„Visi pasibaisėjo „Grigeo“ nusikaltimais naikinant pajūrio gamtą. Ar tai, jūsų nuomone, pavienis atvejis, ar sistema?“ – klausia skaitytojas iš Šilalės rajono.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis

„Grigeo“ požiūris į gamtą ir jos prijaukintų Klaipėdos valdininkų neįgalumas atlikti savo pareigas kelia daug minčių ir skatina pažvelgti pro langą. Matome, kad žiema dingo. Per pastarus dvejus metus 2 proc. išaugo išmetamųjų dujų kiekis atmosferoje. O 90 proc. Juodosios jūros yra zona, kurioje neliko deguonies, žuvo daugelis gyvybės rūšių. Matome didžiulius Australijos gaisrus. Ekologai prognozuoja, kad iki 2050 m. gali išnykti pusė gyvūnijos ir augalijos rūšių.

JTO gyvenimo kokybę sieja su trim pagrindiniais rodikliais: BVP dydžiu, tenkančiu vienam žmogui, tikėtina gyvenimo trukme ir aplinkos švara. Pasaulio istorija patvirtina, kad tos bendruomenės, kurios sugriovė savo aplinką, galop sunaikino ir save, tiesiog išnyko. Tai skatina ieškoti atsakymo, kokie žmonės naikina gamtinę aplinką ir kokie ją saugo?

Visuomenės istorija nuolat kartojasi. XIX a. tiesiant geležinkelį per Ameriką, per metus buvo sunaikinta keletas milijonų bizonų. Amerikos indėnai tikėjo, kad žemės dvasios kūriniai yra susiję tarpusavyje, todėl iš gamtos negalima imti daugiau, nei reikia. O kolonizatoriai europiečiai galvojo atvirkščiai – iš gamtos reikia paimti visa, kas naudinga, ir kuo daugiau, ir sunaikinti, kas nereikalinga bei pavojinga. Šis pavyzdys rodo, kad požiūrį į gamtą lemia ne žmonių išsilavinimas ar kultūros lygis. Juk europiečiai buvo labiau išprusę, nei laukiniai indėnai. Ryšys su gamta neturi nieko bendra su poreikiu kaupti turtą. Kodėl kai kurių socialinių grupių godumas taip išauga, kad tampa pavojingas aplinkai? Atsakymas slypi bendruomenių ir žmonių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Kinų kilmės JAV biologas Yi-Fu Tuan yra rašęs: „Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Čia matome esminę priežastį – neigiant tautos, ypač svetimos, istoriją dažnai atmetama ir jos gamtinė aplinka, ji suvokiama kaip „bloga“, tad nesiekiama jos saugoti. Todėl žmonės, praradę ryšį su bendruomene ir įgiję galių veikti, bando gamtą pritaikyti savo naudai. Tai baigiasi ekologinėmis katastrofomis, kurias sukelia žmonės, veikiantys pagal savas vertybes ir polinkius. Dėl pasąmoninio priešiškumo kitoniškumui jie nesugeba ar nenori saugoti aplinkos. Priminčiau vieną iš ekologinių nesąmonių: sovietų projektus pakeisti upių tėkmę ir nukreipti jas į Vidurinę Aziją.

Šiuolaikinėje visuomenėje ekonominę ir socialinę įtaką įgijo korporacijos. Jos ugdo sau lojalius žmones, godžius vartotojus, kuri ignoruoja kitus. Juk pajūrį nuniokojo didžiulė korporacija, jos samdyti žmonės, kuriems svarbiausia – pinigai. Tačiau matome, kad Lietuva gali pasipriešinti korporacijų savivalei, nes yra piliečių, kurie gyvena darnoje su aplinka. Tik stiprios nacionalinės valstybės gali palaikyti pusiausvyrą tarp ekonominio ir ekologinio intereso.