„Kokią žalą visuomenei daro globalizmas?“ – klausia skaitytojas Jonas Kamaitis iš Kauno r.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Ekonomistas T.Piketty nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis valdo 20 proc. pasaulio turto. Politinė valdžia, aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką – tarptautines korporacijas, oligarchus, ignoruodama visuomenės interesus, saugo oligarchų turtą ir kartu kuria vis didesnės pasaulio dalies visuomenių atsilikimą, socialinę ir demografinę įtampą, skatina migraciją. Tai matome ir Lietuvoje. Korporacijos buvo sukurtos bendram gėriui– sujungti daugelio žmonių finansines galimybes. Tačiau šiuo metu jos veikia ne bendram, o savam labui ir bando maskuoti savo esmę, palaikydamos neoliberalias idėjas. Tai leidžia teigti, kad šios idėjos ir jas atitinkantis globalistinis tapatumas savo esme yra korporacinis tapatumas. Jis pasižymi ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientuojasi į vartojimą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais ir lemia žmogiškų – šeimos, tautos, tikinčiųjų bendruomenės – ryšių silpnėjimą. Korporacijų siekiamybė– lojalus tarptautinėms korporacijoms, ignoruojantis kitas prasmes ir reikmes, godus vartotojas. O korporacijų prigimtis, kai jų nekontroliuoja nacionalinės valstybės, neišvengiamai skatina visus galimus nuostolius perkelti už korporacijos ribų. Todėl jos sukuria socialines, ekonomines ir ekologines problemas.

Korporacijos taip pat siekia pašalinti apribojimus didesnei žmonių ir gamtos eksploatacijai. Pagrindinė kliūtis, ribojanti jų veiklą, yra ne įstatymai ir institucijos, kurios gali būti paveiktos ir papirktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Pastarųjų veiksnių priešprieša lemia ekonomikos pobūdį, jos artėjimą prie nevaržomos rinkos arba koordinuotos rinkos ir galiausiai laimės ekonomikos modelio. Pirmoji, t. y. nekontroliuojama, rinka pasižymi menkesne korporacijų kontrole, kartu ir neoliberalių nuostatų politikoje vyravimu. Tyrimai vėlgi rodo, kad jai būdingas ir didesnis skurstančių, nelaimingų, besijaučiančių nereikalingais žmonių skaičius.

Stipresnis oponentas neoliberaliam globalizmui yra nacionalinis tapatumas. Tai lemia kelios priežastys. Iš jų svarbiausia – laimingo gyvenimo troškimas, todėl žmonės supranta ir jaučia prieštaravimą tarp korporacijų siekimo gauti kuo didesnį pelną, jas aptarnaujančių neoliberalų ir savo ekologinių, darbinių, finansinių interesų. Piliečiai taip pat supranta, kad tik kino filmuose vienišas herojus, „žmogus–voras“ ar Tadas Blinda apgina silpnesnius, o tikrovėje tik stipri nacionalinė valstybė gali ekonominę veiklą nukreipti visų žmonių naudai.

Nacionalinį tapatumą išreiškia bendri kultūriniai stereotipai, bendro likimo suvokimas ir socialinis pasidalijimas, leidžiantis tautai egzistuoti kaip vieningai visumai. Visi šie komponentai globaliame pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su valstybės ir tautos perspektyvomis. Pagrindinės socialinės grupės gali prarasti savo vietą nacijos struktūroje. Pavyzdžiui, specialios investicijos gali iš esmės sumažinti žemdirbių skaičių, o kitų grupių poreikiai tam tikrą laiką gali būti tenkinami importu. Migrantai gali perimti kurias nors mažai prestižines profesijas ir pan.

Itin griaunančiai nacionalinį tapatumą veikia nacionalinių dorovinių autoritetų nuvertinimas, jų keitimas multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują nacijos esamos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą. Čia tiktų priminti filosofo F.Nyčės mintį: niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Žmogus save įprasmina kartų sekoje, suvokia save kaip paveldėtoją ir būsimų kartų protėvį. Tokia vienybė su gyvenimo tėkme kuria tikrą prasmę ir laimę.

Nacionalinio tapatumo griovimas ne tik ugdo nelaimingą, neurotišką asmenybę, bet ir apriboja nacionalinių valstybių galias. Tai griauna visų mūsų laimę, atima prasmę ir neleidžia gyventi pasiturimai. Šiandien mokytojas, bibliotekininkė, smulkusis ūkininkas savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančiuosius. Nors Lietuva pagal bendrąjį vidaus produktą (vienam gyventojui) lenkia Lenkiją ar Latviją, tačiau atlyginimai Lietuvoje – mažesni. Visuomenė, kurios dauguma vargsta, kuriai trūksta socialinio teisingumo, negali būti laiminga.