vaikai mėgdžioja tėvus ir mokosi jų elgesio modelių įvairiose gyvenimo situacijose, pavyzdžiui, kaip elgtis užplūdus liūdesiui, džiaugsmui, kaip reaguoti toje situacijoje, kai negauni to, ko nori. Klasikinis pavyzdys: „Vaike, niekada nerūkyk, nes tai labai nesveika“, – ištaria tėvas ir prisidega cigaretę. Nėra svarbu, dėl kokios priežasties ją prisidega: iš streso, iš džiaugsmo ar iš įpročio. Vaikas tikės tuo, ką mato, o ne tuo, ką girdi. „Neskubėkime duoti patarimų, esminis klausimas tėvams: ar esu pavyzdys savo vaikui, kaip reiktų reaguoti į sunkumus?“ – pataria psichologas.

1. Padėkite vaikui suprasti, kas vyksta.

Stresas – tai natūrali organizmo reakciją į tam tikras situacijas. Prieš egzaminus tai juntama kur kas labiau nei įprastose situacijose, todėl vaikams gali pasirodyti, kad taip neturi būti. Pokalbis apie tai, ką vaikas jaučia, gali būti puikus būdas įsigilinti į emocinę būseną.Yra normalu abejoti savo žiniomis, nespėti visko išmokti, jaudintis, siekti aukštų rezultatų. Padėkime vaikui neišsigąsti jų pačių reakcijos į kylančią įtampą.

2. Nuo išgyvenimų – prie konkrečios užduoties

Paaiškinkime vaikams, kad yra normalu jausti didesnį jaudulį ir nebūtina šios kylančios įtampos sureikšminti. Tačiau nemaišykime to su streso ignoravimu! Tai reiškia, kad įvardinę viską, ką mes jaučiame, pripažinę kylančią įtampą, galime savo energiją skirti egzamino pasiruošimui ar kitos užduoties atlikimui, o savo išgyvenimus galim palikti tarsi antrame plane. Juk visi esame pajutę, kad stresas tarsi išgaruoja, kai prasideda egzaminas, o daugiausia įtampos kyla jo belaukiant. Jei užsiciklinsime ties kylančiomis emocijomis, jos stiprės dar labiau. Pripažinę savo jaudulį, pereikime prie darbų – skaitykime, konspektuokime, kartokime, pasakokime išmoktas žinias kitiems. Keiskime dėmesio kryptį – nuo išgyvenimų prie konkrečios užduoties, tačiau neignoruokime esančios įtampos.

3. Rutina prieš bemieges naktis

Daug jaunų žmonių gyvena paskutinės nakties viltimi. Tai nėra gerai, nes tai alina emociškai. Juk kiekviena atidėliojimo mokytis diena tik didina patiriamą stresą, o tai skatina užduotį atidėti dar vėlesniam laikui. Įsijungia sunkiai sustabdomas psichologinis mechanizmas – stresą kelia jau ne pats egzaminas, o nervinė įtampa auga vien dėl to, kad svarbiam įvykiui nesiruošia pats žmogus. Paaiškinkime tai savo vaikams, padėkime jiems susidaryti dienotvarkę, kad liktų laiko išsimiegoti, mokytis ir būtinai pailsėti, taip pat laiko pavalgyti. Įprotis planuoti dienotvarkę pravers jūsų vaikui ir vėliau: padės studijuojant, dirbant, o dar vėliau auginant savo atžalas. Juk negalime išsimiegoti ar prisivalgyti už visą savaitę, taip visko negalime išmokti palikdami tik rytojui.

4. Žongliravimas dėmesiu

Padėkime vaikams suprasti, kaip veikia dėmesys. Yra sunki pradžia, kol prisiverčiame mokytis, juk niekam nėra lengva pradėti. Praėjus 10-20 minučių nuo bet kokios veiklos pradžios, dėmesys pereina tarsi į kitą lygį, mes įsitraukiame. Galime pabūti kartu su vaiku šioje pirmoje stadijoje ir padėti jam peržengti šį barjerą, o vėliau jis išmoks tai ir pats. Antra stadija – 30-60 minučių trunkantis efektyviausias periodas, nes mokomės maksimaliai įsitraukę. Tada ateina dar vienas svarbus momentas, kurį svarbu nepražiopsoti – tai dėmesio nusilpimas. Jei šį momentą praleidžiame ir dirbame toliau, gali susidaryti iliuzija – kaip puiku, kad mokausi be pertraukėlės jau keletą valandų. Tai nėra gerai, nes smegenys negali priimti didelio informacijos kiekio be jokių pertraukų. Tai dar vienas argumentas neatidėti visko paskutinei nakčiai. Atsižvelgus į vaiko amžių, galima patarti jam mokytis blokeliais – po 45 ar 90 minučių. Juk pamoka ar paskaita trunka būtent tiek laiko.

