Ar yra motinų, nesiskundžiančių savo dukterimis, arba dukterų, kurios nepurkštautų, nekeltų pretenzijų savo motinai? Turbūt nedaug. O jei į šiuos klausimus galite atsakyti teigiamai, vadinasi, kalba eina apie retą, išimtinį atvejį.

Lemtingas nėštumas

Pašlijusius ar net visai nutrūkusius santykius galima pataisyti, sušildyti abiem pusėms reikalinga šiluma. Tai – pirmasis dukros nėštumas. Ligi tol motinoms vis atrodo, kad dukterys elgiasi ne taip, kaip reikėtų – kartoja tas klaidas, kurias kadaise darė pačios ir kurių būtų galima išvengti, jei motinos žodis šį tą reikštų.

Dukterims atsibosta nuolatiniai priekaištai, pamokymai. Jos turi teisę gyventi savarankiškai, gali pačios pasirinkti, ką mylėti ir kuriuo keliu eiti.

Kova beprasmė

Štai į pasaulį pradeda belstis naujas žmogus. Būsimoji mama dažnai pasijunta esanti nežinioje, viena su paslaptimis, kurias motina jau yra įminusi. Yra mamyčių, kurios, būdamos nėščios, vengia savo motinų, nesikreipia į jas, nelaukia patarimų. Psichologai tokią būseną vadina metrofobija. Ją galima apibūdinti kaip kovą, kuri kainuoja daug jėgų, tačiau yra beprasmė. Juk motina visada mumyse: mes ne tik savo ląstelėse turime jos biologinį pradą, bet ir esame perėmusios daugelį jos būdo bruožų. Taip yra nepaisant mūsų norų ir valios.

Sekame mamomis

Pasak tyrimų, jaunos moterys moteriškumo pavyzdžiu laiko savo motinas ir tęsia jų pradėtas tradicijas. O motinos, padėdamos dukterims, vėl pajunta motinystės šilumą ir savo vaikui, ir anūkui. Toks bendravimas ištirpdo seniau buvusį nepasitikėjimą, suartina dvi moteris, kurioms likimas lėmė skirtingu metu atlikti tą pačią užduotį.

Grįžau pas dukrą

Gerda (32m.), dviejų vaikų mama: Kai buvau maža, tėvai statė namą sode, todėl po darbo pradingdavo statybose ir atsirasdavo, kai jau būdavau lovoje. Jiems rūpėjo tik mano pažymiai. Trūko mamos patarimo, palaikymo užplūdus nerimui, kai jaudinausi dėl santykių klasėje ar vaikino išdavystės. Tik gimus dukrelei pajutau, kad turiu mamą. Nors tuo metu ji dar dirbo, rasdavo laiko vakarais išmaudyti mažylę, patardavo, kai ši sunegaluodavo. Dabar ji mielai rengia savo anūkės gimtadienius. Gimus sūnui, tiesiog neišeidavo iš mano namų, sekė kiekvieną jo judesį. Iki šiol tvirtina, kad Juliukas jai pirmai nusišypsojo... Kuo daugiau šilumos ji teikia mano vaikams, tuo man mielesnė.

Gerdos mama Rasa (62m.): Prisimindama dukros jaunystę, pykstu ant savęs, kad tuo metu buvau ją išleidusi iš akių. Laimė, nenuėjo šunkeliais. Turiu pripažinti, kad ne ji į mūsų su tėčiu namus sugrįžo, o aš pas ją. Ir ne dėl to, jog turiu daugiau laisvo laiko. Tarp dukros ir jos vaikų pajutau ypatingą ryšį, kurį nutraukęs žmogus praranda gyvenimo prasmę. Rūpindamasi anūkais tarsi kompensuoju tai, ko kažkada nesuteikiau savo dukteriai.

Mamos baimė

Agnė (22 m.), dviejų vaikų mama: Tėvai augindami mane turėjo daug rūpesčių – prastai mokiausi, vėliau mečiau mokyklą. Užsienyje padirbėjau aukle, o grįžusi įsimylėjau, ištekėjau ir mokslai liko svajonėse. Mama baisėjosi tokiais mano žingsniais, tiesiog siuto. Tada su vyru išsikraustėme iš tėvų namų ir mūsų santykiai visai nutrūko.

Kai laukiausi pirmagimio, motinai nepranešiau. Ji sužinojo per pažįstamus ir pakvietė apsilankyti. Pajutau visai kitą požiūrį, didelę meilę man ir būsimam anūkui. Negalėjau likti abejinga, nes suvokiau ir savo klaidas. Dabar, kai pati esu dviejų vaikų mama, suprantu, kodėl ji baiminosi dėl mano likimo, skubotų žingsnių. Šiuo metu jau laukiu jos švelnaus balso telefono ragelyje bei šviesaus veido, kai žvelgia į savo anūkus.

Agnės mama Valentina (48 m.): Agnė – vyriausia iš trijų mano vaikų. Ji išties kėlė didelį rūpestį. Tikėjausi, kad baigs aukštąjį mokslą ir tik tada kurs šeimą, augins vaikus, bet ji pasielgė kitaip – skubėjo gyventi. Gal kada nors ir mokysis, kai paaugins vaikus?

Nenustebau, kad nieko nepasakė apie pirmąjį nėštumą, aš pati savo mamai nesakiau... Sužinojusi supratau, kad galiu dukrai padėti. Džiaugiuosi, kad ji neatsisakė nei materialios, nei fizinės pagalbos. Ar dabar tarp mudviejų viskas tarsi sviestu patepta? Abejoju. Vis dar ieškau atsakymų į klausimus (vaikų auklėjimo srityje). Tačiau rūpesčiai vis tik artina, o kai pasižiūriu į anūkes ir matau savo bruožų, pamąstau, kad jokios gyvenimo audros dabar nebepajėgs mūsų su dukra išskirti.