„Emigracija tapo viena rimčiausių socialinių ir ekonominių problemų. Koks šio reiškinio psichologinis aspektas?“ – klausia Ilona iš Klaipėdos r.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Emigracijos priežastys įvairios, nors vis dar supaprastintai aiškinamos vien aukštesnio materialinio gyvenimo lygio troškimu. Akivaizdu, kad ir ten yra skurstančiųjų, tačiau emigruojantieji pastebi ne juos, o geriau gyvenančiuosius. Tai ir skatina pasiaiškinti, kaip sukuriamas toks vertinimas. Atsakymas paprastas – žiniasklaida ir pavyzdys bei asmeniniai ryšiai.

Žmogaus studijų centro atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos dienraščiai linkę pateikti dažniausiai neigiamą nuomonę apie Lietuvos visuomenėje vykstančius procesus, jų straipsnių antraštės yra subjektyvesnės nei užsienio dienraščių. Tokių neigiamai subjektyvių antraščių Lietuvos dienraščiuose yra apie 40 proc. Be to, jie akcentuoja negatyvius gyvenimo aspektus ir jiems skiria neproporcigai daug dėmėsio. Panašiai elgiamasi ir asmeniškai bendraujant. Daugelis žmonių mėgsta palyginimus. Mums nuolat siūlomi įvairiausi geriausiųjų, turtingiausiųjų ir t. t. dešimtukai. Nenuostabu, kad, įpratę viską ir visada lyginti, imamės vertinti save ir mielai stebime, kaip vertinama valstybė.

Niekas neverčia mūsų lyginti savęs su tais, kuriems turime, ko pavydėti. Bet neretai kenčiame nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologė R.Wolf pavadino „sugretinimų karštlige“. Ši „liga“, kaip ir kitos, turi savus sukėlėjus. Štai svarbiausi iš jų.

Dažniau lyginame save su tais, kurie turi daugiau nei mes, ir rečiau – su turinčiaisiais mažiau. Net ir sunkiai besiverčiantis anksčiau ar vėliau sutiks žmogų, turintį dar mažiau, bet tik retas kuris apsidžiaugs: „Kaip man pasisekė, galėjau būti jos (jo) vietoje.“

Lyginame vienas savo savybes ar pasiekimus su kito žmogaus kitokiomis savybėmis bei laimėjimais. Lengva pasakyti: „Aš rūpinuosi šeima, stengiuosi gerai išauklėti vaikus, o kaimynas triskart skyrėsi, kas dieną girtas, bet jo namas didesnis.“

Lyginame savo realų gyvenimą su svajonėmis. Aišku, jei lyginsime savo darbą ir kasdienybę su kokio milijardieriaus pramogomis, sunku bus džiaugtis savo nepakartojamu ir jau vien dėl to įdomiu gyvenimu.

Menkesnė „liga“, kai neprotingi palyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausio.“

Sunkesnė „liga“ – beprasmis lenktyniavimas su žmonėmis, kuriems mes visai nerūpime, kurie net nežino, kad mes esame.

Nustačius „diagnozę“ reikia imtis gydymo. Nuo kenksmingų palyginimų geriausiai saugo pasvarstymai:

- ką lyginame (laimę, šeimą, turtą ar žmogaus pasiekimų visumą ir už juos sumokėtą kainą);

- kiek tikslus palyginimas (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tą, su kuriuo lyginame save);

- ar lygindami pabrėžiame kito privalumus ir savo trūkumus (akivaizdu, kad taip lygindami visada atrodysime menkesni).

Studentai mėnesį analizavo trijų didžiausio tiražo Lietuvos laikraščių straipsnius. Ieškota Lietuvos ir kitų šalių palyginimų. 88 proc. atvejų Lietuva lyginta su šalimis, kurios ekonomiškai yra stipresnės.

Apklausta 115 jaunų žmonių. Prašyta užbaigti sakinį „Lietuva, palyginti su X šalimi, yra....“ ir vietoj X įrašyti bet kurios šalies pavadinimą. 103 iš apklaustųjų įrašė šalį, esančią aukštesnėje ekonominėje pozicijoje, ir nurodė kokį nors Lietuvos realų ar menamą trūkumą.

Tyrimai veikiau pramoginiai, skirti studijuojantiesiems sudominti. Jie nėra moksliškai tikslūs ir reprezentatyvūs. Tačiau gana vaizdūs ir primenantys, kad stiklinė gali būti puspilnė arba pustuštė. Abiem atvejais vandens joje tiek pat, bet gal maloniau galvoti, kad jį puspilnė?