5. Tai tik egzaminas

Daug kas priklauso nuo vieno ar kito egzamino. Mes, kaip tėvai, daug tikimės iš savo vaikų. Taip, vaikai nori būti šauniausi, užsidirbti pagarbą iš mūsų. Bet pasidalinsiu savo mintimis, kurios galbūt leis suabejoti sėkmingų egzaminų rezultatų kaina. Ir supraskite teisingai, tai nereiškia, kad siūlau nesiruošti jiems ar lengvabūdiškai žvelgti į aukštus siekius. Bet.

Ar galime priimti tokią tiesą, kad egzaminas yra dalis gyvenimo? Ar sėkmė, laimėjimas ir medalis taip pat yra dalis gyvenimo? Kaip ir nesėkmė, stipresnis varžovas ar neišlaikytas egzaminas. Natūralu, kad visiems norisi tik teigiamos patirties, bet šis noras išprovokuoja patį stresą. Leisdami sau (ir savo vaikams!) klysti, mokome juos, kad bet kokiu egzaminu niekas nesibaigia. Juk neišlaikyto egzamino net negalima vadinti klaida ar nesėkme, jei tai priimame kaip dalį gyvenimo. Ir jei taip darome, nauda gali atsirasti ten, kur jos nesitikėjome. Iš šios patirties jūsų vaikas gali pasimokyti dar labiau: nenuleisti rankų, pasitikrinti ambicijas ir tikslus, netgi išmokti kur kas daugiau.

Pasikalbėkime su vaiku apie tai, kokia yra neišlaikyto egzamino kaina. Padėkime jam suprasti, kad bet kokiu egzaminu niekas nesibaigia. Priminkime, kad bet kokie egzaminų rezultatai netaps sąlyga jų nemylėti. Tokiu būdu nebijodami nesėkmės vaikai sieks pačių aukščiausių rezultatų, o mes džiaugsimės ne jų rezultatais, bet psichologiškai stipriomis asmenybėmis, nebijančiomis neigiamos patirties.

Anot psichologo P. Rakštiko, žmonės dažnai sako, kad "visos ligos nuo nervų" ir su tuo kažkaip susijusi galva. Tačiau vien žinojimas mūsų negelbsti. Yra daug žmonių, kurie neturi laiko ir noro imtis esminių pokyčių savo kasdienybėje, daugelis trokšta permainų nieko nekeisdami. Yra žmonių, kurie ieško užsimiršimo žalingais įpročiais, kuriančiais efektyvumo iliuziją, pavyzdžiui, vartoja alkoholį, persivalgo, pasineria į kompiuterinius žaidimus.

Įmanoma padėti sau kur kas veiksmingesniais atsipalaidavimo būdais, pavyzdžiui, sportas, joga, meditacija, pasivaikščiojimas. Tačiau reikės kur kas daugiau pasiryžimo, pastangų ir laiko. Psichologas pabrėžia: “nors esame įpročių vergai, galime užduoti sau ir tokį klausimą: ar mano elgesys ir įpročiai padeda sunkiausiais momentais, kai jaučiu stresą?" Kadangi kiekvieno žmogaus nervų sistema yra individuali, vieno būdo gali ir neužtekti. Žmonijos patirtis rodo, kad sunkiais gyvenimo periodais yra ne vienas būdas prisitaikyti. Tai rodo vaistinių augalų vartojimo ilgametės tradicijos. Šiuolaikiniai mokslo tyrimai patvirtina, kad augalai turi daug veikliųjų medžiagų, kurios stiprina nervų sistemą ir visą organizmą. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti mūsų kultūroje seniai žinomus ir mokslo patikrintus būdus - augalinius kompleksus, skirtus nervų sistemai, pavyzdžiui, iš ramunėlių, melisų, pipirmėčių, apynių ar valerijonų. Tokį derinį Mūsų protėviams augalai teikė atgaivą kūnui ir sielai, dovanodami ramybę, susitaikymą su savimi pačiu. O be ramybės šiuolaikinio gyvenimo iššūkiai gali daug kam tapti sunki našta ne tik mums patiems, bet ir mūsų vaikams.